Kaip išgelbėti Lietuvą nuo „mūsų“ dujų vartojimo sumažėjimo

arba
Kodėl ir kam taip reikia nekęsti „kaimynų“

Daugiau kaip prieš metus užrašiau savo pasvaičiojimus apie tai, kas gi vyksta su ta mūsų šilumos energetika. Tada padiskutavome apie tai su kolegomis ir padėjau rašinį į šalį. Šiandien tai tapo dar aktualiau, juolab kad dabar ta tema kalama tik į vienus vartus.
---------------------
Dėl globalinių, politinių ir ekonominių pokyčių pasaulyje brangsta iškastinis kuras. Pats patogiausias, dar vadinamas „virtuviniu kuru“, – dujos – brangsta sparčiausiai. Turintys supratimą apie kuro degimo technologijas žino, kad biokuras, buitinės atliekos ar kitokia „sąvartynuose pūdoma bjaurastis“ gali būti deginama tik aukštos technologijos įrenginiuose. Tai brangiai kainuojanti, bet turint centralizuoto šilumos tiekimo sistemas, reali alternatyva brangstančioms dujoms.
Savivaldybės su šilumininkais (čia tokie monopolistai, laisvus piliečius renovacijomis terorizuojantys bjaurybės), nepaisydami valstybinės energetinio neveikumo strategijos, vykdo realius veiksmus, galinčius sumažinti priklausomybę nuo „mūsų“ dujų. Jie sunkiai, bet jau diegia alternatyvias kuro rūšis. Štai čia jau ir iškyla reali grėsmė „mūsų“ dujų imperijoms ir jų vietininkams.
Ką daryti? Kaip išgelbėti Lietuvą nuo „mūsų“ dujų vartojimo sumažėjimo pavojaus?
Išeitis yra: reikia skatinti alternatyvas „mūsų“ dujoms. Miestuose realiai jos yra dvi: elektra, tiesiogiai arba per „šilumos siurblius“, ir visų išsvajotas dujų deginimas individualiuose „virtuviniuose“ katiluose.
Kam ir kaip naudinga pirmoji, suprasite pasidomėję kas, kiek ir iš kur parduodama „elektros rinkoje“ ir į ką investuojama pusantro milijardo Elektrėnuose. Antroji nereikalauja net ir gilesnės analizės.
Kaip tai pasiekti?
Ogi visais įmanomais būdais kelti nepasitenkinimą miestuose esamomis centralizuoto šilumos tiekimo sistemomis, padėti jas sunaikinti (lietuviai griauti moka) , o tada...
Kokiu būdu?
Pats įtaigiausias būdas – pačių šilumininkų rankomis: per aukštas kainas, kurios ir priklauso nuo „mūsų“ dujų. Pasinaudojant jų pačių sukurta „rubikonine baidykle“ pribauginti visokiais „nuotolinio valdymo“ baubais. Gerai išnaudojus „mūsų“ dar prieš „nusipelniusių gyventi geriau“ ir „tapšnotojo“ rinkimus sukurtos, sočiai maitinamos ir puikiai gyvuojančios „nepriklausomos žiniasklaidos“ narcisizmą papilti žibalo ant nieko apie techniką ir technologijas nesuvokiančių „teisininkų-kovotojų“ skaldomų kibirkščių.
Štai jums ir „revoliucinė situacija“. Su šūkiais „pjauname radiatorius“, „daužome rubiseifus“, „sprogdiname trasas“, „kaimynus ant šakų“, „kiek čia tos žiemos“, „mes patys puikiai viską žinome“, pasieksime pergalę.
Tada „mūsų“ „Dujupromas“, atsidėkodamas už valstybinę energetinio neveikumo strategiją ar šiaip broliškai, liaudį trumpam pradžiugins nuolaidomis. Gal net ir už „mūsų“ pinigus kiekviename bute įrengs po dujinį katilą. Liks luktelėti, kol esamos centralizuoto šilumos tiekimo sistemos nukeliaus į metalo laužą. Tada jau tikrai visa šiluma daugiabučiuose bus pagaminama tik iš dujų ir jau niekada nekils dujų vartojimo sumažėjimo grėsmė. Kainas formuos „mūsų dujų rinka“ ir visada bus pasirinkimo laisvė: pirkti dujas arba dujas pirkti. Sužinosime, kiek iš tikrųjų kainuoja pigiausias dujinis šildymas. Juk svarbiausia pasirinkimas. Jeigu kas neįpirks, galės ir visai nesišildyti, nes „kiek čia tos žiemos“? Ir nereikia čia gąsdintis, juk „Lietuva drąsi šalis“.
Tai mintys apie į Lietuvą ateinančią, marginalinių politikų kurstomą šilumos ūkio griūtį. Lietuvoje be energetikos („sovietinės atgyvenos“) nelabai liko ką ir griauti. Na, dar – supermarketai, turbūt, ateis ir jiems eilė.
Rusų klasiko žodžiais tariant, Rusijoje yra dvi bėdos: keliai ir kvailiai. Europos Sąjunga Lietuvoje daug investuoja į kelius, tad jie geri, todėl Lietuvoje viena problema mažiau...

Su pagarba
Pečkurys – „kaimynas“ Vidas