2011 m. liepos 22 d., penktadienis

Reformos efektyviai augina eiles...

Vis rengiuosi parašyti kokį teigiamomis emocijomis paremtą komentarą, nes jas irgi išgyvenu, tačiau daug didesnis poreikis kreiptis į popierių atsiranda patyrus kažką neigiamo. Šį kartą – apie reformomis „pagerintą“ migracijos valdybos darbą.
Šio rašinio priežastis – Vilniaus apskrities VPK migracijos valdyba. Seniai (o gal ir niekada) nemačiau tokio chaoso. Pratęsti leidimą gyventi Lietuvoje ES piliečiui užtruko „tik“ kiek daugiau nei dvi valandas. Tiksliau, pratęsti – 10 min., o laukti to pratęsimo – visas likęs laikas.
Visos trys salės, esančios Migracijos valdybos pastate, Naugarduko g. 100, tą dieną buvo perpildytos, kondicionavimo sistema veikė tik užsieniečiams skirtoje salėje. Pastarojoje dirbo tik dvi moterys, o informacijos langelis žiojėjo tuščias.
Pasak merginos, neaptarnaujančios žmonių, bet dėliojančios popierėlius bei atsakinėjančius į skambučius, informaciją teikiančios darbuotojos šiandien nebus. Na, sako, nebent paklausite anų dviejų dirbančių moterų, kurių viena užkalbina mandagiai pasiunčia laukti savo eilės. Iš specialios mašinos paimtas talonėlis rodo, kad prieš mus dar laukia 23 žmonės, o pagal priėmimo tempą matyti, kad šiandien galime būti ir neaptarnauti, nors iki darbo pabaigos dar trys valandos. Pasiteiravus, ar verta tiek ilgai laukti vien tam, kad sužinotum, jog baigėsi darbo laikas, mergina su popieriukais vėl nieko nepasako – atseit nežinau, visaip gali būti.
Einu prie kitos salės informacijos langelio, man rūpi sužinoti, ar turiu visus reikalingus dokumentus. Praleisti čia kelias valandas ir sužinoti, kad laukei veltui, būtų itin neteisinga. Čia sėdinti mergina sako, kad nieko negalinti padėti, nes ji žino tik tai, kas reikalinga jos salėje.
Kažką lyg per miglą prisimenu apie visų šitų migracijos reikalų sistemos pertvarką ir įsiūtis dar labiau kyla. Juk tai pasityčiojimas iš žmonių! Kur tas žadėtas efektyvumas? Suprantu, vasara, atostogos, bet darbas vis tiek turi būti organizuojamas efektyviai. O kaip jaustis darbuotojoms, kurios vis tiek šypsosi (ne visos, tiesa), nors ir pro sukąstus dantis, kai aplinkui tiek nepatenkintų žmonių?
Randu pirmą pasitaikiusį telefono numerį, pateiktą kažkokioj informacijoj, ir skambinu. Žinoma, man duoda kitą numerį, kuriuo niekas neatsiliepia. Telefonu paprašau kolegos, kad internete surastų visus užsieniečių reikalų skyriaus telefonus, o kai ir jais niekas neatsiliepia paprašau Migracijos valdybos viršininko numerio. Nei jis, nei kitos specialistės atsiliepti nesiteikia. Atostogos, suprantu, bet juk ne visiems iš karto??
Pagaliau pavyksta prisiskambinti kažkam iš užsieniečių skyriaus. Pasiskundus, jog čia neįmanoma gauti informacijos, moteriškas balsas pakviečia užeiti į 304 kabinetą. Nueinu, o ten tai darbuotojų nemažai, kad bent vieną atsiųstų dirbti su žmonėmis, - liūdnai pagalvojau. Gavau informaciją, jog turimų dokumentų užteks, ir kažką lyg ir, na, suprantate, vasara, atostogos... Bet į atsiprašymą tai panašu nebuvo.
Grįžau į salę, laukti dar mums buvo likusi valanda. O aš užsiėmiau konsultavimu, jei kas ko nors klausė, bet negavo informacijos iš ten dirbančių moterų, patardavau nueiti į 304 kab. Tuo tarpu mašina toliau štampavo talonėlius, kurių numeriai buvo dar bent dviem trimis dešimtimis didesni nei mūsų. Vieniems pasiteiravus, ar bus aptarnauti iki darbo pabaigos, atsakyta, kad šansų mažai. Kai kurie iš laukusiųjų, priėjus jų eilei, tegaudavo formą, kurią užpildžius vėl reiks ateiti. Nusprendžiau taip: jei jau pavyks prieiti prie mums skirtos darbuotojos, niekur nesitrauksiu, kad ir kas bebūtų! Bet mano ryžto neprireikė, reikėjo užpildyti keletą blankų (o jei visi juos užpildytų belaukdami, būtų daug greičiau), net ir sumokėti vietoj galima. Paklausiau, ar čia taip kasdien, darbuotoja atsakė, jog ne ir išreiškė nusistebėjimą, kad dar esą taip nebuvę.
Beje, visame pastate, vienur didesniuose plakatuose, kitur pastatomuose ant stalo stoveliuose į lankytoją kreipėsi tekstas: „Tarpusavio pagarba – raktas į sėkmingą bendradarbiavimą. Dėkojame už kantrybę“.
Grįžusi namo pasidomėjau apie visų tų migracijos reikalų reformą.
2008 m. visi Vilniaus pasų poskyriai sujungti į vieną tarnybą – Vilniaus apskrities VPK migracijos valdybą, prie jos po kelerių metų prijungti ir du Vilniaus rajone buvę du migracijos padaliniai. Dar po metelių praktiškai tai pačiai valdybai perduoti ir migracijos reikalai, susiję su užsieniečiais. Visais trimis atvejais buvo džiaugiamasi sutaupytais milijonais ir darbo efektyvumu bei optimalumu.
Kažin ar nereiks ateityje rašyti dar graudesnių raštelių nei „dėkojame už kantrybę“ ir daug didesnėmis raidėmis? Tik ar tai padės?

P.S. Visai gali būti, kad netinkamu laiku atsidūriau netinkamoje vietoje ir ta diena Migracijos valdyboje buvo išskirtinai bloga, tačiau vis tiek manau, kad efektyviai organizavus darbą tokių nežmoniškų eilių būtų galima išvengti. Juolab kad panaši situacija jau buvo pernai vasarą (radau migracijos valdybos pranešimą spaudai, kviečiantį gyventojus, kuriems dar nėra labai būtina, išvengti vizito).

Ramunė Motiejūnaitė-Pekkinen

Komentarų nėra: