„Mes iš principo esame nebepritaikyti visuomenei, kurią dabar gimdo kapitalizmas. Mūsų vaikai galbūt prisitaikys ir galbūt išgyvens, nes labai didelė jų dalis formuojasi tame kontekste, kuriame demokratinės institucijos yra mažiau reikšmingos žmogaus augimui negu medijų sfera. Tada lieka klausimas: jeigu kapitalizmo ir demokratijos kartu mes nebegauname, nes tam reikėtų grįžti į mažiau postindustrinę ir postinformacinę visuomenę, tada mums reikia rinktis – ką mėgstame labiau – demokratiją ar kapitalizmą. Jeigu mes demokratiją mėgstame labiau, tai turime aiškiai suprasti, kad kapitalizmas mums nebetinka. Jei pažvelgtume į Rytų Europos rinkos liberalus – jie visi yra labai marksistiški, nes jie yra buvę komunistai, jiems ir dėstė buvę komunistai, kurie labai marksistiškai mąsto – kad ekonomika yra pagrindas ir kad ekonomikos dėsniai viską lemia, kad ekonomikos taisyklėmis galima aprašyti visas kitas sritis. Pavyzdžiui, kalbama apie konkurenciją tarp universitetų. Kas per velniava? Universitetai išvis nėra ekonominiai vienetai, jie negali siekti savo tikslo, jeigu elgiasi pagal ekonomikos taisykles. Arba ligoninės...
Jeigu mūsų politinė sistema yra tapusi kapitalistinės sistemos dalimi, mums demokratiją reikia kurti kur nors kitur. Demokratinis valdymo modelis šiuo metu yra tokioje gilioje krizėje, iš kurios jam bus labai sunku išlipti. Iš principo dabartinė politinė sistema turėtų būti ir turės būti pakeista kokia nors kita. Labai tikiuosi, kad ta kita sistema galės būti pastatyta ant tokių principų, kurie normaliam, inteligentiškam žmogui galėtų būti priimtini“
Talino universiteto rektorius profesorius Reinas Raudas (ELTA)
2010 m. rugpjūčio 20 d., penktadienis
2010 m. rugpjūčio 19 d., ketvirtadienis
Einšteinas: „Kodėl socializmas?“
Albertas Einšteinas (1879-1955) – absoliučiai daugumai žinomas žymiausias XX a. fizikas, reliatyvumo teorijos kūrėjas, Nobelio premijos laureatas. Tačiau, matyt, retas žino, jog jis buvo socialistas ir to neslėpė. Pirmajam JAV marksistinio žurnalo „Monthly Review“ (beje, leidžiamas ir dabar) numeriui jis parašė esė „Kodėl socializmas?“. Leidinys pasirodė 1949 metų gegužę.
A.Einšteino mintys nepaprastai aktualios ir praėjus daugiau nei pusei amžiaus. Siūlome dalį šios esė, kurią į lietuvių kalbą išvertė leftas.info
„Dabar aš galiu trumpai išdėstyti savo nuomonę apie šiuolaikinės krizės esmę. Kalba eina apie žmogaus santykį su visuomene. Kaip niekada anksčiau žmogus suprato savo priklausomybę nuo visuomenės. Tačiau šią priklausomybę jis jaučia ne kaip gėrį, ne kaip organišką ryšį, ne kaip ginančią jį jėgą, o greičiau kaip grėsmę jo elementarioms teisėms arba net gi jo ekonominiam egzistavimui
Dar daugiau, jo padėtis visuomenėje tokia, kad esantys jame egoistiniai instinktai pastoviai akcentuojami, tuo tarpu kai socialiniai, silpnesni pagal savo esmę, vis labiau degraduoja. Visos žmogiškos būtybės, kad ir kokią vietą visuomenėje jos beužimtų, kenčia nuo šio degradacijos proceso.
Nesąmoningi savo egoizmo kaliniai, jie jaučia pavojaus jausmą, jaučiasi vieni, netekę naivių, paprastų gyvenimo džiaugsmų. Žmogus gali surasti gyvenimo prasmę, kad ir koks tas gyvenimas trumpas ir pavojingas bebūtų, tik būdamas pasišventęs visuomenei.
Tikru šio blogio šaltiniu aš laikau ekonominę kapitalistinės visuomenės anarchiją. Mes matome didžiulę gamybinę bendruomenę, kurios nariai vis labiau stengiasi atimti vienas iš kito savo kolektyvinio darbo vaisius. Ir ne jėga, o didžiąja dalimi laikydamiesi įstatymų nustatytų taisyklių. Kartu svarbu suprasti, kad gamybos priemonės, t.y. visi gamybiniai pajėgumai, būtini tiek vartojimo, tiek ir kapitalinių prekių gamybai, gali būti ir didžiąja dalimi yra atskirų asmenų privati nuosavybė.
Kad būtų paprasčiau, aš vadinsiu „darbininkais“ visus tuos, kurie nevaldo gamybos priemonių, nors tai ir ne pilnai atitinka įprastą šio termino reikšmę. Gamybos priemonių savininkas turi galimybę pirkti darbininko darbo jėgą. Naudodamas gamybos priemones šis darbininkas pagamina naują produkciją, kuri tampa kapitalisto nuosavybe. Svarbiausia šiame procese yra tai, kad, matuojant tikrąja verte, darbininkui sumokama mažiau nei jis pagamina. „Laisva“ darbo sutartis darbininko atlyginimą nustato ne pagal tikrąją jo pagamintos produkcijos vertę, o atsižvelgiant į minimalius darbininko poreikius ir santykį tarp to, kiek darbininkų pretenduoja ir darbo vietą ir kiek didelį darbo jėgos poreikį jaučia kapitalistas. Svarbu suprasti, kad net gi teorijoje darbininko alga nenustatoma tuo, ką jis pagamino.
Privačiam kapitalui būdinga tendencija koncentruotis nedidelio sluoksnio rankose. Iš dalies tai susiję su konkurencija tarp kapitalistų, o iš dalies todėl, kad techninis vystymasis ir gilėjantis darbo padalijimas skatina vis didesnių gamybinių vienetų formavimąsi mažesniųjų sąskaita. Šių procesų išdavoje atsiranda kapitalistinė oligarchija, kurios siaubingos valdžios demokratinė visuomenė negali efektyviai apriboti.
Tai vyksta todėl, kad įstatymų leidžiamųjų organų narius atrenka politinės partijos, o jas vienaip ar kitaip veikia ir dažniausiai finansuoja privatūs kapitalistai, kurie tuo pačiu praktikoje stoja tarp elektorato ir įstatymų leidžiamosios sferos. Dėl to liaudies atstovai iš tikrųjų nepakankamai gina neprivilegijuotų gyventojų sluoksnių interesus.
Dar daugiau, dabartinėse sąlygose tiesiogiai ar netiesiogiai privatūs kapitalistai neišvengiamai kontroliuoja pagrindinius informacijos šaltinius (spaudą, radiją, švietimą). Tokiu būdu atskiram piliečiui ypatingai sunku, o daugeliu atvejų praktiškai neįmanoma, daryti objektyvias išvadas ir protingai naudoti savo politines teises.
Padėtį ekonomikoje, kurios pagrindą sudaro privati-kapitalistinė nuosavybė, skiria du pagrindiniai principai: pirma, tai gamybos priemonės (kapitalas) yra privati nuosavybė ir jų valdytojai naudojasi jomis kaip tinkami; antra, darbo sutartys sudaromos laisvai.
Žinoma, šia prasme tokio daikto, kaip grynas kapitalizmas, neegzistuoja. Būtina pažymėti, kad dėka ilgų ir žiaurių politinių susirėmimų darbininkams pavyko pasiekti kiek pagerintą „darbo sutartį“ tam tikroms dirbančiųjų kategorijoms. Tačiau apskritai šiuolaikinė ekonomika mažai kuo skiriasi nuo „grynojo“ kapitalizmo.
Gamyba vyksta ne vartojimo, o pelno tikslais. Nėra jokios garantijos, kad visi, kas gali ir nori dirbti, visada galės rasti darbą. Beveik visada egzistuoja „bedarbių armija“. Dirbantysis gyvena pastoviai bijodamas prarasti darbą.
Kadangi bedarbiai ir mažai apmokami darbininkai negali būti pelninga realizacijos rinka, vartojimo produktų gamyba būna apribota, o dėl to išgyvenamas sunkus nepriteklius.
Techninį progresą dažnai lydi nedarbo augimas vietoj to, kad tai visiems palengvintų darbo naštą. Pelno siekimas kartu su konkurencija tarp atskirų kapitalistų kapitalo kaupimą ir naudojimą daro nestabiliu, kas sukelia sunkias depresijas.
Neribota konkurencija sukelia siaubingą darbo jėgos išnaudojimą ir tą atskiros asmenybės socialinės sąmonės sužalojimą, apie kurį aš jau kalbėjau. Šį asmenybės sužalojimą aš laikau pačiu baisiausiu kapitalizmo blogiu. Visa mūsų švietimo sistema kenčia nuo šio blogio. Mūsų besimokantiems diegiamas veržimasis į konkurenciją, ruošiant karjerai juos moko garbinti materialinių gerybių kaupimą.
Aš įsitikinęs, kad yra tik vienas būdas atsikratyti šių siaubingų blogybių, būtent, sukuriant socialistinę ekonomiką su atitinkama švietimo sistema, kuri būtų nukreipta į visuomeninių tikslų pasiekimą. Tokioje ekonomikoje gamybos priemonės priklauso visai visuomenei ir yra naudojamos pagal planą.
Planinė ekonomika, kuri reguliuoja gamybą atitinkamai pagal visuomenės poreikius, paskirstytų būtiną darbą tarp visų jos narių, gebančių dirbti, ir garantuotų teisę į gyvenimą kiekvienam vyrui, moteriai ir vaikui.
Kartu su jo įgimtų gabumų vystymusi, žmogaus išsilavinimas vystytų jame atsakomybės už kitus žmones jausmą, vietoj egzistuojančio mūsų visuomenėje valdžios ir sėkmės garbinimo“.
A.Einšteino mintys nepaprastai aktualios ir praėjus daugiau nei pusei amžiaus. Siūlome dalį šios esė, kurią į lietuvių kalbą išvertė leftas.info
„Dabar aš galiu trumpai išdėstyti savo nuomonę apie šiuolaikinės krizės esmę. Kalba eina apie žmogaus santykį su visuomene. Kaip niekada anksčiau žmogus suprato savo priklausomybę nuo visuomenės. Tačiau šią priklausomybę jis jaučia ne kaip gėrį, ne kaip organišką ryšį, ne kaip ginančią jį jėgą, o greičiau kaip grėsmę jo elementarioms teisėms arba net gi jo ekonominiam egzistavimui
Dar daugiau, jo padėtis visuomenėje tokia, kad esantys jame egoistiniai instinktai pastoviai akcentuojami, tuo tarpu kai socialiniai, silpnesni pagal savo esmę, vis labiau degraduoja. Visos žmogiškos būtybės, kad ir kokią vietą visuomenėje jos beužimtų, kenčia nuo šio degradacijos proceso.
Nesąmoningi savo egoizmo kaliniai, jie jaučia pavojaus jausmą, jaučiasi vieni, netekę naivių, paprastų gyvenimo džiaugsmų. Žmogus gali surasti gyvenimo prasmę, kad ir koks tas gyvenimas trumpas ir pavojingas bebūtų, tik būdamas pasišventęs visuomenei.
Tikru šio blogio šaltiniu aš laikau ekonominę kapitalistinės visuomenės anarchiją. Mes matome didžiulę gamybinę bendruomenę, kurios nariai vis labiau stengiasi atimti vienas iš kito savo kolektyvinio darbo vaisius. Ir ne jėga, o didžiąja dalimi laikydamiesi įstatymų nustatytų taisyklių. Kartu svarbu suprasti, kad gamybos priemonės, t.y. visi gamybiniai pajėgumai, būtini tiek vartojimo, tiek ir kapitalinių prekių gamybai, gali būti ir didžiąja dalimi yra atskirų asmenų privati nuosavybė.
Kad būtų paprasčiau, aš vadinsiu „darbininkais“ visus tuos, kurie nevaldo gamybos priemonių, nors tai ir ne pilnai atitinka įprastą šio termino reikšmę. Gamybos priemonių savininkas turi galimybę pirkti darbininko darbo jėgą. Naudodamas gamybos priemones šis darbininkas pagamina naują produkciją, kuri tampa kapitalisto nuosavybe. Svarbiausia šiame procese yra tai, kad, matuojant tikrąja verte, darbininkui sumokama mažiau nei jis pagamina. „Laisva“ darbo sutartis darbininko atlyginimą nustato ne pagal tikrąją jo pagamintos produkcijos vertę, o atsižvelgiant į minimalius darbininko poreikius ir santykį tarp to, kiek darbininkų pretenduoja ir darbo vietą ir kiek didelį darbo jėgos poreikį jaučia kapitalistas. Svarbu suprasti, kad net gi teorijoje darbininko alga nenustatoma tuo, ką jis pagamino.
Privačiam kapitalui būdinga tendencija koncentruotis nedidelio sluoksnio rankose. Iš dalies tai susiję su konkurencija tarp kapitalistų, o iš dalies todėl, kad techninis vystymasis ir gilėjantis darbo padalijimas skatina vis didesnių gamybinių vienetų formavimąsi mažesniųjų sąskaita. Šių procesų išdavoje atsiranda kapitalistinė oligarchija, kurios siaubingos valdžios demokratinė visuomenė negali efektyviai apriboti.
Tai vyksta todėl, kad įstatymų leidžiamųjų organų narius atrenka politinės partijos, o jas vienaip ar kitaip veikia ir dažniausiai finansuoja privatūs kapitalistai, kurie tuo pačiu praktikoje stoja tarp elektorato ir įstatymų leidžiamosios sferos. Dėl to liaudies atstovai iš tikrųjų nepakankamai gina neprivilegijuotų gyventojų sluoksnių interesus.
Dar daugiau, dabartinėse sąlygose tiesiogiai ar netiesiogiai privatūs kapitalistai neišvengiamai kontroliuoja pagrindinius informacijos šaltinius (spaudą, radiją, švietimą). Tokiu būdu atskiram piliečiui ypatingai sunku, o daugeliu atvejų praktiškai neįmanoma, daryti objektyvias išvadas ir protingai naudoti savo politines teises.
Padėtį ekonomikoje, kurios pagrindą sudaro privati-kapitalistinė nuosavybė, skiria du pagrindiniai principai: pirma, tai gamybos priemonės (kapitalas) yra privati nuosavybė ir jų valdytojai naudojasi jomis kaip tinkami; antra, darbo sutartys sudaromos laisvai.
Žinoma, šia prasme tokio daikto, kaip grynas kapitalizmas, neegzistuoja. Būtina pažymėti, kad dėka ilgų ir žiaurių politinių susirėmimų darbininkams pavyko pasiekti kiek pagerintą „darbo sutartį“ tam tikroms dirbančiųjų kategorijoms. Tačiau apskritai šiuolaikinė ekonomika mažai kuo skiriasi nuo „grynojo“ kapitalizmo.
Gamyba vyksta ne vartojimo, o pelno tikslais. Nėra jokios garantijos, kad visi, kas gali ir nori dirbti, visada galės rasti darbą. Beveik visada egzistuoja „bedarbių armija“. Dirbantysis gyvena pastoviai bijodamas prarasti darbą.
Kadangi bedarbiai ir mažai apmokami darbininkai negali būti pelninga realizacijos rinka, vartojimo produktų gamyba būna apribota, o dėl to išgyvenamas sunkus nepriteklius.
Techninį progresą dažnai lydi nedarbo augimas vietoj to, kad tai visiems palengvintų darbo naštą. Pelno siekimas kartu su konkurencija tarp atskirų kapitalistų kapitalo kaupimą ir naudojimą daro nestabiliu, kas sukelia sunkias depresijas.
Neribota konkurencija sukelia siaubingą darbo jėgos išnaudojimą ir tą atskiros asmenybės socialinės sąmonės sužalojimą, apie kurį aš jau kalbėjau. Šį asmenybės sužalojimą aš laikau pačiu baisiausiu kapitalizmo blogiu. Visa mūsų švietimo sistema kenčia nuo šio blogio. Mūsų besimokantiems diegiamas veržimasis į konkurenciją, ruošiant karjerai juos moko garbinti materialinių gerybių kaupimą.
Aš įsitikinęs, kad yra tik vienas būdas atsikratyti šių siaubingų blogybių, būtent, sukuriant socialistinę ekonomiką su atitinkama švietimo sistema, kuri būtų nukreipta į visuomeninių tikslų pasiekimą. Tokioje ekonomikoje gamybos priemonės priklauso visai visuomenei ir yra naudojamos pagal planą.
Planinė ekonomika, kuri reguliuoja gamybą atitinkamai pagal visuomenės poreikius, paskirstytų būtiną darbą tarp visų jos narių, gebančių dirbti, ir garantuotų teisę į gyvenimą kiekvienam vyrui, moteriai ir vaikui.
Kartu su jo įgimtų gabumų vystymusi, žmogaus išsilavinimas vystytų jame atsakomybės už kitus žmones jausmą, vietoj egzistuojančio mūsų visuomenėje valdžios ir sėkmės garbinimo“.
2010 m. rugpjūčio 9 d., pirmadienis
Kai Jau nebesinorės nei dirbti, nei skųstis ...
Prezidentė Dalia Grybauskaitė sukritikavo Vyriausybę teigdama, jog privačiame sektoriuje atlyginimai esą kritę kur kas drastiškiau negu viešajame: „Sumažinome etatus tik simboliškai - arba netikrai užimtų, arba nesančių darbuotojų. Didelio sumažinimo arba to krizinio taupymo viešajame sektoriuje nėra tiek daug. Kitos šalys nuėjo daug gilesniu taupymo keliu“, - kalbėjo D. Grybauskaitė interviu Lietuvos televizijos laidoje „Savaitė“.
Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius skubėjo pasiteisinti, esą taip atrodą dėl to, jog medikų ir mokytojų atlyginimai 2009 m. nedidėję, o pastarųjų net augę. Nepaisant įsižeidusių gydytojams ir švietimo darbuotojams atstovaujančių profesinių sąjungų reikalavimo paneigti šiuos teiginius bei Sveikatos apsaugos ministerijos pranešimo, jog medikų atlyginimai mažėjo daugiau nei 10 proc. (Švietimo ir mokslo ministerija mokytojų panašiai ginti nepanoro), Premjeras savo žodžių neatsižadėjo.
Tačiau visa ši polemika esmės nekeičia, ir į klausimą „Ko siekia mūsų valdžia?“ vis dar neatsakyta. Taigi: viešojo sektoriaus atlyginimus „pritempti“ prie varganų privačių įmonių darbuotojų atlyginimų? O gal turėtų būti daroma priešingai? Juk valdžios atstovams derėtų skatinti verslininkus kelti žmonėms darbo užmokestį, - taip juk būtų didinama ir perkamoji galia. Pelnais pasirūpinti būtų nevėlu ir po to.
Stop! Atsiprašome!.. Pamiršome, kokie yra dabartinės valdžios prioritetai. Viskas verslui bet kokia kaina! Net ir vienintelis mokestis, kuris pastaraisiais metais buvo mažintas, – pelno mokestis. O audėja, ugniagesys, socialinis darbuotojas, bibliotekininkė juk pakentės, jeigu jau kantriai kentėjo iki šiol. Kauno siuvimo įmonėje „Dobilas - 4“ siuvėjos atlyginimų (ir taip, beje, varganų) negauna daugiau nei pusę metų. Ir nieko, išgyveno. Tiesa, kreipėsi visur, nuėjo ir iki savivaldybės. Tačiau kam tai rūpi? Ačiū Dievui, atrado profesinę sąjungą „Sandrauga“. Pastaroji kartu su Valstybine darbo inspekcija atliko tyrimą, direktorei skyrė baudą, dėl nelegalaus darbo kreipėsi į teismą...
Tačiau siuvėjos atlyginimų ir toliau negauna, - ko gero, „Dobilo - 4“ direktorė turi tvirtą užnugarį. Be to, ko subėti? Juk žmonės į darbą vis tiek ateina! O toliau? Logiška viltis, kad galų gale profsąjungai teks rengti žmones streikuoti.
Bet grįžkime prie taupymo. Viešajame sektoriuje inicijuota kampanija „Biudžetininkai - begėdžiai, - jie gauna daugiau“ greičiausiai paskatins bedarbių armijos augimą.
Tvirtinama: mažiname biudžeto išlaidas. Bet kokia kaina? Nepaisant to, kad visiems darbo biržų klientams teks mokėti bedarbio arba kitokias pašalpas, - nemaža jų neišvengiamai „augins“ šešėlinę ekonomiką.
Apie tokį pavojų perspėja Darbo ir socialinių tyrimų instituto direktorius doc. Boguslavas Gruževskis. Interviu žurnalui „Savaitė“ docentas teigė, kad dauguma ilgalaikių bedarbių jau turi kokių nors nelegalių darbų ar dalyvauja šešėliniuose versluose. Sugrąžinti juos į legalų darbą bus labai sunku.
O antra vertus, anot B. Gruževskio, ilgalaikiai bedarbiai savaime praranda įprotį dirbti. Todėl prognozuojama, kad 2013 m. šalyje bus apie 200 tūkst. bedarbių. Nemaža dalis iš jų bus nereikalingi atsigaunančiai Lietuvos ekonomikai, kadangi paprasčiausiai jie nemokės ir nenorės dirbti.
Na, bet tai - dar ateityje, o šiandien reikia mažiau skųstis, o daugiau dirbti. Taip liepė Prezidentė D.Grybauskaitė lankydama Dzūkijos kaimus.
„Lietuvos profsąjungos“ 2010 Nr. 7 vedamasis
Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius skubėjo pasiteisinti, esą taip atrodą dėl to, jog medikų ir mokytojų atlyginimai 2009 m. nedidėję, o pastarųjų net augę. Nepaisant įsižeidusių gydytojams ir švietimo darbuotojams atstovaujančių profesinių sąjungų reikalavimo paneigti šiuos teiginius bei Sveikatos apsaugos ministerijos pranešimo, jog medikų atlyginimai mažėjo daugiau nei 10 proc. (Švietimo ir mokslo ministerija mokytojų panašiai ginti nepanoro), Premjeras savo žodžių neatsižadėjo.
Tačiau visa ši polemika esmės nekeičia, ir į klausimą „Ko siekia mūsų valdžia?“ vis dar neatsakyta. Taigi: viešojo sektoriaus atlyginimus „pritempti“ prie varganų privačių įmonių darbuotojų atlyginimų? O gal turėtų būti daroma priešingai? Juk valdžios atstovams derėtų skatinti verslininkus kelti žmonėms darbo užmokestį, - taip juk būtų didinama ir perkamoji galia. Pelnais pasirūpinti būtų nevėlu ir po to.
Stop! Atsiprašome!.. Pamiršome, kokie yra dabartinės valdžios prioritetai. Viskas verslui bet kokia kaina! Net ir vienintelis mokestis, kuris pastaraisiais metais buvo mažintas, – pelno mokestis. O audėja, ugniagesys, socialinis darbuotojas, bibliotekininkė juk pakentės, jeigu jau kantriai kentėjo iki šiol. Kauno siuvimo įmonėje „Dobilas - 4“ siuvėjos atlyginimų (ir taip, beje, varganų) negauna daugiau nei pusę metų. Ir nieko, išgyveno. Tiesa, kreipėsi visur, nuėjo ir iki savivaldybės. Tačiau kam tai rūpi? Ačiū Dievui, atrado profesinę sąjungą „Sandrauga“. Pastaroji kartu su Valstybine darbo inspekcija atliko tyrimą, direktorei skyrė baudą, dėl nelegalaus darbo kreipėsi į teismą...
Tačiau siuvėjos atlyginimų ir toliau negauna, - ko gero, „Dobilo - 4“ direktorė turi tvirtą užnugarį. Be to, ko subėti? Juk žmonės į darbą vis tiek ateina! O toliau? Logiška viltis, kad galų gale profsąjungai teks rengti žmones streikuoti.
Bet grįžkime prie taupymo. Viešajame sektoriuje inicijuota kampanija „Biudžetininkai - begėdžiai, - jie gauna daugiau“ greičiausiai paskatins bedarbių armijos augimą.
Tvirtinama: mažiname biudžeto išlaidas. Bet kokia kaina? Nepaisant to, kad visiems darbo biržų klientams teks mokėti bedarbio arba kitokias pašalpas, - nemaža jų neišvengiamai „augins“ šešėlinę ekonomiką.
Apie tokį pavojų perspėja Darbo ir socialinių tyrimų instituto direktorius doc. Boguslavas Gruževskis. Interviu žurnalui „Savaitė“ docentas teigė, kad dauguma ilgalaikių bedarbių jau turi kokių nors nelegalių darbų ar dalyvauja šešėliniuose versluose. Sugrąžinti juos į legalų darbą bus labai sunku.
O antra vertus, anot B. Gruževskio, ilgalaikiai bedarbiai savaime praranda įprotį dirbti. Todėl prognozuojama, kad 2013 m. šalyje bus apie 200 tūkst. bedarbių. Nemaža dalis iš jų bus nereikalingi atsigaunančiai Lietuvos ekonomikai, kadangi paprasčiausiai jie nemokės ir nenorės dirbti.
Na, bet tai - dar ateityje, o šiandien reikia mažiau skųstis, o daugiau dirbti. Taip liepė Prezidentė D.Grybauskaitė lankydama Dzūkijos kaimus.
„Lietuvos profsąjungos“ 2010 Nr. 7 vedamasis
2010 m. birželio 19 d., šeštadienis
Viskas dėl puikaus pelno! (All in the Name of the Beautiful Gain!)
2010 m. pasaulio futbolo čempionatas turi būti demaskuotas kaip absoliuti apgavystė. Zabalazos anarchokomunistų frontas (ZACF) griežtai smerkia vyriausybę, įžūliai ir veidmainiškai pristatančią renginį kaip „vienintelę galimybę“ pakelti Pietų Afrikos (ir viso žemyno) ekonomiką ir socialinį gyvenimą.
Visiškai aišku, kad tokia „galimybė“ suteikiama tik godžiam globaliam bei vietiniam kapitalui ir Pietų Afrikos valdančiajam elitui. Tiesą sakant, daugiau tiesos yra tame, kad renginys atneš žlugdančių pasekmių Afrikos vargšams ir darbininkų klasei, šis procesas jau vyksta.
Ruošdamasi priimti pasaulio čempionatą, vyriausybė išleido beveik 800 milijardų (757 milijardus infrastruktūrai ir 30 milijardų stadionams, kurie daugiau niekada nebus užpildyti), o tai yra smūgis į veidą šaliai, kuri kenčia nuo beviltiško skurdo ir beveik 40% bedarbystės. Pastaruosius penkerius metus skurstantys darbininkai daugiau nei 8000 kartų protestuose reiškė savo pasipiktinimą ir nusivylimą vyriausybės veikla bandant pridengti socialinę nelygybę, neprieinamas paslaugas ir būsto trūkumą. Šios išlaidos tik patvirtina ydingo neoliberalaus kapitalistinio modelio su jo apgaulinga ekonomika, kuri tik gilina pasaulinį skurdą ir nelygybę, palaikymą. Nepaisant pažadų kad bus kitaip, neseniai vyriausybė pakeitė poziciją ir dabar apsimeta, kad projekte „nebuvo numatomas“ pelno gavimas (Star Business Report, 2010 m. birželio 7 d.).
Pietų Afrikai žūtbūt reikia viešos infrastruktūros, ypač viešojo transporto, kurio kai kuriuose miestuose, įskaitant ir Johanesburgą, visai nėra. Traukinys Gautrain, paleistas birželio 8 dieną (spėta laiku), tikriausiai yra geriausias ironijos pavyzdys. Šalyje, kur didžioji gyventojų dalis kasdien naudojasi nesaugiais privačiais mikroautobusais, Gautrain siūlo turistams greitai ir patogiai keliauti tarp Johanesburgo ir Pretorijos. Kam įkandamos bilietų kainos, jei vien kelionė iš oro uosto į Sandtoną kainuoją visą šimtą. Tokia pat padėtis ir visur kitur.
Pietų Afrikos oro uostų kompanija (ASCA) išleido daugiau nei 16 milijardų gerindama savo oro uostus, komercializuota Pietų Afrikos nacionalinė kelių agentūra (SANRAL) išleido 23 milijardus naujų greitkelių tinklui. Visos jos taikys griežtas investicijų, beveik nepadedančių vargšams, susigrąžinimo priemones.
Visoje šalyje imtasi atnaujinti miestus, tačiau tai tik skuboti bandymai siekiant užmaskuoti sunkią Pietų Afrikos realybę. Vien Johanesburge daugiau nei 15 000 benamių ir gatvės vaikų buvo sugauti ir uždaryti į laikinas stovyklas. Keiptaune dėl tuščio pasididžiavimo tūkstančiai žmonių buvo išvaryti iš skurdžių kvartalų ir nelegaliai įrengtų pastatų. Miestas nesėkmingai bandė iškeldinti 10000 Joe Slovo gyventojų iš jų namų, taip buvo norima paslėpti juos nuo N2 greitkeliu keliaujančių turistų akių. Dar kitur žmonės buvo išvaryti statant stadionus, parkus ar geležinkelio stotis. Soweto mieste buvo dailinamos pagrindinių turistinių kelių ir FIFA maršrutų apylinkės, tuo tarpu mokyklos glaudžiasi griūnančiuose pastatuose išdaužytais langais.
Nors daugelio Pietų Afrikos gyventojų neįtikino juos užliejusi nacionalistinė propaganda, dalis vis tik užkibo. Kiekvienas penktadienis pavirto „futbolo penktadieniu“, kurio metu „nacija“ skatinama (o mokyklų vaikai – verčiami) pirkti Bafana-bafana marškinėlius, automobiliai puošiami vėliavomis, žmonės mokosi Diski šokio, kuris šokamas kiekviename turistų lankomame restorane, ir perkamos Zakumi lėlės-talismanai. Bet kuris skeptiškai tokio šurmulio atžvilgiu nusiteikęs žmogus apšaukiamas nepatriotišku, pvz., streikuojančių Pietų Afrikos transporto ir Apsijungusių darbininkų profsąjungos (SATAWU) darbuotojų buvo paprašyta atšaukti savo reikalavimus dėl „nacionalinio intereso“.
Per pastaruosius metus prarastų 1 000 000 darbo vietų fone vyriausybės džiūgavimai dėl Pasaulio čempionato sukurtų 400 000 darbo vietų atrodo pasipūtėliški ir įžeidžiantys. Sukurtos darbo vietos daugeliu atvejų yra atsitiktinės ar laikinos, užimtos nepriklausančių profsąjungai darbininkų, gaunančių gerokai mažesnį už minimalų atlygį.
Spaudžiamos ne tik profsąjungos. Tokį pat priešiškumą socialiniai judėjimai patiria iš valstybės, kuri neoficialiai uždraudė visus be išimties protestus čempionato metu. Tiesą sakant, yra faktų, kad toks draudimas galioja jau nuo gegužės 1 dienos.
Aišku, kad dažnai garbinama „progresyvi“ konstitucija toli gražu negarantuoja laisvės, lygybės, saviraiškos ir susirinkimų laisvės. Tačiau socialiniai Johanesburgo judėjimai, įskaitant antiprivatizavimo forumą ir keletą kitų, nelinkę pasiduoti ir, į pagalbą pasitelkę žodžio laisvės institutą, sugebėjo gauti leidimą protesto maršui čempionato atidarymo dieną. Tačiau jie buvo priversti žygiuoti už 3 km nuo stadiono, todėl nepritraukė žiniasklaidos dėmesio.
Valstybė ne tik žiauriai elgiasi su vargšais ir protestuojančiais, bet ir daro tai vadovaujama Sepp Blatter & Friends legalios kriminalinės imperijos, vadinamos FIFA (Durbano socialinis forumas puikiai perkrikštijo ją į THIEFA). FIFA jau uždirbo 1 milijardą už transliavimo teises ir uždirbs dar 1,2 milijardo iš bilietų.
Stadionas ir jį supanti teritorija čempionato metu perduota FIFA žinion, o FIFA atleista nuo visų mokesčių. Visos prieigos jėga išvalytos nuo prekeivių, prekiaujančių FIFA nesankcionuotomis prekėmis. Taip pat iškraustytos nelegalios stovyklavietės, buvusios prie stadiono ir kelių, vedančių į oro uostą. Todėl žmonės, kurie iš Pasaulio čempionato tikėjosi taip reikalingų pajamų, liko tuščiomis rankomis.
FIFA, vienintelis Pasaulio čempionato ženklo savininkas, po visą šalį išsiuntinėjo beveik 100 savo teisininkų, kurie medžioja nelegaliai naudojančius šį ženklą. Gaminiai atimami, o prekeiviai suimami nežiūrint to, kad dauguma žmonių Afrikoje prekes įsigyja iš juodosios rinkos ir mažai kas gali sau leisti už marškinėlius ar kitus atributus mokėti po 400. FIFA efektingai apribojo žurnalistus išduodama akreditacijas, tuo apsidrausdama nuo nepalankių straipsnių ir aiškiai pažeisdama spaudos laisvę.
Ironiška, bet futbolas kadaise iš tikro buvo darbo žmonių žaidimas. Stebėti varžybas stadione buvo pigi ir lengvai pasiekiama pramoga žmonėms, norintiems 90 minučių pamiršti kasdienį triūsą po valstybės ir boso padu. Šiandien profesionalus futbolas ir Pasaulio čempionatas uždarai vietinio ir pasaulinio elito grupei generuoja milžiniškus pelnus (kartu su pasaulinės krizės metu nebūtiniems reikalams iššvaistytais milijardais). Kiekvieną sezoną mes jiems mokame eurus, dolerius, svarus už tai, kad galėtume stebėti, kaip bjauriai daug pinigų uždirbantys ir per savo parazituojančius agentus dėl milžiniškų atlyginimų nuolat besiriejantys futbolininkai čiuožia ir griūna ant išpuoselėtos vejos nuo menkiausio stumtelėjimo. Žaidimas, kuris daugeliu požiūriu ir toliau išlieka estetiškai puikus, prarado savo darbininkišką sielą ir tapo tik dar viena preke.
Bakuninas kartą pasakė, kad „į bažnyčią žmonės eina dėl tos pačios priežasties, dėl kurios mes einame į smuklę – apkvailinti save, atitrūkti nuo vargo, pasvajoti, bent kelioms minutėms pasijusti laisvais ir laimingais“. Galbūt prie tos formulės mes galime pridėti ne tik aklą mojavimą nacionalistinėmis vėliavomis ir vuvuzelų pūtimą, bet ir sportą.
Daug lengviau užsimiršti nei aktyviai dalyvauti kovoje su neteisingumu ir nelygybe. Visgi yra nemažai kovojančių žmonių. Darbininkai, vargšai ir jų organizacijos ne taip lengvai pasiduoda iliuzijoms, kaip norėtų vyriausybė. Nuo laikinos nelegalios stovyklos prie stadiono vartų iki masinio protestų, demonstracijų ir visą šalį apimančio streiko, nesvarbu – teisėto ar ne. Nežiūrint tyčiojimosi ir šaipymosi, nežiūrint kaltinimų „nepatriotiškumu“, nepaisant laisvo žodžio draudimų, mes priversime juos išgirsti mūsų žodžius apie šioje visuomenėje klestinčią žiaurią nelygybę. Mes garsiai pasakysime ir apie pasaulinius žaidimus, žaidžiamus žmonių, ant kurių kaulų statomos imperijos, gyvybės kaina.
www.anarchija.lt
Visiškai aišku, kad tokia „galimybė“ suteikiama tik godžiam globaliam bei vietiniam kapitalui ir Pietų Afrikos valdančiajam elitui. Tiesą sakant, daugiau tiesos yra tame, kad renginys atneš žlugdančių pasekmių Afrikos vargšams ir darbininkų klasei, šis procesas jau vyksta.
Ruošdamasi priimti pasaulio čempionatą, vyriausybė išleido beveik 800 milijardų (757 milijardus infrastruktūrai ir 30 milijardų stadionams, kurie daugiau niekada nebus užpildyti), o tai yra smūgis į veidą šaliai, kuri kenčia nuo beviltiško skurdo ir beveik 40% bedarbystės. Pastaruosius penkerius metus skurstantys darbininkai daugiau nei 8000 kartų protestuose reiškė savo pasipiktinimą ir nusivylimą vyriausybės veikla bandant pridengti socialinę nelygybę, neprieinamas paslaugas ir būsto trūkumą. Šios išlaidos tik patvirtina ydingo neoliberalaus kapitalistinio modelio su jo apgaulinga ekonomika, kuri tik gilina pasaulinį skurdą ir nelygybę, palaikymą. Nepaisant pažadų kad bus kitaip, neseniai vyriausybė pakeitė poziciją ir dabar apsimeta, kad projekte „nebuvo numatomas“ pelno gavimas (Star Business Report, 2010 m. birželio 7 d.).
Pietų Afrikai žūtbūt reikia viešos infrastruktūros, ypač viešojo transporto, kurio kai kuriuose miestuose, įskaitant ir Johanesburgą, visai nėra. Traukinys Gautrain, paleistas birželio 8 dieną (spėta laiku), tikriausiai yra geriausias ironijos pavyzdys. Šalyje, kur didžioji gyventojų dalis kasdien naudojasi nesaugiais privačiais mikroautobusais, Gautrain siūlo turistams greitai ir patogiai keliauti tarp Johanesburgo ir Pretorijos. Kam įkandamos bilietų kainos, jei vien kelionė iš oro uosto į Sandtoną kainuoją visą šimtą. Tokia pat padėtis ir visur kitur.
Pietų Afrikos oro uostų kompanija (ASCA) išleido daugiau nei 16 milijardų gerindama savo oro uostus, komercializuota Pietų Afrikos nacionalinė kelių agentūra (SANRAL) išleido 23 milijardus naujų greitkelių tinklui. Visos jos taikys griežtas investicijų, beveik nepadedančių vargšams, susigrąžinimo priemones.
Visoje šalyje imtasi atnaujinti miestus, tačiau tai tik skuboti bandymai siekiant užmaskuoti sunkią Pietų Afrikos realybę. Vien Johanesburge daugiau nei 15 000 benamių ir gatvės vaikų buvo sugauti ir uždaryti į laikinas stovyklas. Keiptaune dėl tuščio pasididžiavimo tūkstančiai žmonių buvo išvaryti iš skurdžių kvartalų ir nelegaliai įrengtų pastatų. Miestas nesėkmingai bandė iškeldinti 10000 Joe Slovo gyventojų iš jų namų, taip buvo norima paslėpti juos nuo N2 greitkeliu keliaujančių turistų akių. Dar kitur žmonės buvo išvaryti statant stadionus, parkus ar geležinkelio stotis. Soweto mieste buvo dailinamos pagrindinių turistinių kelių ir FIFA maršrutų apylinkės, tuo tarpu mokyklos glaudžiasi griūnančiuose pastatuose išdaužytais langais.
Nors daugelio Pietų Afrikos gyventojų neįtikino juos užliejusi nacionalistinė propaganda, dalis vis tik užkibo. Kiekvienas penktadienis pavirto „futbolo penktadieniu“, kurio metu „nacija“ skatinama (o mokyklų vaikai – verčiami) pirkti Bafana-bafana marškinėlius, automobiliai puošiami vėliavomis, žmonės mokosi Diski šokio, kuris šokamas kiekviename turistų lankomame restorane, ir perkamos Zakumi lėlės-talismanai. Bet kuris skeptiškai tokio šurmulio atžvilgiu nusiteikęs žmogus apšaukiamas nepatriotišku, pvz., streikuojančių Pietų Afrikos transporto ir Apsijungusių darbininkų profsąjungos (SATAWU) darbuotojų buvo paprašyta atšaukti savo reikalavimus dėl „nacionalinio intereso“.
Per pastaruosius metus prarastų 1 000 000 darbo vietų fone vyriausybės džiūgavimai dėl Pasaulio čempionato sukurtų 400 000 darbo vietų atrodo pasipūtėliški ir įžeidžiantys. Sukurtos darbo vietos daugeliu atvejų yra atsitiktinės ar laikinos, užimtos nepriklausančių profsąjungai darbininkų, gaunančių gerokai mažesnį už minimalų atlygį.
Spaudžiamos ne tik profsąjungos. Tokį pat priešiškumą socialiniai judėjimai patiria iš valstybės, kuri neoficialiai uždraudė visus be išimties protestus čempionato metu. Tiesą sakant, yra faktų, kad toks draudimas galioja jau nuo gegužės 1 dienos.
Aišku, kad dažnai garbinama „progresyvi“ konstitucija toli gražu negarantuoja laisvės, lygybės, saviraiškos ir susirinkimų laisvės. Tačiau socialiniai Johanesburgo judėjimai, įskaitant antiprivatizavimo forumą ir keletą kitų, nelinkę pasiduoti ir, į pagalbą pasitelkę žodžio laisvės institutą, sugebėjo gauti leidimą protesto maršui čempionato atidarymo dieną. Tačiau jie buvo priversti žygiuoti už 3 km nuo stadiono, todėl nepritraukė žiniasklaidos dėmesio.
Valstybė ne tik žiauriai elgiasi su vargšais ir protestuojančiais, bet ir daro tai vadovaujama Sepp Blatter & Friends legalios kriminalinės imperijos, vadinamos FIFA (Durbano socialinis forumas puikiai perkrikštijo ją į THIEFA). FIFA jau uždirbo 1 milijardą už transliavimo teises ir uždirbs dar 1,2 milijardo iš bilietų.
Stadionas ir jį supanti teritorija čempionato metu perduota FIFA žinion, o FIFA atleista nuo visų mokesčių. Visos prieigos jėga išvalytos nuo prekeivių, prekiaujančių FIFA nesankcionuotomis prekėmis. Taip pat iškraustytos nelegalios stovyklavietės, buvusios prie stadiono ir kelių, vedančių į oro uostą. Todėl žmonės, kurie iš Pasaulio čempionato tikėjosi taip reikalingų pajamų, liko tuščiomis rankomis.
FIFA, vienintelis Pasaulio čempionato ženklo savininkas, po visą šalį išsiuntinėjo beveik 100 savo teisininkų, kurie medžioja nelegaliai naudojančius šį ženklą. Gaminiai atimami, o prekeiviai suimami nežiūrint to, kad dauguma žmonių Afrikoje prekes įsigyja iš juodosios rinkos ir mažai kas gali sau leisti už marškinėlius ar kitus atributus mokėti po 400. FIFA efektingai apribojo žurnalistus išduodama akreditacijas, tuo apsidrausdama nuo nepalankių straipsnių ir aiškiai pažeisdama spaudos laisvę.
Ironiška, bet futbolas kadaise iš tikro buvo darbo žmonių žaidimas. Stebėti varžybas stadione buvo pigi ir lengvai pasiekiama pramoga žmonėms, norintiems 90 minučių pamiršti kasdienį triūsą po valstybės ir boso padu. Šiandien profesionalus futbolas ir Pasaulio čempionatas uždarai vietinio ir pasaulinio elito grupei generuoja milžiniškus pelnus (kartu su pasaulinės krizės metu nebūtiniems reikalams iššvaistytais milijardais). Kiekvieną sezoną mes jiems mokame eurus, dolerius, svarus už tai, kad galėtume stebėti, kaip bjauriai daug pinigų uždirbantys ir per savo parazituojančius agentus dėl milžiniškų atlyginimų nuolat besiriejantys futbolininkai čiuožia ir griūna ant išpuoselėtos vejos nuo menkiausio stumtelėjimo. Žaidimas, kuris daugeliu požiūriu ir toliau išlieka estetiškai puikus, prarado savo darbininkišką sielą ir tapo tik dar viena preke.
Bakuninas kartą pasakė, kad „į bažnyčią žmonės eina dėl tos pačios priežasties, dėl kurios mes einame į smuklę – apkvailinti save, atitrūkti nuo vargo, pasvajoti, bent kelioms minutėms pasijusti laisvais ir laimingais“. Galbūt prie tos formulės mes galime pridėti ne tik aklą mojavimą nacionalistinėmis vėliavomis ir vuvuzelų pūtimą, bet ir sportą.
Daug lengviau užsimiršti nei aktyviai dalyvauti kovoje su neteisingumu ir nelygybe. Visgi yra nemažai kovojančių žmonių. Darbininkai, vargšai ir jų organizacijos ne taip lengvai pasiduoda iliuzijoms, kaip norėtų vyriausybė. Nuo laikinos nelegalios stovyklos prie stadiono vartų iki masinio protestų, demonstracijų ir visą šalį apimančio streiko, nesvarbu – teisėto ar ne. Nežiūrint tyčiojimosi ir šaipymosi, nežiūrint kaltinimų „nepatriotiškumu“, nepaisant laisvo žodžio draudimų, mes priversime juos išgirsti mūsų žodžius apie šioje visuomenėje klestinčią žiaurią nelygybę. Mes garsiai pasakysime ir apie pasaulinius žaidimus, žaidžiamus žmonių, ant kurių kaulų statomos imperijos, gyvybės kaina.
www.anarchija.lt
2010 m. birželio 3 d., ketvirtadienis
Apie profsąjunginę (ir ne tik) žurnalistiką
Perfrazuojant amerikietį ekonomistą, žurnalistą, gyvenantį Lietuvoje Bryan Bradly (interviu bernardinai.lt), jo nuomonę apie krikščioniškąją žiniasklaidą, pabandžiau sau suformuluoti, kokius vaidmenis turėtų atlikti profsąjunginė žiniasklaida.
Vienas yra tiesiog informuoti apie tai, kas aktualu profsąjungų gyvenime, bei tai, kas aktualu pasaulyje ir liečia profsąjungų narius. Be to, ugdo profsąjungų bendruomenę, tiek vietinę, tiek visuotinę, padėdama kartu kovoti už socialinę teisybę, susipažinti su tuo, ką daro, kaip gyvena ir kaip mąsto kiti profsąjungininkai.
Profsąjunginė žiniasklaida taip pat padeda žmonėms suprasti ir pritaikyti idėjos tikslus, kitiems paaiškinti konkrečias darbuotojų judėjimo tiesas. Tam tikslui ji turi pateikti gerų, stiprių, tikrų argumentų ypač dėl tokių aktualių klausimų, kurių daugelis gerai nesupranta, ar kurie kelia daug ginčų.
Profsąjunginė žiniasklaida visada turėtų puoselėti bei stiprinti profesinių sąjungų vienybę. Tuo pačiu metu ji turi skatinti mąstymą bei gerbti kiekvieno žmogaus laisvę turėti savo nuomonę. Ji gali kaip tik būti erdvė, padedanti kiekvienam suformuoti gerai apmąstytas nuomones.
O čia dar keletas autentiškų B.Bradly citatų:
„Žurnalistika, kaip ir gyvenimas, yra tiesos paieška. Žinome, jog tiesa yra, ir stengiamės kuo arčiau prie jos priartėti. Ir kuo greičiau... Juk laikas žurnalistui yra labai ribotas. Interneto amžiuje po didelio įvykio kartais turi publikuoti pirmą trumpą straipsnio variantą per 10–15 minučių! Paskui vis išplėsti tą reportažą, pridėdamas papildomų duomenų. Net ir tokiomis sąlygomis galima siekti tiesos. Pateiki preliminarų vaizdą – tiesą, kaip ją suvoki, neslėpdamas informacijos ribotumo, aiškindamas, kurie klausimai dar atviri. Trokštant tiesos negalima skelbti to, kas dar neaišku. Dažniausiai žurnalistai tik perduoda, ką sako kiti, jų nustatytus faktus ir pareikštas interpretacijas. Pagerbti tiesą – tai neiškreipti kitų žmonių minčių, sąmoningai neskleisti apgaulingos informacijos ir aiškiai nurodyti šaltinius, idant būtų galima spręsti apie teiginių patikimumą“.
„Žurnalistas visada siekia atskleisti ar suformuluoti atsakymus, ar bent pradėti tai daryti pagal turimą informaciją. Šiuo atžvilgiu („slidžių“ temų – red.) pateikti atsakymus yra geras dalykas. Tai nėra tas pat, kaip išankstiniai nusistatymai, kai peršamas redakcijos iš anksto norimas atsakymas, tam specialiai atrenkant šaltinius ir faktus“.
„Žurnalistas turi kelti klausimus, bet tai – tik darbo pradžia. Nuoširdžių klausimų, siekiant išaiškinti reikalo esmę, nereikia bijoti. Tiesos niekada nereikia bijoti“.
Atrinko Ramunė MP
Vienas yra tiesiog informuoti apie tai, kas aktualu profsąjungų gyvenime, bei tai, kas aktualu pasaulyje ir liečia profsąjungų narius. Be to, ugdo profsąjungų bendruomenę, tiek vietinę, tiek visuotinę, padėdama kartu kovoti už socialinę teisybę, susipažinti su tuo, ką daro, kaip gyvena ir kaip mąsto kiti profsąjungininkai.
Profsąjunginė žiniasklaida taip pat padeda žmonėms suprasti ir pritaikyti idėjos tikslus, kitiems paaiškinti konkrečias darbuotojų judėjimo tiesas. Tam tikslui ji turi pateikti gerų, stiprių, tikrų argumentų ypač dėl tokių aktualių klausimų, kurių daugelis gerai nesupranta, ar kurie kelia daug ginčų.
Profsąjunginė žiniasklaida visada turėtų puoselėti bei stiprinti profesinių sąjungų vienybę. Tuo pačiu metu ji turi skatinti mąstymą bei gerbti kiekvieno žmogaus laisvę turėti savo nuomonę. Ji gali kaip tik būti erdvė, padedanti kiekvienam suformuoti gerai apmąstytas nuomones.
O čia dar keletas autentiškų B.Bradly citatų:
„Žurnalistika, kaip ir gyvenimas, yra tiesos paieška. Žinome, jog tiesa yra, ir stengiamės kuo arčiau prie jos priartėti. Ir kuo greičiau... Juk laikas žurnalistui yra labai ribotas. Interneto amžiuje po didelio įvykio kartais turi publikuoti pirmą trumpą straipsnio variantą per 10–15 minučių! Paskui vis išplėsti tą reportažą, pridėdamas papildomų duomenų. Net ir tokiomis sąlygomis galima siekti tiesos. Pateiki preliminarų vaizdą – tiesą, kaip ją suvoki, neslėpdamas informacijos ribotumo, aiškindamas, kurie klausimai dar atviri. Trokštant tiesos negalima skelbti to, kas dar neaišku. Dažniausiai žurnalistai tik perduoda, ką sako kiti, jų nustatytus faktus ir pareikštas interpretacijas. Pagerbti tiesą – tai neiškreipti kitų žmonių minčių, sąmoningai neskleisti apgaulingos informacijos ir aiškiai nurodyti šaltinius, idant būtų galima spręsti apie teiginių patikimumą“.
„Žurnalistas visada siekia atskleisti ar suformuluoti atsakymus, ar bent pradėti tai daryti pagal turimą informaciją. Šiuo atžvilgiu („slidžių“ temų – red.) pateikti atsakymus yra geras dalykas. Tai nėra tas pat, kaip išankstiniai nusistatymai, kai peršamas redakcijos iš anksto norimas atsakymas, tam specialiai atrenkant šaltinius ir faktus“.
„Žurnalistas turi kelti klausimus, bet tai – tik darbo pradžia. Nuoširdžių klausimų, siekiant išaiškinti reikalo esmę, nereikia bijoti. Tiesos niekada nereikia bijoti“.
Atrinko Ramunė MP
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)
