Birželio 8 d. 19 val. Rygoje bus surengta masinė akcija – „oligarchų paminėjimas“. Ji rengiama kaip atgarsiai į latvių tautą, tiksliau - samdomąją liaudį, „runkelius“ nuvylusius prezidento rinkimus, atvedusius į valdžią kaip tik oligarchą - bankininką.
Įdomu, kad akcijai, nukreiptai prieš konstituciniu požiūriu teisėtus rinkimus, Rygos savivaldybė nedrįso neduoti leidimo. O ką išdarinėja konservai Lietuvoje?
Juozas Steponas
2011 m. birželio 7 d., antradienis
2011 m. gegužės 5 d., ketvirtadienis
Grąžinkite Lietuvai krepšinį!
Skurdas ir nuolatinė skurdo palydovė socialinė atskirtis Lietuvoje pastaraisiais metais linkusios progresuoti. Šiems procesams įtakos turi tiek pasaulinės ekonominės-finansinės krizės pasekmės, tiek tendencingas stambųjį kapitalą remiantis Lietuvos konservatorių valdymas. Nesigilindamas į fundamentalius ekonominius-socialinius aspektus, noriu paliesti vieną viešojo gyvenimo klausimą, kurio sprendimas nereikalauja papildomų resursų ir galėtų būti nesunkiai pasiekiamas. Manau, kad profsąjungoms aiškiai ir principingai pareiškus nuomonę šios problemos sprendimą lydėtų sėkmė, o jei dabartinė valdančioji dauguma šio projekto nepalaikytų, labai daug gyventojų vis tiek teigiamai įvertintų profsąjungininkų pastangas.
Žmonės gerai prisimena, kad kai Lietuvoje netgi šlapios dešros ir cukraus tekdavo stovėti eilėse, „Žalgirio“, o vėliau ir „Statybos“ rungtynes galėjo stebėti visi, visa Lietuva, neskirstant į socialinius sluoksnius pagal turimas pajamas. Šiandien labai daug Lietuvos aistruolių, ypač periferijoje, to daryti negali, vadinasi, yra tolimoje socialinėje atskirtyje. Suprantant, kas Lietuvai yra krepšinis, esamą situaciją galima vertinti tik kaip pasityčiojimą iš tautos, negražų norą naudojantis monopolinėmis teisėmis pasipelnyti iš lietuvių meilės krepšiniui. Esama situacija tai – didelė gėda nacionaliniam transliuotojui, kuris nuolat deklaruoja indiferentišką arba neigiamą poziciją šiuo klausimu.
Kai VIASAT kanalas, vaikydamasis didesnio pelno krepšinio mėgėjų sąskaita, iš didelės dalies visuomenės atėmė galimybę žiūrėti Eurolygos transliacijas per nemokamą kanalą, pirmieji sunerimo ištikimiausi krepšinio sirgaliai, kurie surinko tūkstančius parašų ir kreipėsi į Seimo Jaunimo ir sporto reikalų bei Europos reikalų komitetus. Kaimo žmogus, neturintis galimybės prisijungti prie palydovinių lėkščių sistemos, patiria didžiulę netektį, o Lietuvos krepšiniui taip pat daroma meškos paslauga, nes, kai krepšinis sunkiai prieinamas, natūralu, kad jo populiarumas dėl to irgi nukenčia.
Seime jau pavyko apginti (inicijuotą Jaunimo ir sporto reikalų komiteto pirmininko Ž.Šilgalio) Visuomenės informavimo įstatymo pataisą, atvėrusią galimybių ULEB Eurolygos krepšinio turnyro varžybas ir kitus šaliai reikšmingus įvykius tiesiogiai stebėti nemokamais TV kanalais.
Tačiau Seime pasiektas sprendimas tai nėra galutinė krepšinio aistruolių pergalė, nes, norint turėti galimybę per nemokamus TV kanalus stebėti ULEB Eurolygos varžybas, dar reikia, jog Vyriausybė jas įtrauktų į visuomenei reikšmingų įvykių sąrašą ir šį sąrašą apgintų Europos Komisijoje. Vyriausybei parengus teikimą ES sprendimas greičiausia būtų teigiamas. Deja, pastaruoju metu sklando daug gandų apie VIASAT‘o lobistų įtaką Vyriausybei, ir gerai informuoti žmonės reiškia nuomonę, kad tokio teikimo A. Kubiliaus Vyriausybė gali ir neparengti. Juo labiau kad neva tam yra pagrindas – Lietuvos radijo ir televizijos darbo grupės pareikšta neigiama nuomonė.
Mano galva, didesnio pasityčiojimo iš Lietuvos krepšinio aistruolių (o tokių, nematančių transliacijų, yra labai daug) kaip tokia nacionalinio transliuotojo darbo grupės išvada negalima net sugalvoti. Kam atstovauja ta komisija tikrai nėra aišku, tik matyti, jog ji nėra Lietuvos žmonių interesų gynėja.
Pasak darbo grupės atstovo Kultūros ministerijos Informacinės visuomenės plėtros skyriaus vedėjo Laimono Ubavičiaus, daugiausiai ginčų kilo dėl to, ar Eurolygos varžybos atitinka svarbumo ir žiūrimumo kriterijus. „Lietuvoje Eurolyga nežiūrima ir nekelia visuomenės susidomėjimo“, – jo argumentas.
Ar L.Ubavičius kada nors buvo arenose, kur namų rungtynes žaidžia „Žalgiris“ ar „Lietuvos rytas“? Ar matė sausakimšas sales? Ar jam teko pasivažinėti po Lietuvą ir pabendrauti su žmonėmis, iš kurių aukščiausio lygio krepšinis tiesiog pavogtas? Nuvažiuokite ir pabandykite krepšinio mėgėjams pasakyti tai, ką sakėte į TV kameras, - jog lietuviams krepšinis neįdomus ir dėl to nežiūrimas. Abejoju, ar po tokių žodžių išneštumėte sveiką kailį!
Praktiškai nebūna auditorijų, kuriose nebūtų užduotas klausimas: kada gi krepšinio mėgėjams bus gražintos Eurolygos transliacijos? Tegul Vyriausybė, jeigu nesprendžia netgi šio klausimo, viešai tautai pasako, jog ji palaiko verslininkų „teisę“ gauti viršpelnius, kartu prisipažindama, kad Lietuvos gyventojų interesai Vyriausybei yra nelabai svarbūs. Ji taip elgiasi, tad tegul be arogancijos ir išsisukinėjimo tai paskelbia viešai.
Paradoksalu, kad toks absurdiškas teiginys iš valdininkų lūpų nuskamba būtent tada, kai šalis daugiau kaip po septyniasdešimties metų rengiasi Europos krepšinio čempionatui Lietuvoje. Lietuva turi daug argumentų ginti savo pozicijas Europos Komisijoje (pradedant krepšinio tradicijomis, pergalėmis, garsiomis krepšininkų pavardėmis, geriausiais pasaulyje sirgaliais, žmonių susidomėjimu ir t.t.). Žodžiu, VIASAT veikėjai supranta, kad Europos Komisija greičiausiai patvirtintų Eurolygą minėtame svarbių įvykių sąraše, todėl daro viską, jog toks sąrašas Europos Komisijos nepasiektų, kartu visomis įmanomomis priemonėmis darydami poveikį silpnavaliams, lengvai paveikiamiems valdininkams...
Jau greitai dveji metai, kai A. Kubiliaus Vyriausybė nepatvirtina sąrašo, nors priremtas argumentų Ministras Pirmininkas viešai iš tribūnos dar praeitais metais (2010 metų balandį) pažadėjo, jog iki Šv. Velykų sąrašas bus patvirtintas ir jame Eurolygos varžybos bus. Kas nutiko, jog sąrašo iki šiol nėra, o Ministras Pirmininkas nesilaiko viešai duoto žodžio? Gal kaltas vis tas pats lobizmas, prieš kurį savo viešais pasisakymais Premjeras viešai deklaruoja intensyviai kovojantis?
Mano galva, teigiamam klausimo sprendimui labai padėtų vieša daugelio Lietuvos socialinių grupių išsakyta nuomonė Vyriausybei. Ir labai daug kam nuolat kyla klausimas, kodėl gi dėl vienos televizijos siekimo privatizuoti daugumos Lietuvos krepšinio gerbėjų norus matyti savo mėgiamas komandas, tyli Lietuvos žmonėms atstovaujančios organizacijos, buvę ir esantys aktyvūs sportininkai. Juk būtent jie turėtų paraginti Vyriausybę kuo skubiau atlikti visus likusius formalumus, kad visi krepšinio aistruoliai mūsų krepšinio komandų pasirodymus kuo greičiau galėtų stebėti tiesiogiai nemokamais TV kanalais. Bent jau aiškiai viešai pareikšti savo poziciją.
Juo labiau, kad informacija apie Anglijos aistruolių pergalę siekiant nemokamų futbolo transliacijų sukelia daug papildomo optimizmo.
Dr. Povilas Vytautas Žiūkas
"Lietuvos profsąjungos" 2011 Nr. 3
Žmonės gerai prisimena, kad kai Lietuvoje netgi šlapios dešros ir cukraus tekdavo stovėti eilėse, „Žalgirio“, o vėliau ir „Statybos“ rungtynes galėjo stebėti visi, visa Lietuva, neskirstant į socialinius sluoksnius pagal turimas pajamas. Šiandien labai daug Lietuvos aistruolių, ypač periferijoje, to daryti negali, vadinasi, yra tolimoje socialinėje atskirtyje. Suprantant, kas Lietuvai yra krepšinis, esamą situaciją galima vertinti tik kaip pasityčiojimą iš tautos, negražų norą naudojantis monopolinėmis teisėmis pasipelnyti iš lietuvių meilės krepšiniui. Esama situacija tai – didelė gėda nacionaliniam transliuotojui, kuris nuolat deklaruoja indiferentišką arba neigiamą poziciją šiuo klausimu.
Kai VIASAT kanalas, vaikydamasis didesnio pelno krepšinio mėgėjų sąskaita, iš didelės dalies visuomenės atėmė galimybę žiūrėti Eurolygos transliacijas per nemokamą kanalą, pirmieji sunerimo ištikimiausi krepšinio sirgaliai, kurie surinko tūkstančius parašų ir kreipėsi į Seimo Jaunimo ir sporto reikalų bei Europos reikalų komitetus. Kaimo žmogus, neturintis galimybės prisijungti prie palydovinių lėkščių sistemos, patiria didžiulę netektį, o Lietuvos krepšiniui taip pat daroma meškos paslauga, nes, kai krepšinis sunkiai prieinamas, natūralu, kad jo populiarumas dėl to irgi nukenčia.
Seime jau pavyko apginti (inicijuotą Jaunimo ir sporto reikalų komiteto pirmininko Ž.Šilgalio) Visuomenės informavimo įstatymo pataisą, atvėrusią galimybių ULEB Eurolygos krepšinio turnyro varžybas ir kitus šaliai reikšmingus įvykius tiesiogiai stebėti nemokamais TV kanalais.
Tačiau Seime pasiektas sprendimas tai nėra galutinė krepšinio aistruolių pergalė, nes, norint turėti galimybę per nemokamus TV kanalus stebėti ULEB Eurolygos varžybas, dar reikia, jog Vyriausybė jas įtrauktų į visuomenei reikšmingų įvykių sąrašą ir šį sąrašą apgintų Europos Komisijoje. Vyriausybei parengus teikimą ES sprendimas greičiausia būtų teigiamas. Deja, pastaruoju metu sklando daug gandų apie VIASAT‘o lobistų įtaką Vyriausybei, ir gerai informuoti žmonės reiškia nuomonę, kad tokio teikimo A. Kubiliaus Vyriausybė gali ir neparengti. Juo labiau kad neva tam yra pagrindas – Lietuvos radijo ir televizijos darbo grupės pareikšta neigiama nuomonė.
Mano galva, didesnio pasityčiojimo iš Lietuvos krepšinio aistruolių (o tokių, nematančių transliacijų, yra labai daug) kaip tokia nacionalinio transliuotojo darbo grupės išvada negalima net sugalvoti. Kam atstovauja ta komisija tikrai nėra aišku, tik matyti, jog ji nėra Lietuvos žmonių interesų gynėja.
Pasak darbo grupės atstovo Kultūros ministerijos Informacinės visuomenės plėtros skyriaus vedėjo Laimono Ubavičiaus, daugiausiai ginčų kilo dėl to, ar Eurolygos varžybos atitinka svarbumo ir žiūrimumo kriterijus. „Lietuvoje Eurolyga nežiūrima ir nekelia visuomenės susidomėjimo“, – jo argumentas.
Ar L.Ubavičius kada nors buvo arenose, kur namų rungtynes žaidžia „Žalgiris“ ar „Lietuvos rytas“? Ar matė sausakimšas sales? Ar jam teko pasivažinėti po Lietuvą ir pabendrauti su žmonėmis, iš kurių aukščiausio lygio krepšinis tiesiog pavogtas? Nuvažiuokite ir pabandykite krepšinio mėgėjams pasakyti tai, ką sakėte į TV kameras, - jog lietuviams krepšinis neįdomus ir dėl to nežiūrimas. Abejoju, ar po tokių žodžių išneštumėte sveiką kailį!
Praktiškai nebūna auditorijų, kuriose nebūtų užduotas klausimas: kada gi krepšinio mėgėjams bus gražintos Eurolygos transliacijos? Tegul Vyriausybė, jeigu nesprendžia netgi šio klausimo, viešai tautai pasako, jog ji palaiko verslininkų „teisę“ gauti viršpelnius, kartu prisipažindama, kad Lietuvos gyventojų interesai Vyriausybei yra nelabai svarbūs. Ji taip elgiasi, tad tegul be arogancijos ir išsisukinėjimo tai paskelbia viešai.
Paradoksalu, kad toks absurdiškas teiginys iš valdininkų lūpų nuskamba būtent tada, kai šalis daugiau kaip po septyniasdešimties metų rengiasi Europos krepšinio čempionatui Lietuvoje. Lietuva turi daug argumentų ginti savo pozicijas Europos Komisijoje (pradedant krepšinio tradicijomis, pergalėmis, garsiomis krepšininkų pavardėmis, geriausiais pasaulyje sirgaliais, žmonių susidomėjimu ir t.t.). Žodžiu, VIASAT veikėjai supranta, kad Europos Komisija greičiausiai patvirtintų Eurolygą minėtame svarbių įvykių sąraše, todėl daro viską, jog toks sąrašas Europos Komisijos nepasiektų, kartu visomis įmanomomis priemonėmis darydami poveikį silpnavaliams, lengvai paveikiamiems valdininkams...
Jau greitai dveji metai, kai A. Kubiliaus Vyriausybė nepatvirtina sąrašo, nors priremtas argumentų Ministras Pirmininkas viešai iš tribūnos dar praeitais metais (2010 metų balandį) pažadėjo, jog iki Šv. Velykų sąrašas bus patvirtintas ir jame Eurolygos varžybos bus. Kas nutiko, jog sąrašo iki šiol nėra, o Ministras Pirmininkas nesilaiko viešai duoto žodžio? Gal kaltas vis tas pats lobizmas, prieš kurį savo viešais pasisakymais Premjeras viešai deklaruoja intensyviai kovojantis?
Mano galva, teigiamam klausimo sprendimui labai padėtų vieša daugelio Lietuvos socialinių grupių išsakyta nuomonė Vyriausybei. Ir labai daug kam nuolat kyla klausimas, kodėl gi dėl vienos televizijos siekimo privatizuoti daugumos Lietuvos krepšinio gerbėjų norus matyti savo mėgiamas komandas, tyli Lietuvos žmonėms atstovaujančios organizacijos, buvę ir esantys aktyvūs sportininkai. Juk būtent jie turėtų paraginti Vyriausybę kuo skubiau atlikti visus likusius formalumus, kad visi krepšinio aistruoliai mūsų krepšinio komandų pasirodymus kuo greičiau galėtų stebėti tiesiogiai nemokamais TV kanalais. Bent jau aiškiai viešai pareikšti savo poziciją.
Juo labiau, kad informacija apie Anglijos aistruolių pergalę siekiant nemokamų futbolo transliacijų sukelia daug papildomo optimizmo.
Dr. Povilas Vytautas Žiūkas
"Lietuvos profsąjungos" 2011 Nr. 3
2011 m. balandžio 2 d., šeštadienis
SALDUS MELAS AR KARTI TIESA?
Kovo 31 d. įvyko laikraštį "Lietuvos profsąjungos" leidžiančios VšĮ savininkų susirinkimas, kuriame buvo pareikšta, kad laikraštis "eina prieš profesines sąjungas". Kultūros darbuotojų profsąjungų federacijos pirmininke besiskelbianti Aleksandra Leparskienė apkaltino buvusį laikraščio redaktorių... sužlugdžius jos vadovaujamą šaką (netikite? taip iš tiesų buvo pasakyta!), o LPSK pirmininkas Artūras Černiauskas prikišo dabartinei redaktorei, kad ji neturėjusi paskelbti "Lietuvos profsąjungose" informacijos (su labai profsąjungoms kenksminga antrašte!) apie smunkančius profesinių sąjungų reitingus.
Kaip laikraštis griovė (ir dabar griauna) A.Leparskienės vadovaujamos šakos įvaizdį (ir net pačią šaką!), tikėtina, bus galimybių išsiaiškinti su ponia kultūros darbuotojų globėja taip pat viešai, kaip viešai šis kaltinimas buvo paskleistas.
O šį kartą norėčiau grįžti prie esminio klausimo: ar gali pakenkti profsąjungų judėjimui paviešinami faktai - jeigu kartais jie yra ir nemalonūs? Ar būtina nuo profesinės sąjungos narių slėpti (ar bent jau nutylėti) nemalonius duomenis, liudijančius, kad, pavyzdžiui, per pastaruosius metus profsąjungų reitingai smuko?
Ponas Černiauskas, kaip matome, įsitikinęs, jog tokią informaciją skelbti profsąjungų laikraštyje kenksminga. Nekalbant jau apie tai, p. pirmininkas redaktorę apskritai kaltino nepagrįstai: tokios informacijos "Lietuvos profsąjungose" dabartinė laikraščio vyr. redaktorė iš viso NIEKADA NEPUBLIKAVO. Informacija apie reitingus (įskaitant ir p. Černiauską papiktinusiąją) reguliariai skelbiama nepriklausomame TINKLALAPYJE "Profsąjungų naujienos", kurį redaguoja ir administruoja kitas asmuo.
Sąmoningas blefavimas ar apsirikimas? Galėjo būti ir sąmoningas kaltinimas: nepateikus konkrečios kritikos laikraščio redaktorei (iki tol už redaktorių nugaros jų darbą triuškinus LPSK valdyboje ir uždaruose p. Soščekienės pasitarimuose), reikėjo įrodymų, kad „laikraštis blogas“...
Dabartinis LPSK pirmininkas - publikos numylėtinis, sugebantis ekspromtu įtaigiu tonu atsakinėti į žurnalistų ar profsąjungų oponentų (beje, vis rečiau bepasitaikančių) klausimus ar kritiką. Kaip žuvis vandenyje jis gerai jaučiasi nardydamas ir po ekonomiką, ir po darbo teisę, sugebėdamas niekada "nesudegti", net jeigu ir akivaizdžiai blefuoja. "Veža" ir neklystamas autoriteto tonas, PIRMININKO CHARIZMA. Jis nelinkęs grįžti, pasitaisyti ar atsiprašyti, net jeigu ką nors apkaltino nebūtais dalykais. Artūrui visada viskas gerai baigiasi, - net kartkartėmis "vidinės opozicijos" inicijuotos bylos dėl LPSK sąmatos ir kitų ūkinių reikalų... Todėl prieš viešai apkaltindamas tik antrus metus šiose pareigose dirbančią laikraščio redaktorę p. pirmininkas taip pat nesivargino pasitikslinti, ar iš tikrųjų ir kada „Lietuvos profsąjungose“ tokie reitingai buvo skelbiami. O kam vargintis? Juk silpnesniuosius triuškindamas tikrai niekuo nerizikuoji...
Pastebėtina, kad įvaizdžio kūrimo, viešųjų ryšių reikalai p. Černiauskui pastaruoju metu tapo kone panacėja. Kaip ir A.Leparskienei, jam vis labiau atrodo, kad laikraštį pavertus viešųjų ryšių instrumentu (tik LPSK "organu") kaip ant mielių ims kilti ir tie patys nekokie profsąjungų reitingai. Nepaisant sudeginto ir LPSK apsvilinusio Nacionalinio susitarimo, nepaisant pastarojo meto trypinėjimų protesto akcijų grafikuose, nepaisant tolesnio kai kurių šakomis besivadinančių darinėlių merdėjimo...
Daug kas pagrįstai stebisi, kodėl profsąjungų įvaizdį LPSK pirmininkas tapatina tik su savimi. Juk LPSK - ne vienintelė šalyje profsąjunga, ir Lietuva televizijose kol kas mato ne tik Černiauską, bet ir Bružą, ir Dambrauską, ir Jurgelevičių, ir Baką, ir Judiną, ir Kavaliauskaitę... Jų vadovaujamų organizacijų veiklos vertinimai, turbūt, irgi atsispindi svyruojančiuose profesinių sąjungų reitinguose.
Esu įsitikinęs, kad, net nesuteikiant tokios didelės reikšmės toms apklausoms, jų duomenų dinamika rimtai organizacijai gali būti įdomi, turi būti analizuojama ir net viešinama (juo labiau, kad ji imama iš visiems ir taip prieinamos viešumos – dažniausiai „Respublikos“ laikraščio). Manau, kad ši informacija reikalinga ne tik „eiliniams“ nariams, bet ir lyderiams, kurie, analizuodami reitingų kreives, gali atitinkamai koreguoti veiklą, o eiliniai nariai gali vertinti savo lyderių veiklą.
Iš tiesų, ar neverta susimąstyti ir profsąjungų aktyvui, ir eiliniams, kodėl per pastaruosius dvejus metus profsąjungų įvaizdis iš tiesų pablogėjo? Palyginus 2009, 2010 ir 2011 metų "Baltijos tyrimų" apklausas, tapo akivaizdu, kad po 2009 metų pakilimo (tada buvo pasiektas aukščiausias pasitikėjimo profesinėmis sąjungomis reitingas 51 proc.) 2010 metais pasitikinčiųjų procentas vidutiniškai smuko net 5 punktais?
"Profsąjungų naujienos" šių metų pradžioje atlikusios palyginamąją minėtų metų analizę, publikaciją pavadino: "Piliečiai nusivilia profesinėmis sąjungomis?". A. Černiauskas, pasipiktinęs šia antrašte, kažkodėl nesugebėjo pastebėti, kad ja neteigiama, jog profesinėmis sąjungomis nusiviliama, o tik abejojama, tik keliamas klausimas, apie ką signalizuoja antraštės gale dedamas klaustukas. O ar pačiam pirmininkui ryškus atotrūkis tarp 2009 ir 2010 metų tokio klausimo neužduoda?
O gal iš tiesų profsąjungų judėjimą išgelbės Černiausko-Soščekienės inicijuota viešųjų ryšių pertvarka? Tik kodėl pradedama GRIOVIMU. Kodėl iškilo būtinas reikalas 14-ti metai leidžiamą bent kiek savarankišką profsąjungų laikraštį kartu su redakcija perkelti į LPSK dvaro centrą J.Jasinskio gatvėje, redaktorę (beje, jos nuomonės apie tai niekas iki šiol neklausė) paversti aparato darbuotoja, o seniai leidžiamą laikraštį paversti reklaminiu padailintus pirmininko ir jo favoritų portretus reklamuojančiu informaciniu leidinėliu?
O gal Soščekienės ir Ko (buvo toks Soščekienės, Posochovo, Lebedevo, Ligeikos, Vipartienės, Neverausko, Varasimavičienės, Navaičio ir Leparskienės pasirašytas projektas!) griovimo akcijai nepavykus (na, bent kol kas...), bent pabandyti priversti "Lietuvos profsąjungose" padidinti saldaus melo dozę ir uždrausti spausdinti bent lašelį karčios tiesos? Juo labiau kad ima aiškėti, jog ta nemaloni LPSK veikėjams ricina – tai ir bent vienas geras žodis apie "kitus", LPSK nepriklausančius. Ne vieną LPSK valdybos narį tiesiog siutina, jei į laikraštį (kad ir kaip kontekstas) patenka "blogiečių" Dambrausko, Bružo ar Bako pavardės...
Tiesa, kovingiausiai žiniasklaidos kritikei p. Leparskienei "blogiečių" pakanka ir LPSK troboje. Kai prieš keletą metų į LPSK narės - Lietuvos paslaugų sferos darbuotojų profesinę sąjungą pareiškė norą įstoti M.Mažvydo bibliotekoje susikūrusi profesinė sąjunga, o "Lietuvos profsąjungos" apie tai parašė, redaktorius buvo apkaltintas kenkimu teisėtai kultūros šakos vadovei, nes „nepagrįstai“ remia tą "Žibalininką" (Net viešuose profsąjungų forumuose KULTŪROS šefė pravardžiavo kolegą, išdrįsusį į savo šaką įsileisti vienos ar kitos bibliotekos profsąjungininkus).
Baigdamas apie karčios tiesos ir saldaus melo priešpriešą, prisiminiau dar vieną pavyzdį. Jis irgi - iš tos pačios reitingų srities.
Tai įvyko per 2010 m. gegužę įvykusį suvažiavimą. Teikdamas delegatams ataskaitą ir kandidatuodamas į LPSK pirmininkus p. Artūras, greta kitų ryškių LPSK pasiekimų, delegatus informavo, kad profesines sąjungas teigiamai vertina "apie 44 proc. apklaustųjų".
Iš tikrųjų tai vėl buvo mūsų Artūro blefas. Balandžio 23 d., t.y. porą savaičių prieš suvažiavimą, "Respublikoje" buvo paskelbta, jog kovo pabaigoje atliktoje "Baltijos tyrimų" apklausoje profsąjungomis pasitikį pareiškė tik 36 proc. (taigi ne 44 proc.!) apklaustųjų. Nepasitikėjimą profesinėmis sąjungomis tada išsakė net 40 proc. respondentų.
Priminsiu, kad nepasitikinčiųjų procentas ir naujausiais (vasario pabaigos) duomenimis nusveria pasitikinčiuosius santykiu 41:38.
O gal, kolegos redaktoriai, sukeiskime šiuos skaičius vietomis? Gal tada pradės staigiai augti narystė, o p. Černiauskas ir p. Leparskienė bus mumis patenkinti?
Juozas Steponas
Kaip laikraštis griovė (ir dabar griauna) A.Leparskienės vadovaujamos šakos įvaizdį (ir net pačią šaką!), tikėtina, bus galimybių išsiaiškinti su ponia kultūros darbuotojų globėja taip pat viešai, kaip viešai šis kaltinimas buvo paskleistas.
O šį kartą norėčiau grįžti prie esminio klausimo: ar gali pakenkti profsąjungų judėjimui paviešinami faktai - jeigu kartais jie yra ir nemalonūs? Ar būtina nuo profesinės sąjungos narių slėpti (ar bent jau nutylėti) nemalonius duomenis, liudijančius, kad, pavyzdžiui, per pastaruosius metus profsąjungų reitingai smuko?
Ponas Černiauskas, kaip matome, įsitikinęs, jog tokią informaciją skelbti profsąjungų laikraštyje kenksminga. Nekalbant jau apie tai, p. pirmininkas redaktorę apskritai kaltino nepagrįstai: tokios informacijos "Lietuvos profsąjungose" dabartinė laikraščio vyr. redaktorė iš viso NIEKADA NEPUBLIKAVO. Informacija apie reitingus (įskaitant ir p. Černiauską papiktinusiąją) reguliariai skelbiama nepriklausomame TINKLALAPYJE "Profsąjungų naujienos", kurį redaguoja ir administruoja kitas asmuo.
Sąmoningas blefavimas ar apsirikimas? Galėjo būti ir sąmoningas kaltinimas: nepateikus konkrečios kritikos laikraščio redaktorei (iki tol už redaktorių nugaros jų darbą triuškinus LPSK valdyboje ir uždaruose p. Soščekienės pasitarimuose), reikėjo įrodymų, kad „laikraštis blogas“...
Dabartinis LPSK pirmininkas - publikos numylėtinis, sugebantis ekspromtu įtaigiu tonu atsakinėti į žurnalistų ar profsąjungų oponentų (beje, vis rečiau bepasitaikančių) klausimus ar kritiką. Kaip žuvis vandenyje jis gerai jaučiasi nardydamas ir po ekonomiką, ir po darbo teisę, sugebėdamas niekada "nesudegti", net jeigu ir akivaizdžiai blefuoja. "Veža" ir neklystamas autoriteto tonas, PIRMININKO CHARIZMA. Jis nelinkęs grįžti, pasitaisyti ar atsiprašyti, net jeigu ką nors apkaltino nebūtais dalykais. Artūrui visada viskas gerai baigiasi, - net kartkartėmis "vidinės opozicijos" inicijuotos bylos dėl LPSK sąmatos ir kitų ūkinių reikalų... Todėl prieš viešai apkaltindamas tik antrus metus šiose pareigose dirbančią laikraščio redaktorę p. pirmininkas taip pat nesivargino pasitikslinti, ar iš tikrųjų ir kada „Lietuvos profsąjungose“ tokie reitingai buvo skelbiami. O kam vargintis? Juk silpnesniuosius triuškindamas tikrai niekuo nerizikuoji...
Pastebėtina, kad įvaizdžio kūrimo, viešųjų ryšių reikalai p. Černiauskui pastaruoju metu tapo kone panacėja. Kaip ir A.Leparskienei, jam vis labiau atrodo, kad laikraštį pavertus viešųjų ryšių instrumentu (tik LPSK "organu") kaip ant mielių ims kilti ir tie patys nekokie profsąjungų reitingai. Nepaisant sudeginto ir LPSK apsvilinusio Nacionalinio susitarimo, nepaisant pastarojo meto trypinėjimų protesto akcijų grafikuose, nepaisant tolesnio kai kurių šakomis besivadinančių darinėlių merdėjimo...
Daug kas pagrįstai stebisi, kodėl profsąjungų įvaizdį LPSK pirmininkas tapatina tik su savimi. Juk LPSK - ne vienintelė šalyje profsąjunga, ir Lietuva televizijose kol kas mato ne tik Černiauską, bet ir Bružą, ir Dambrauską, ir Jurgelevičių, ir Baką, ir Judiną, ir Kavaliauskaitę... Jų vadovaujamų organizacijų veiklos vertinimai, turbūt, irgi atsispindi svyruojančiuose profesinių sąjungų reitinguose.
Esu įsitikinęs, kad, net nesuteikiant tokios didelės reikšmės toms apklausoms, jų duomenų dinamika rimtai organizacijai gali būti įdomi, turi būti analizuojama ir net viešinama (juo labiau, kad ji imama iš visiems ir taip prieinamos viešumos – dažniausiai „Respublikos“ laikraščio). Manau, kad ši informacija reikalinga ne tik „eiliniams“ nariams, bet ir lyderiams, kurie, analizuodami reitingų kreives, gali atitinkamai koreguoti veiklą, o eiliniai nariai gali vertinti savo lyderių veiklą.
Iš tiesų, ar neverta susimąstyti ir profsąjungų aktyvui, ir eiliniams, kodėl per pastaruosius dvejus metus profsąjungų įvaizdis iš tiesų pablogėjo? Palyginus 2009, 2010 ir 2011 metų "Baltijos tyrimų" apklausas, tapo akivaizdu, kad po 2009 metų pakilimo (tada buvo pasiektas aukščiausias pasitikėjimo profesinėmis sąjungomis reitingas 51 proc.) 2010 metais pasitikinčiųjų procentas vidutiniškai smuko net 5 punktais?
"Profsąjungų naujienos" šių metų pradžioje atlikusios palyginamąją minėtų metų analizę, publikaciją pavadino: "Piliečiai nusivilia profesinėmis sąjungomis?". A. Černiauskas, pasipiktinęs šia antrašte, kažkodėl nesugebėjo pastebėti, kad ja neteigiama, jog profesinėmis sąjungomis nusiviliama, o tik abejojama, tik keliamas klausimas, apie ką signalizuoja antraštės gale dedamas klaustukas. O ar pačiam pirmininkui ryškus atotrūkis tarp 2009 ir 2010 metų tokio klausimo neužduoda?
O gal iš tiesų profsąjungų judėjimą išgelbės Černiausko-Soščekienės inicijuota viešųjų ryšių pertvarka? Tik kodėl pradedama GRIOVIMU. Kodėl iškilo būtinas reikalas 14-ti metai leidžiamą bent kiek savarankišką profsąjungų laikraštį kartu su redakcija perkelti į LPSK dvaro centrą J.Jasinskio gatvėje, redaktorę (beje, jos nuomonės apie tai niekas iki šiol neklausė) paversti aparato darbuotoja, o seniai leidžiamą laikraštį paversti reklaminiu padailintus pirmininko ir jo favoritų portretus reklamuojančiu informaciniu leidinėliu?
O gal Soščekienės ir Ko (buvo toks Soščekienės, Posochovo, Lebedevo, Ligeikos, Vipartienės, Neverausko, Varasimavičienės, Navaičio ir Leparskienės pasirašytas projektas!) griovimo akcijai nepavykus (na, bent kol kas...), bent pabandyti priversti "Lietuvos profsąjungose" padidinti saldaus melo dozę ir uždrausti spausdinti bent lašelį karčios tiesos? Juo labiau kad ima aiškėti, jog ta nemaloni LPSK veikėjams ricina – tai ir bent vienas geras žodis apie "kitus", LPSK nepriklausančius. Ne vieną LPSK valdybos narį tiesiog siutina, jei į laikraštį (kad ir kaip kontekstas) patenka "blogiečių" Dambrausko, Bružo ar Bako pavardės...
Tiesa, kovingiausiai žiniasklaidos kritikei p. Leparskienei "blogiečių" pakanka ir LPSK troboje. Kai prieš keletą metų į LPSK narės - Lietuvos paslaugų sferos darbuotojų profesinę sąjungą pareiškė norą įstoti M.Mažvydo bibliotekoje susikūrusi profesinė sąjunga, o "Lietuvos profsąjungos" apie tai parašė, redaktorius buvo apkaltintas kenkimu teisėtai kultūros šakos vadovei, nes „nepagrįstai“ remia tą "Žibalininką" (Net viešuose profsąjungų forumuose KULTŪROS šefė pravardžiavo kolegą, išdrįsusį į savo šaką įsileisti vienos ar kitos bibliotekos profsąjungininkus).
Baigdamas apie karčios tiesos ir saldaus melo priešpriešą, prisiminiau dar vieną pavyzdį. Jis irgi - iš tos pačios reitingų srities.
Tai įvyko per 2010 m. gegužę įvykusį suvažiavimą. Teikdamas delegatams ataskaitą ir kandidatuodamas į LPSK pirmininkus p. Artūras, greta kitų ryškių LPSK pasiekimų, delegatus informavo, kad profesines sąjungas teigiamai vertina "apie 44 proc. apklaustųjų".
Iš tikrųjų tai vėl buvo mūsų Artūro blefas. Balandžio 23 d., t.y. porą savaičių prieš suvažiavimą, "Respublikoje" buvo paskelbta, jog kovo pabaigoje atliktoje "Baltijos tyrimų" apklausoje profsąjungomis pasitikį pareiškė tik 36 proc. (taigi ne 44 proc.!) apklaustųjų. Nepasitikėjimą profesinėmis sąjungomis tada išsakė net 40 proc. respondentų.
Priminsiu, kad nepasitikinčiųjų procentas ir naujausiais (vasario pabaigos) duomenimis nusveria pasitikinčiuosius santykiu 41:38.
O gal, kolegos redaktoriai, sukeiskime šiuos skaičius vietomis? Gal tada pradės staigiai augti narystė, o p. Černiauskas ir p. Leparskienė bus mumis patenkinti?
Juozas Steponas
2011 m. vasario 23 d., trečiadienis
Nacionalinėje bibliotekoje – po beveik 10 metų
Pasidalinsiu įspūdžiais iš apsilankymo Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Paskutinį kartą tenai buvau jau senokai, dar kai galima buvo į ją įžengti oriai, t.y. pro kolonomis papuoštą didingą paradinį įėjimą.
Dabar į biblioteką patenki „pro užpakalį“, jeigu paradinį įėjimą laikytume galva. Tačiau jokių nuorodų, kaip į ją įeiti, nėra. Atsidūręs prieš aklinai fanera užkaltus laiptus, žiūrinčius į Gedimino prospektą, turi gerai pagalvoti, o kur dabar? Kairėje palei fanerinę sieną eina tunelis (toks, kuris skiria žmones nuo statybų), pasuku juo ir tikiuosi, kad jis mane nuves prie bibliotekos durų. Nuveda, bet ten, pasirodo, kavinė ir dar kažkas. Prie durų sėdi net du apsaugininkai, kurie nepakeldami akių varto kažkokį laikraštį ar žurnalą. Mandagiai pasiteirauju, kaip patekti į biblioteką ir gaunu nepatenkino žmogaus atsakymą – tenai, už kampo.
Ir iš tikrųjų jis nemelavo, už kapo randu įėjimą. Beveik paradinį, su dideliu užrašu. Užėjus apsisukti beveik nėra kur. Kiek pasiblaškiusi dar už vieno kampo randu iš kabineto padarytą rūbinę. Labai maloni rūbininkė puikiai mane aptarnauja ir tai kiek sumažina įtampą, kuri kyla kaip pakliūni į nepažįstamą aplinką ir nerandi jokių nuorodų, padedančių susigaudyti. Šalia rūbinės randu kabinetą, kur užrašyta „Registratūra“. Ten – jau kelios merginos, bet moteris pamačiusi mano rankoje skaitytojo bilietą nukreipia mane prie įėjimo esančią informaciją (tiesiog koridoriuje stovintis stalas su kompiuteriu).
Ten mane informuoja, kad lankiausi čia jau seniai, todėl turiu grįžti į registratūrą ir persiregistruoti. Joje užtrunku, nes prieš mane – dar keli žmonės. Apžiūriu kabinetą. Jame yra dar viena darbo vieta. Joje dirbanti moteris yra gana užsiėmusi, be to, jai tenka telefonu pranešti apie pradelstas grąžinti knygas (man ten būnant ji skambino 3-4 kartus). Su užuojauta pagalvoju apie tokias darbo sąlygas. Juk turi jaustis kaip traukinių stoty, kur nuolat pilna žmonių, jie kalbasi su registratore, tarpusavyje, o jei dar koks „psichas“ pasitaiko...
Na, pagaliau jau esu „priimta“ į draugiją ir keliauju prie įleidimo į bibliotekos lobynus. Šalia informacija pavadinto stalo sėdi apsaugininkas besiilsinčio liūto žvilgsniu. „Informacijos“ moteris man paaiškina, kaip turiu kišti skaitytojo bilietą į prietaisą, kad šis mane įleistų į vidų. Įkišt įkišau, bet, pasirodo, per ilgai įkišusi laikiau. Iš trečio ar ketvirto karto su minėtos draugiškos moters pagalba pagaliau pavyko. Tiesa, apsaugininkas besiilsinčio liūto žvilgsniu net nesukrutėjo.
Na, pačioje bibliotekoje viskas neįprasta, nauja, tačiau visur gali gauti geranoriškų ir draugiškų bibliotekininkių pagalbą. Atlikusi tai, ką planavau, leidžiuosi žemyn ir manęs jau tas įleidimo-išleidimo prietaisas negąsdina, nes jau žinau, kaip reikia su juo elgtis. Tačiau klydau. Skaitytojo bilietas toje mašinos properšoje tiesiog paskendo. Kol jį išgraibiau, pabudo liūtas. Kažką sumurmėjo, supratau, kad reikia bandyti dar kartą. Ir vėl nesėkmingai. Tada jis jau kiek pakeltu balsu paaiškina, kad čia reikia greitai: „viens ir du!“. Tiesa, jis mane pavadina ponia, tačiau jo tonas mane suerzina, nes pasijutau kaip kokia vėpla. Skubu prie rūbinės, kad kuo greičiau nusikratyčiau to jausmo. Mano susierzinimą kiek sušvelnina ta pati besišypsanti, maloniai mane pakalbinusi rūbininkė.
Išties gaila tų bibliotekos darbuotojų, ne jų kaltė, kad jie turi dirbti tokiomis sąlygomis (gal gi ta renovacija kada nors ir pasibaigs!). Reiškiu jiems didžiulę pagarbą. Mes per daug nevertiname bibliotekininkių darbo, o jos sugeba mus, į jų valdas vienokiais ar kitokiais reikalais užklydusius, sušildyti. Jau nekalbant apie didelį ir prasmingą jų darbą, juk Nacionalinėje bibliotekoje rašoma istorija.
Tačiau vėl grįžtu prie bibliotekos apsaugininkų. „Dussmann service“ - perskaičiau ant jų striukių. Gal ir patikima bendrovė. Tik manau, skirtumas yra, ar apsauga lydi traukinį su malkom (ar net aukso luitais!), ar dirba Nacionalinėje bibliotekoje. Bet, žinoma, jeigu tiesa tai, ką rašė spauda apie šios bendrovės vadybos ypatumus, tada negali pykti. Jeigu tikrai apsaugininkai į darbą Vilniuje važiuoja iš Klaipėdos teuždirbdami 800 litų, tai pagarbą tenka atiduoti ir jiems...
Ramunė Motiejūnaitė-Pekkinen
Dabar į biblioteką patenki „pro užpakalį“, jeigu paradinį įėjimą laikytume galva. Tačiau jokių nuorodų, kaip į ją įeiti, nėra. Atsidūręs prieš aklinai fanera užkaltus laiptus, žiūrinčius į Gedimino prospektą, turi gerai pagalvoti, o kur dabar? Kairėje palei fanerinę sieną eina tunelis (toks, kuris skiria žmones nuo statybų), pasuku juo ir tikiuosi, kad jis mane nuves prie bibliotekos durų. Nuveda, bet ten, pasirodo, kavinė ir dar kažkas. Prie durų sėdi net du apsaugininkai, kurie nepakeldami akių varto kažkokį laikraštį ar žurnalą. Mandagiai pasiteirauju, kaip patekti į biblioteką ir gaunu nepatenkino žmogaus atsakymą – tenai, už kampo.
Ir iš tikrųjų jis nemelavo, už kapo randu įėjimą. Beveik paradinį, su dideliu užrašu. Užėjus apsisukti beveik nėra kur. Kiek pasiblaškiusi dar už vieno kampo randu iš kabineto padarytą rūbinę. Labai maloni rūbininkė puikiai mane aptarnauja ir tai kiek sumažina įtampą, kuri kyla kaip pakliūni į nepažįstamą aplinką ir nerandi jokių nuorodų, padedančių susigaudyti. Šalia rūbinės randu kabinetą, kur užrašyta „Registratūra“. Ten – jau kelios merginos, bet moteris pamačiusi mano rankoje skaitytojo bilietą nukreipia mane prie įėjimo esančią informaciją (tiesiog koridoriuje stovintis stalas su kompiuteriu).
Ten mane informuoja, kad lankiausi čia jau seniai, todėl turiu grįžti į registratūrą ir persiregistruoti. Joje užtrunku, nes prieš mane – dar keli žmonės. Apžiūriu kabinetą. Jame yra dar viena darbo vieta. Joje dirbanti moteris yra gana užsiėmusi, be to, jai tenka telefonu pranešti apie pradelstas grąžinti knygas (man ten būnant ji skambino 3-4 kartus). Su užuojauta pagalvoju apie tokias darbo sąlygas. Juk turi jaustis kaip traukinių stoty, kur nuolat pilna žmonių, jie kalbasi su registratore, tarpusavyje, o jei dar koks „psichas“ pasitaiko...
Na, pagaliau jau esu „priimta“ į draugiją ir keliauju prie įleidimo į bibliotekos lobynus. Šalia informacija pavadinto stalo sėdi apsaugininkas besiilsinčio liūto žvilgsniu. „Informacijos“ moteris man paaiškina, kaip turiu kišti skaitytojo bilietą į prietaisą, kad šis mane įleistų į vidų. Įkišt įkišau, bet, pasirodo, per ilgai įkišusi laikiau. Iš trečio ar ketvirto karto su minėtos draugiškos moters pagalba pagaliau pavyko. Tiesa, apsaugininkas besiilsinčio liūto žvilgsniu net nesukrutėjo.
Na, pačioje bibliotekoje viskas neįprasta, nauja, tačiau visur gali gauti geranoriškų ir draugiškų bibliotekininkių pagalbą. Atlikusi tai, ką planavau, leidžiuosi žemyn ir manęs jau tas įleidimo-išleidimo prietaisas negąsdina, nes jau žinau, kaip reikia su juo elgtis. Tačiau klydau. Skaitytojo bilietas toje mašinos properšoje tiesiog paskendo. Kol jį išgraibiau, pabudo liūtas. Kažką sumurmėjo, supratau, kad reikia bandyti dar kartą. Ir vėl nesėkmingai. Tada jis jau kiek pakeltu balsu paaiškina, kad čia reikia greitai: „viens ir du!“. Tiesa, jis mane pavadina ponia, tačiau jo tonas mane suerzina, nes pasijutau kaip kokia vėpla. Skubu prie rūbinės, kad kuo greičiau nusikratyčiau to jausmo. Mano susierzinimą kiek sušvelnina ta pati besišypsanti, maloniai mane pakalbinusi rūbininkė.
Išties gaila tų bibliotekos darbuotojų, ne jų kaltė, kad jie turi dirbti tokiomis sąlygomis (gal gi ta renovacija kada nors ir pasibaigs!). Reiškiu jiems didžiulę pagarbą. Mes per daug nevertiname bibliotekininkių darbo, o jos sugeba mus, į jų valdas vienokiais ar kitokiais reikalais užklydusius, sušildyti. Jau nekalbant apie didelį ir prasmingą jų darbą, juk Nacionalinėje bibliotekoje rašoma istorija.
Tačiau vėl grįžtu prie bibliotekos apsaugininkų. „Dussmann service“ - perskaičiau ant jų striukių. Gal ir patikima bendrovė. Tik manau, skirtumas yra, ar apsauga lydi traukinį su malkom (ar net aukso luitais!), ar dirba Nacionalinėje bibliotekoje. Bet, žinoma, jeigu tiesa tai, ką rašė spauda apie šios bendrovės vadybos ypatumus, tada negali pykti. Jeigu tikrai apsaugininkai į darbą Vilniuje važiuoja iš Klaipėdos teuždirbdami 800 litų, tai pagarbą tenka atiduoti ir jiems...
Ramunė Motiejūnaitė-Pekkinen
2011 m. vasario 21 d., pirmadienis
POETAS - VIRŠ VISŲ SISTEMŲ!
Anarchija.lt, informuodama apie simboliškas eitynes vasario 19 d. vietoj uždrausto profsąjungų mitingo, rašo:
„Nors Justinas Marcinkevičius buvo garbstomas abiejų valdžių – sovietinės ir tautinės, tačiau išliko liaudies poetu, o jo eilėraščiai tapo folkloru“.
Tai nėra tikslus pasakymas: jeigu vieni ar kiti - tarybiniai ar tautiniai - funkcionieriai „garbstė“ Poetą, tai ne Poeto kaltė, o tarybinės ir šiandieninės buržuazinės sistemų funkcionierių, jų ideologų „problema“.
Paradoksalu, bet Justiną Marcinkevičių mažiau „garbstė“ ir labiau įžeidinėjo šiuolaikinėje santvarkoje kylanti valdžia. Ypač tai išryškėjo Sąjūdžio - V.Landsbergio - bandymų įvesti autoritarinį valdymą periodu.
Gal kai kas, matydami V.Landsbergį poeto laidotuvėse, ir pamiršo, kad anuo metu skandalingą ir tarybiniu metodu patriotų smerkiamą grupės intelektualų pareiškimą prieš posąjūdinį V.Landsbergio siekį tapti smetonišku „tautos vadu“ J.Marcinkevičius taip pat buvo pasirašęs.
Poetas nukentėjo ir tuo metu, kai V.Landsbergis dar nebuvo praradęs vilties tapti Prezidentu, o buvo pasklidę gandai, kad Prezidentu galėtų būti Justinas Marcinkevičius.
Neteigiu, kad su šiuo incidentu sietinos ir televizijoje eskaluojamos insinuacijos neva J.Marcinkevičiaus apysaka „Pušis, kuri juokėsi“ parašyta tarybinių ideologų specialiu užsakymu.
Būta ir dar kai ko (ir dabar būtų galima pateikti pakankamai faktų), kas paliudytų, kaip dabartinė valdžia „garbina“ dvasinį kūrybinį tautos elitą...
Bet tai – istorija, kaip kad specialaus aptarimo reikalautų ir tarybinė (savo dvasia - taip pat!) Justino Marcinkevičiaus poezija, - pavyzdžiui, poemos „Dvidešimtas pavasaris“, Pirčiupio tragedijos tema parašytos poemos „Kraujas ir pelenai“. Dabar jau mažai kas drįstų cituoti ir liudyti, kad pastarojoje autorius pasmerkė „visų pirma“ Bažnyčią, „išmokiusią lietuvį atsiklaupti“.
Dar yra ir daugiau. Yra įtaigus Justino Marcinkevičiaus eilėraščių ciklas „Šiandieninis Leninas“, parašytas tada, kai, žlungant stalinizmui, daugelis intelektualų (ir visuomenė) buvo patikėję, kad ateina socializmas „su žmogišku veidu“ (Kaip kad dabar tebetikima, jog dar ateis „kapitalizmas su žmogišku veidu“).
Yra ir eilėraščių ciklas „Šešiolikmečiai“ (imantys šautuvus – „vieni už tautą, kiti – už liaudį“), dėl kurio raukėsi tarybiniai ideologai, o dabar šio ciklo apsimeta neskaitę pokario „miško brolių“ garbintojai...
Tačiau tai ilgesnė ir sudėtingesnė kalba.
Norėjau pabrėžti, mano nuomone, svarbesnę mintį. Jai pasakyti raktą man davė D. Grybauskaitės perskaitytas tekstas laidotuvėse, tiksliau, teiginys: POETAS PAKILO VIRŠ SISTEMOS.
Prezidentės kalboje nebuvo įvardinta tarybinė sistema, bet buvo aišku, kad Velionis buvęs virš jos.
Manau, kad D.Grybauskaitės perskaitytą (tikrai gražų ir iš esmės teisingą) derėtų patikslinti:
JUSTINAS MARCINKEVIČIUS (kaip ir, pavyzdžiui, SALOMĖJA NĖRIS) buvo ir liks aukščiau SISTEMŲ. Justino Marcinkevičiaus poezija nesuvestina net į Sąjūdžio ideologiją, juo labiau - į tarybinio socializmo ir landsbergininkų inicijuoto kapitalizmo ideologijas. Žinoma, jam tapo nepriimtina ir „dabartinė Lietuva“, - viename interviu jis taip ir rašė, kad ne tokios Lietuvos tikėjosi. Ir, kaip jau minėjau, padalyvavęs Sąjūdyje, kurio idėjų „paveldėtojai“ jį apspjaudė, Poetas atsisakė dalyvauti politikoje, iš esmės atsiribojo nuo jos kūrybinės laboratorijos sienomis.
Deja, šiandien, kai jau nereikėjo su pačiu Poetu derinti laidotuvių scenarijaus, mirusį Poetą laidojo pagal politikų dūdelę - kaip prezidentą ar politiką: laidojimo komisijos pirmininkas - konservatorių Premjeras (!), karstą lydi karių garbės sargybos kuopa ir pan., į kapus jį lydi pats Vytautas Landsbergis! Pasišildyti rankas prie gedulo žvakių panoro konservai-krikdemai. (Panašiai, žinoma, būtų elgęsi, ko gero, ir kirkiliniai socdemai).
Tačiau Justinas Marcinkevičius - ne valstybinis, o nacionalinis dainius, ne valdančiųjų dvaro, o tautos poetas.
TIKRASIS MENAS VISADA FORMUOJASI VIRŠ POLITINIŲ IR SOCIALINIŲ EKONOMINIŲ SISTEMŲ. TIKRASIS MENAS - VISADA OPOZICIJOJE SISTEMAI, IR NE TIK SISTEMAI, BET IR JĄ PALAIKANČIOMS INSTITUCIJOMS, TELEVIZIJŲ ŠOU FORMUOJAMIEMS VISUOMENĖS SKONIAMS, MADOMS.
Neatsitiktinai tad daug žinomų kapitalizmo sistemose išaugusių menininkų ir intelektualų buvo ar yra kairieji, - nemaža tarp jų ir komunistų.
Juozas Steponas
„Nors Justinas Marcinkevičius buvo garbstomas abiejų valdžių – sovietinės ir tautinės, tačiau išliko liaudies poetu, o jo eilėraščiai tapo folkloru“.
Tai nėra tikslus pasakymas: jeigu vieni ar kiti - tarybiniai ar tautiniai - funkcionieriai „garbstė“ Poetą, tai ne Poeto kaltė, o tarybinės ir šiandieninės buržuazinės sistemų funkcionierių, jų ideologų „problema“.
Paradoksalu, bet Justiną Marcinkevičių mažiau „garbstė“ ir labiau įžeidinėjo šiuolaikinėje santvarkoje kylanti valdžia. Ypač tai išryškėjo Sąjūdžio - V.Landsbergio - bandymų įvesti autoritarinį valdymą periodu.
Gal kai kas, matydami V.Landsbergį poeto laidotuvėse, ir pamiršo, kad anuo metu skandalingą ir tarybiniu metodu patriotų smerkiamą grupės intelektualų pareiškimą prieš posąjūdinį V.Landsbergio siekį tapti smetonišku „tautos vadu“ J.Marcinkevičius taip pat buvo pasirašęs.
Poetas nukentėjo ir tuo metu, kai V.Landsbergis dar nebuvo praradęs vilties tapti Prezidentu, o buvo pasklidę gandai, kad Prezidentu galėtų būti Justinas Marcinkevičius.
Neteigiu, kad su šiuo incidentu sietinos ir televizijoje eskaluojamos insinuacijos neva J.Marcinkevičiaus apysaka „Pušis, kuri juokėsi“ parašyta tarybinių ideologų specialiu užsakymu.
Būta ir dar kai ko (ir dabar būtų galima pateikti pakankamai faktų), kas paliudytų, kaip dabartinė valdžia „garbina“ dvasinį kūrybinį tautos elitą...
Bet tai – istorija, kaip kad specialaus aptarimo reikalautų ir tarybinė (savo dvasia - taip pat!) Justino Marcinkevičiaus poezija, - pavyzdžiui, poemos „Dvidešimtas pavasaris“, Pirčiupio tragedijos tema parašytos poemos „Kraujas ir pelenai“. Dabar jau mažai kas drįstų cituoti ir liudyti, kad pastarojoje autorius pasmerkė „visų pirma“ Bažnyčią, „išmokiusią lietuvį atsiklaupti“.
Dar yra ir daugiau. Yra įtaigus Justino Marcinkevičiaus eilėraščių ciklas „Šiandieninis Leninas“, parašytas tada, kai, žlungant stalinizmui, daugelis intelektualų (ir visuomenė) buvo patikėję, kad ateina socializmas „su žmogišku veidu“ (Kaip kad dabar tebetikima, jog dar ateis „kapitalizmas su žmogišku veidu“).
Yra ir eilėraščių ciklas „Šešiolikmečiai“ (imantys šautuvus – „vieni už tautą, kiti – už liaudį“), dėl kurio raukėsi tarybiniai ideologai, o dabar šio ciklo apsimeta neskaitę pokario „miško brolių“ garbintojai...
Tačiau tai ilgesnė ir sudėtingesnė kalba.
Norėjau pabrėžti, mano nuomone, svarbesnę mintį. Jai pasakyti raktą man davė D. Grybauskaitės perskaitytas tekstas laidotuvėse, tiksliau, teiginys: POETAS PAKILO VIRŠ SISTEMOS.
Prezidentės kalboje nebuvo įvardinta tarybinė sistema, bet buvo aišku, kad Velionis buvęs virš jos.
Manau, kad D.Grybauskaitės perskaitytą (tikrai gražų ir iš esmės teisingą) derėtų patikslinti:
JUSTINAS MARCINKEVIČIUS (kaip ir, pavyzdžiui, SALOMĖJA NĖRIS) buvo ir liks aukščiau SISTEMŲ. Justino Marcinkevičiaus poezija nesuvestina net į Sąjūdžio ideologiją, juo labiau - į tarybinio socializmo ir landsbergininkų inicijuoto kapitalizmo ideologijas. Žinoma, jam tapo nepriimtina ir „dabartinė Lietuva“, - viename interviu jis taip ir rašė, kad ne tokios Lietuvos tikėjosi. Ir, kaip jau minėjau, padalyvavęs Sąjūdyje, kurio idėjų „paveldėtojai“ jį apspjaudė, Poetas atsisakė dalyvauti politikoje, iš esmės atsiribojo nuo jos kūrybinės laboratorijos sienomis.
Deja, šiandien, kai jau nereikėjo su pačiu Poetu derinti laidotuvių scenarijaus, mirusį Poetą laidojo pagal politikų dūdelę - kaip prezidentą ar politiką: laidojimo komisijos pirmininkas - konservatorių Premjeras (!), karstą lydi karių garbės sargybos kuopa ir pan., į kapus jį lydi pats Vytautas Landsbergis! Pasišildyti rankas prie gedulo žvakių panoro konservai-krikdemai. (Panašiai, žinoma, būtų elgęsi, ko gero, ir kirkiliniai socdemai).
Tačiau Justinas Marcinkevičius - ne valstybinis, o nacionalinis dainius, ne valdančiųjų dvaro, o tautos poetas.
TIKRASIS MENAS VISADA FORMUOJASI VIRŠ POLITINIŲ IR SOCIALINIŲ EKONOMINIŲ SISTEMŲ. TIKRASIS MENAS - VISADA OPOZICIJOJE SISTEMAI, IR NE TIK SISTEMAI, BET IR JĄ PALAIKANČIOMS INSTITUCIJOMS, TELEVIZIJŲ ŠOU FORMUOJAMIEMS VISUOMENĖS SKONIAMS, MADOMS.
Neatsitiktinai tad daug žinomų kapitalizmo sistemose išaugusių menininkų ir intelektualų buvo ar yra kairieji, - nemaža tarp jų ir komunistų.
Juozas Steponas
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)
