Pasidalinsiu įspūdžiais iš apsilankymo Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Paskutinį kartą tenai buvau jau senokai, dar kai galima buvo į ją įžengti oriai, t.y. pro kolonomis papuoštą didingą paradinį įėjimą.
Dabar į biblioteką patenki „pro užpakalį“, jeigu paradinį įėjimą laikytume galva. Tačiau jokių nuorodų, kaip į ją įeiti, nėra. Atsidūręs prieš aklinai fanera užkaltus laiptus, žiūrinčius į Gedimino prospektą, turi gerai pagalvoti, o kur dabar? Kairėje palei fanerinę sieną eina tunelis (toks, kuris skiria žmones nuo statybų), pasuku juo ir tikiuosi, kad jis mane nuves prie bibliotekos durų. Nuveda, bet ten, pasirodo, kavinė ir dar kažkas. Prie durų sėdi net du apsaugininkai, kurie nepakeldami akių varto kažkokį laikraštį ar žurnalą. Mandagiai pasiteirauju, kaip patekti į biblioteką ir gaunu nepatenkino žmogaus atsakymą – tenai, už kampo.
Ir iš tikrųjų jis nemelavo, už kapo randu įėjimą. Beveik paradinį, su dideliu užrašu. Užėjus apsisukti beveik nėra kur. Kiek pasiblaškiusi dar už vieno kampo randu iš kabineto padarytą rūbinę. Labai maloni rūbininkė puikiai mane aptarnauja ir tai kiek sumažina įtampą, kuri kyla kaip pakliūni į nepažįstamą aplinką ir nerandi jokių nuorodų, padedančių susigaudyti. Šalia rūbinės randu kabinetą, kur užrašyta „Registratūra“. Ten – jau kelios merginos, bet moteris pamačiusi mano rankoje skaitytojo bilietą nukreipia mane prie įėjimo esančią informaciją (tiesiog koridoriuje stovintis stalas su kompiuteriu).
Ten mane informuoja, kad lankiausi čia jau seniai, todėl turiu grįžti į registratūrą ir persiregistruoti. Joje užtrunku, nes prieš mane – dar keli žmonės. Apžiūriu kabinetą. Jame yra dar viena darbo vieta. Joje dirbanti moteris yra gana užsiėmusi, be to, jai tenka telefonu pranešti apie pradelstas grąžinti knygas (man ten būnant ji skambino 3-4 kartus). Su užuojauta pagalvoju apie tokias darbo sąlygas. Juk turi jaustis kaip traukinių stoty, kur nuolat pilna žmonių, jie kalbasi su registratore, tarpusavyje, o jei dar koks „psichas“ pasitaiko...
Na, pagaliau jau esu „priimta“ į draugiją ir keliauju prie įleidimo į bibliotekos lobynus. Šalia informacija pavadinto stalo sėdi apsaugininkas besiilsinčio liūto žvilgsniu. „Informacijos“ moteris man paaiškina, kaip turiu kišti skaitytojo bilietą į prietaisą, kad šis mane įleistų į vidų. Įkišt įkišau, bet, pasirodo, per ilgai įkišusi laikiau. Iš trečio ar ketvirto karto su minėtos draugiškos moters pagalba pagaliau pavyko. Tiesa, apsaugininkas besiilsinčio liūto žvilgsniu net nesukrutėjo.
Na, pačioje bibliotekoje viskas neįprasta, nauja, tačiau visur gali gauti geranoriškų ir draugiškų bibliotekininkių pagalbą. Atlikusi tai, ką planavau, leidžiuosi žemyn ir manęs jau tas įleidimo-išleidimo prietaisas negąsdina, nes jau žinau, kaip reikia su juo elgtis. Tačiau klydau. Skaitytojo bilietas toje mašinos properšoje tiesiog paskendo. Kol jį išgraibiau, pabudo liūtas. Kažką sumurmėjo, supratau, kad reikia bandyti dar kartą. Ir vėl nesėkmingai. Tada jis jau kiek pakeltu balsu paaiškina, kad čia reikia greitai: „viens ir du!“. Tiesa, jis mane pavadina ponia, tačiau jo tonas mane suerzina, nes pasijutau kaip kokia vėpla. Skubu prie rūbinės, kad kuo greičiau nusikratyčiau to jausmo. Mano susierzinimą kiek sušvelnina ta pati besišypsanti, maloniai mane pakalbinusi rūbininkė.
Išties gaila tų bibliotekos darbuotojų, ne jų kaltė, kad jie turi dirbti tokiomis sąlygomis (gal gi ta renovacija kada nors ir pasibaigs!). Reiškiu jiems didžiulę pagarbą. Mes per daug nevertiname bibliotekininkių darbo, o jos sugeba mus, į jų valdas vienokiais ar kitokiais reikalais užklydusius, sušildyti. Jau nekalbant apie didelį ir prasmingą jų darbą, juk Nacionalinėje bibliotekoje rašoma istorija.
Tačiau vėl grįžtu prie bibliotekos apsaugininkų. „Dussmann service“ - perskaičiau ant jų striukių. Gal ir patikima bendrovė. Tik manau, skirtumas yra, ar apsauga lydi traukinį su malkom (ar net aukso luitais!), ar dirba Nacionalinėje bibliotekoje. Bet, žinoma, jeigu tiesa tai, ką rašė spauda apie šios bendrovės vadybos ypatumus, tada negali pykti. Jeigu tikrai apsaugininkai į darbą Vilniuje važiuoja iš Klaipėdos teuždirbdami 800 litų, tai pagarbą tenka atiduoti ir jiems...
Ramunė Motiejūnaitė-Pekkinen
2011 m. vasario 23 d., trečiadienis
2011 m. vasario 21 d., pirmadienis
POETAS - VIRŠ VISŲ SISTEMŲ!
Anarchija.lt, informuodama apie simboliškas eitynes vasario 19 d. vietoj uždrausto profsąjungų mitingo, rašo:
„Nors Justinas Marcinkevičius buvo garbstomas abiejų valdžių – sovietinės ir tautinės, tačiau išliko liaudies poetu, o jo eilėraščiai tapo folkloru“.
Tai nėra tikslus pasakymas: jeigu vieni ar kiti - tarybiniai ar tautiniai - funkcionieriai „garbstė“ Poetą, tai ne Poeto kaltė, o tarybinės ir šiandieninės buržuazinės sistemų funkcionierių, jų ideologų „problema“.
Paradoksalu, bet Justiną Marcinkevičių mažiau „garbstė“ ir labiau įžeidinėjo šiuolaikinėje santvarkoje kylanti valdžia. Ypač tai išryškėjo Sąjūdžio - V.Landsbergio - bandymų įvesti autoritarinį valdymą periodu.
Gal kai kas, matydami V.Landsbergį poeto laidotuvėse, ir pamiršo, kad anuo metu skandalingą ir tarybiniu metodu patriotų smerkiamą grupės intelektualų pareiškimą prieš posąjūdinį V.Landsbergio siekį tapti smetonišku „tautos vadu“ J.Marcinkevičius taip pat buvo pasirašęs.
Poetas nukentėjo ir tuo metu, kai V.Landsbergis dar nebuvo praradęs vilties tapti Prezidentu, o buvo pasklidę gandai, kad Prezidentu galėtų būti Justinas Marcinkevičius.
Neteigiu, kad su šiuo incidentu sietinos ir televizijoje eskaluojamos insinuacijos neva J.Marcinkevičiaus apysaka „Pušis, kuri juokėsi“ parašyta tarybinių ideologų specialiu užsakymu.
Būta ir dar kai ko (ir dabar būtų galima pateikti pakankamai faktų), kas paliudytų, kaip dabartinė valdžia „garbina“ dvasinį kūrybinį tautos elitą...
Bet tai – istorija, kaip kad specialaus aptarimo reikalautų ir tarybinė (savo dvasia - taip pat!) Justino Marcinkevičiaus poezija, - pavyzdžiui, poemos „Dvidešimtas pavasaris“, Pirčiupio tragedijos tema parašytos poemos „Kraujas ir pelenai“. Dabar jau mažai kas drįstų cituoti ir liudyti, kad pastarojoje autorius pasmerkė „visų pirma“ Bažnyčią, „išmokiusią lietuvį atsiklaupti“.
Dar yra ir daugiau. Yra įtaigus Justino Marcinkevičiaus eilėraščių ciklas „Šiandieninis Leninas“, parašytas tada, kai, žlungant stalinizmui, daugelis intelektualų (ir visuomenė) buvo patikėję, kad ateina socializmas „su žmogišku veidu“ (Kaip kad dabar tebetikima, jog dar ateis „kapitalizmas su žmogišku veidu“).
Yra ir eilėraščių ciklas „Šešiolikmečiai“ (imantys šautuvus – „vieni už tautą, kiti – už liaudį“), dėl kurio raukėsi tarybiniai ideologai, o dabar šio ciklo apsimeta neskaitę pokario „miško brolių“ garbintojai...
Tačiau tai ilgesnė ir sudėtingesnė kalba.
Norėjau pabrėžti, mano nuomone, svarbesnę mintį. Jai pasakyti raktą man davė D. Grybauskaitės perskaitytas tekstas laidotuvėse, tiksliau, teiginys: POETAS PAKILO VIRŠ SISTEMOS.
Prezidentės kalboje nebuvo įvardinta tarybinė sistema, bet buvo aišku, kad Velionis buvęs virš jos.
Manau, kad D.Grybauskaitės perskaitytą (tikrai gražų ir iš esmės teisingą) derėtų patikslinti:
JUSTINAS MARCINKEVIČIUS (kaip ir, pavyzdžiui, SALOMĖJA NĖRIS) buvo ir liks aukščiau SISTEMŲ. Justino Marcinkevičiaus poezija nesuvestina net į Sąjūdžio ideologiją, juo labiau - į tarybinio socializmo ir landsbergininkų inicijuoto kapitalizmo ideologijas. Žinoma, jam tapo nepriimtina ir „dabartinė Lietuva“, - viename interviu jis taip ir rašė, kad ne tokios Lietuvos tikėjosi. Ir, kaip jau minėjau, padalyvavęs Sąjūdyje, kurio idėjų „paveldėtojai“ jį apspjaudė, Poetas atsisakė dalyvauti politikoje, iš esmės atsiribojo nuo jos kūrybinės laboratorijos sienomis.
Deja, šiandien, kai jau nereikėjo su pačiu Poetu derinti laidotuvių scenarijaus, mirusį Poetą laidojo pagal politikų dūdelę - kaip prezidentą ar politiką: laidojimo komisijos pirmininkas - konservatorių Premjeras (!), karstą lydi karių garbės sargybos kuopa ir pan., į kapus jį lydi pats Vytautas Landsbergis! Pasišildyti rankas prie gedulo žvakių panoro konservai-krikdemai. (Panašiai, žinoma, būtų elgęsi, ko gero, ir kirkiliniai socdemai).
Tačiau Justinas Marcinkevičius - ne valstybinis, o nacionalinis dainius, ne valdančiųjų dvaro, o tautos poetas.
TIKRASIS MENAS VISADA FORMUOJASI VIRŠ POLITINIŲ IR SOCIALINIŲ EKONOMINIŲ SISTEMŲ. TIKRASIS MENAS - VISADA OPOZICIJOJE SISTEMAI, IR NE TIK SISTEMAI, BET IR JĄ PALAIKANČIOMS INSTITUCIJOMS, TELEVIZIJŲ ŠOU FORMUOJAMIEMS VISUOMENĖS SKONIAMS, MADOMS.
Neatsitiktinai tad daug žinomų kapitalizmo sistemose išaugusių menininkų ir intelektualų buvo ar yra kairieji, - nemaža tarp jų ir komunistų.
Juozas Steponas
„Nors Justinas Marcinkevičius buvo garbstomas abiejų valdžių – sovietinės ir tautinės, tačiau išliko liaudies poetu, o jo eilėraščiai tapo folkloru“.
Tai nėra tikslus pasakymas: jeigu vieni ar kiti - tarybiniai ar tautiniai - funkcionieriai „garbstė“ Poetą, tai ne Poeto kaltė, o tarybinės ir šiandieninės buržuazinės sistemų funkcionierių, jų ideologų „problema“.
Paradoksalu, bet Justiną Marcinkevičių mažiau „garbstė“ ir labiau įžeidinėjo šiuolaikinėje santvarkoje kylanti valdžia. Ypač tai išryškėjo Sąjūdžio - V.Landsbergio - bandymų įvesti autoritarinį valdymą periodu.
Gal kai kas, matydami V.Landsbergį poeto laidotuvėse, ir pamiršo, kad anuo metu skandalingą ir tarybiniu metodu patriotų smerkiamą grupės intelektualų pareiškimą prieš posąjūdinį V.Landsbergio siekį tapti smetonišku „tautos vadu“ J.Marcinkevičius taip pat buvo pasirašęs.
Poetas nukentėjo ir tuo metu, kai V.Landsbergis dar nebuvo praradęs vilties tapti Prezidentu, o buvo pasklidę gandai, kad Prezidentu galėtų būti Justinas Marcinkevičius.
Neteigiu, kad su šiuo incidentu sietinos ir televizijoje eskaluojamos insinuacijos neva J.Marcinkevičiaus apysaka „Pušis, kuri juokėsi“ parašyta tarybinių ideologų specialiu užsakymu.
Būta ir dar kai ko (ir dabar būtų galima pateikti pakankamai faktų), kas paliudytų, kaip dabartinė valdžia „garbina“ dvasinį kūrybinį tautos elitą...
Bet tai – istorija, kaip kad specialaus aptarimo reikalautų ir tarybinė (savo dvasia - taip pat!) Justino Marcinkevičiaus poezija, - pavyzdžiui, poemos „Dvidešimtas pavasaris“, Pirčiupio tragedijos tema parašytos poemos „Kraujas ir pelenai“. Dabar jau mažai kas drįstų cituoti ir liudyti, kad pastarojoje autorius pasmerkė „visų pirma“ Bažnyčią, „išmokiusią lietuvį atsiklaupti“.
Dar yra ir daugiau. Yra įtaigus Justino Marcinkevičiaus eilėraščių ciklas „Šiandieninis Leninas“, parašytas tada, kai, žlungant stalinizmui, daugelis intelektualų (ir visuomenė) buvo patikėję, kad ateina socializmas „su žmogišku veidu“ (Kaip kad dabar tebetikima, jog dar ateis „kapitalizmas su žmogišku veidu“).
Yra ir eilėraščių ciklas „Šešiolikmečiai“ (imantys šautuvus – „vieni už tautą, kiti – už liaudį“), dėl kurio raukėsi tarybiniai ideologai, o dabar šio ciklo apsimeta neskaitę pokario „miško brolių“ garbintojai...
Tačiau tai ilgesnė ir sudėtingesnė kalba.
Norėjau pabrėžti, mano nuomone, svarbesnę mintį. Jai pasakyti raktą man davė D. Grybauskaitės perskaitytas tekstas laidotuvėse, tiksliau, teiginys: POETAS PAKILO VIRŠ SISTEMOS.
Prezidentės kalboje nebuvo įvardinta tarybinė sistema, bet buvo aišku, kad Velionis buvęs virš jos.
Manau, kad D.Grybauskaitės perskaitytą (tikrai gražų ir iš esmės teisingą) derėtų patikslinti:
JUSTINAS MARCINKEVIČIUS (kaip ir, pavyzdžiui, SALOMĖJA NĖRIS) buvo ir liks aukščiau SISTEMŲ. Justino Marcinkevičiaus poezija nesuvestina net į Sąjūdžio ideologiją, juo labiau - į tarybinio socializmo ir landsbergininkų inicijuoto kapitalizmo ideologijas. Žinoma, jam tapo nepriimtina ir „dabartinė Lietuva“, - viename interviu jis taip ir rašė, kad ne tokios Lietuvos tikėjosi. Ir, kaip jau minėjau, padalyvavęs Sąjūdyje, kurio idėjų „paveldėtojai“ jį apspjaudė, Poetas atsisakė dalyvauti politikoje, iš esmės atsiribojo nuo jos kūrybinės laboratorijos sienomis.
Deja, šiandien, kai jau nereikėjo su pačiu Poetu derinti laidotuvių scenarijaus, mirusį Poetą laidojo pagal politikų dūdelę - kaip prezidentą ar politiką: laidojimo komisijos pirmininkas - konservatorių Premjeras (!), karstą lydi karių garbės sargybos kuopa ir pan., į kapus jį lydi pats Vytautas Landsbergis! Pasišildyti rankas prie gedulo žvakių panoro konservai-krikdemai. (Panašiai, žinoma, būtų elgęsi, ko gero, ir kirkiliniai socdemai).
Tačiau Justinas Marcinkevičius - ne valstybinis, o nacionalinis dainius, ne valdančiųjų dvaro, o tautos poetas.
TIKRASIS MENAS VISADA FORMUOJASI VIRŠ POLITINIŲ IR SOCIALINIŲ EKONOMINIŲ SISTEMŲ. TIKRASIS MENAS - VISADA OPOZICIJOJE SISTEMAI, IR NE TIK SISTEMAI, BET IR JĄ PALAIKANČIOMS INSTITUCIJOMS, TELEVIZIJŲ ŠOU FORMUOJAMIEMS VISUOMENĖS SKONIAMS, MADOMS.
Neatsitiktinai tad daug žinomų kapitalizmo sistemose išaugusių menininkų ir intelektualų buvo ar yra kairieji, - nemaža tarp jų ir komunistų.
Juozas Steponas
2011 m. sausio 24 d., pirmadienis
Baimė (II)
Neseniai rašiau apie šalyje atsirandančią baimę, kuri nukreipta prieš kiekvieną bandantį galvoti kitaip, nei norisi dabartinei šalies nomenklatūrai. Panašu, kad baimės užkratas plinta kaip maras. Ir dargi ten, kur jos turėtų būti mažiausia, ten, kur drąsos turėtų būti įkvepiamas kiekvienas bijantis, – profesinėse sąjungose.
Baimė pasižiūrėti į veidrodį, išklausyti oponento nuomonės, net jeigu ji ir labai nemaloni ir net nepagrįsta; baimė, kad tavo nuotrauka neatsidurtų tame pačiame laikraščio puslapyje su tavo a priori „nurašytu“ veikėju, ypač jei jo nuotrauka kiek didesnė; baimė, kad tavo nariai sužinos apie krentančius organizcijos reitingus arba tavo kolegų iš konkuruojančios profsąjungos nuveiktus darbus; baimė, kad tavo "ginami" žmonės, suvoks, kad jie dirba vergovės sąlygoms; baimė suvokti, kad tavo organizacija ant žlugimo ribos ir baimė, kad nė vienas nebetikės, jog tu nieko nebijai...
Baimė, baimė, baimė... Aš irgi bijojau. Su baime 15 mėnesių (tiek redaguoju laikraštį „Lietuvos profsąjungos“) laukiau, kada gi pagaliau kas nors pasakys ką nors apie mano darbą. Pagyrimų dar sulaukdavau, tačiau kritikos – ne (neskaitant isteriško vieno veikėjo aprėkmo, kad neįdėjau į laikraštį jo svarbaus "pasitarimo", į kurį buvau pakviesta likus valandai iki jo pabaigos ir banketo pradžios). Prisiminiau vieną posakį, kad nespardo tik nudvėsusio šuns ir net pati norėjau užvesti diskusiją (nors tai visai ne mano darbas, tam yra sudaryta redakcinė komisija), tačiau... išsigandau. Jutau, kad vėl viskas prasidės ir baigsis taip pat: viena iš įstaigos, leidžiančios laikraštį, dalininkių – LPSK – pradės burnoti ant laikraščio apskritai, retai pateikiant tiek pagrįstus, tiek nepagrįstus argumentus turinčius įrodyti faktus (beje, beveik visada redakcijai už akių), o baigsis dalininkų susirinkime priimta nuostata, kad laikraštis turi rašyti ne vien apie LPSK ir atspindėti ne vien LPSK poziciją. Pirma – prenumeratoriai, paskui tai, kas redakcijai atrodo aktualu. Karts nuo karto parašyti ir apie kitas Lietuvoje veikiančias profsąjungas įpareigoja, pagaliau, ir laikraščio pavadinimas.
Taigi žinojau, kad anksčiau ir vėliau diskusija kils, aišku negalėjau numatyti, kad ji bus tokia originali – su slaptais "suokalbininkų" pasimatymais, keistų raštų rašymais visiškai net nepasigilinus į realią situaciją ir, žinoma, kulminacija – LPSK valdybos posėdžiu, kur, mano žiniomis, purvo porcija buvo gerokai solidesnė, nei paskutiniajame bandyme įvesti LPSK cenzūrą maždaug prieš pusantrų metų. Pabaiga gali būti irgi originali, bet čia, kaip sakoma, pagyvensim, pamatysim.
Iš tikrųjų, gal imtum ir pradėtum pats savęs nekęsti, kad jau tavo darbu nepatenkinta tokia daugybė žmonių. Tačiau žinojimas, kad tave palaiko solidžiausios, tikros profesinės sąjungos, tiksliau, jų lyderiai, kurie dar NEBIJO nei savęs, nei kitų, įkvepia kovai.
Beje, kaip ir kiekviename dvokiančiame reikale būna ir teigiamų dalykų. Štai jeigu ne buvusio įžymaus profsąjungų veikėjo Algirdo Syso troškimas sunaikinti tuomet dar Lietuvos profsąjungų centrui priklausiusias „Lietuvos profsąjungas“, jos dabar tebūtų tik dar vienas LPSK "organas". Tačiau akivaizdūs siekiai, kad po dviejų centrų susijungimo į konfederaciją laikraštis tylutėliai dingtų iš akiračio, tuometinį redaktorių Juozą Stepšį paskatino jį gelbėti. Tada ir buvo įsteigta viešojo įstaiga, atsirado daugiau laikraščio dalininkų, tokiu būdu užtikrinant, kad vienam vadui panorus žurnalistai nebūtų šokdinami pagal jo dūdelę. Pagarba redaktoriui, kad atlaikė tą ir dar daug kitų bandymų laikraštį „uždusinti“. Prisipažįstu, aš turbūt būčiau nepajėgus. Ir tik jo dėka turime nepriklausomą (žinoma, tik sąlyginai, juk priklausome nuo bendros idėjos ir prenumeratorių) profsąjungų spaudą, kuo pasigirti negali, manau, net taip mūsų garbinami pilietinės visuomenės elitas – skandinavai.
Dar vienas geras dalykas, „išėjęs iš to blogo“, - nepriklausomas tinklalapis lprofsajungos.lt. Didelių veikėjų noras kontroliuoti, cenzūruoti ir visaip kitaip po padu turėti bet kokį viešą reikalą, paskatino kurti šį projektą. Atrodo, tai pasiteisino, jis populiarėja ir gana sparčiai.
Nuoširdžiai dėkoju visiems mus palaikantiems!
Ramunė Motiejūnaitė-Pekkinen
P.S. Beje, aš irgi esu profesinės sąjungos narė
Baimė pasižiūrėti į veidrodį, išklausyti oponento nuomonės, net jeigu ji ir labai nemaloni ir net nepagrįsta; baimė, kad tavo nuotrauka neatsidurtų tame pačiame laikraščio puslapyje su tavo a priori „nurašytu“ veikėju, ypač jei jo nuotrauka kiek didesnė; baimė, kad tavo nariai sužinos apie krentančius organizcijos reitingus arba tavo kolegų iš konkuruojančios profsąjungos nuveiktus darbus; baimė, kad tavo "ginami" žmonės, suvoks, kad jie dirba vergovės sąlygoms; baimė suvokti, kad tavo organizacija ant žlugimo ribos ir baimė, kad nė vienas nebetikės, jog tu nieko nebijai...
Baimė, baimė, baimė... Aš irgi bijojau. Su baime 15 mėnesių (tiek redaguoju laikraštį „Lietuvos profsąjungos“) laukiau, kada gi pagaliau kas nors pasakys ką nors apie mano darbą. Pagyrimų dar sulaukdavau, tačiau kritikos – ne (neskaitant isteriško vieno veikėjo aprėkmo, kad neįdėjau į laikraštį jo svarbaus "pasitarimo", į kurį buvau pakviesta likus valandai iki jo pabaigos ir banketo pradžios). Prisiminiau vieną posakį, kad nespardo tik nudvėsusio šuns ir net pati norėjau užvesti diskusiją (nors tai visai ne mano darbas, tam yra sudaryta redakcinė komisija), tačiau... išsigandau. Jutau, kad vėl viskas prasidės ir baigsis taip pat: viena iš įstaigos, leidžiančios laikraštį, dalininkių – LPSK – pradės burnoti ant laikraščio apskritai, retai pateikiant tiek pagrįstus, tiek nepagrįstus argumentus turinčius įrodyti faktus (beje, beveik visada redakcijai už akių), o baigsis dalininkų susirinkime priimta nuostata, kad laikraštis turi rašyti ne vien apie LPSK ir atspindėti ne vien LPSK poziciją. Pirma – prenumeratoriai, paskui tai, kas redakcijai atrodo aktualu. Karts nuo karto parašyti ir apie kitas Lietuvoje veikiančias profsąjungas įpareigoja, pagaliau, ir laikraščio pavadinimas.
Taigi žinojau, kad anksčiau ir vėliau diskusija kils, aišku negalėjau numatyti, kad ji bus tokia originali – su slaptais "suokalbininkų" pasimatymais, keistų raštų rašymais visiškai net nepasigilinus į realią situaciją ir, žinoma, kulminacija – LPSK valdybos posėdžiu, kur, mano žiniomis, purvo porcija buvo gerokai solidesnė, nei paskutiniajame bandyme įvesti LPSK cenzūrą maždaug prieš pusantrų metų. Pabaiga gali būti irgi originali, bet čia, kaip sakoma, pagyvensim, pamatysim.
Iš tikrųjų, gal imtum ir pradėtum pats savęs nekęsti, kad jau tavo darbu nepatenkinta tokia daugybė žmonių. Tačiau žinojimas, kad tave palaiko solidžiausios, tikros profesinės sąjungos, tiksliau, jų lyderiai, kurie dar NEBIJO nei savęs, nei kitų, įkvepia kovai.
Beje, kaip ir kiekviename dvokiančiame reikale būna ir teigiamų dalykų. Štai jeigu ne buvusio įžymaus profsąjungų veikėjo Algirdo Syso troškimas sunaikinti tuomet dar Lietuvos profsąjungų centrui priklausiusias „Lietuvos profsąjungas“, jos dabar tebūtų tik dar vienas LPSK "organas". Tačiau akivaizdūs siekiai, kad po dviejų centrų susijungimo į konfederaciją laikraštis tylutėliai dingtų iš akiračio, tuometinį redaktorių Juozą Stepšį paskatino jį gelbėti. Tada ir buvo įsteigta viešojo įstaiga, atsirado daugiau laikraščio dalininkų, tokiu būdu užtikrinant, kad vienam vadui panorus žurnalistai nebūtų šokdinami pagal jo dūdelę. Pagarba redaktoriui, kad atlaikė tą ir dar daug kitų bandymų laikraštį „uždusinti“. Prisipažįstu, aš turbūt būčiau nepajėgus. Ir tik jo dėka turime nepriklausomą (žinoma, tik sąlyginai, juk priklausome nuo bendros idėjos ir prenumeratorių) profsąjungų spaudą, kuo pasigirti negali, manau, net taip mūsų garbinami pilietinės visuomenės elitas – skandinavai.
Dar vienas geras dalykas, „išėjęs iš to blogo“, - nepriklausomas tinklalapis lprofsajungos.lt. Didelių veikėjų noras kontroliuoti, cenzūruoti ir visaip kitaip po padu turėti bet kokį viešą reikalą, paskatino kurti šį projektą. Atrodo, tai pasiteisino, jis populiarėja ir gana sparčiai.
Nuoširdžiai dėkoju visiems mus palaikantiems!
Ramunė Motiejūnaitė-Pekkinen
P.S. Beje, aš irgi esu profesinės sąjungos narė
2011 m. sausio 10 d., pirmadienis
Draugystės įrodymas
Profesinių sąjungų vienybės stokos klausimas – aktualus ir, matyt, dar bus aktualus ne vieną dešimtmetį. Nors jau juntamos vienijimosi bendram darbui tendencijos, tačiau tarp organizacijų esanti priešprieša dažnai tik maskuojama deklaracijomis. Štai į vieną koordinacinį centrą susibūrusios Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija (LPSK), „Solidarumas“ ir Lietuvos darbo federacija viešumoje jau sugebėjo suvaldyti savo antipatijas vieni kitų atžvilgiu. Tačiau už akių nevengia vieni kitų pašiepti. Kartais to apraiškos praslysta ir į viešąją erdvę.
Štai „Solidarumo“ tinklalapyje gruodžio 23 d. publikuotame straipsnyje „Bus steigiami darbo teismai“ akis užkliūva už žodelio „konfederatai“. Nesunku nuspėti, kad taip „švelniai“ kolegos iš „Solidarumo“ vadina konfederacijos žmones. Šalia šio žodžio skliausteliuose įrašyta lyg ir pavardė – Magys. Nežinoma pavardė, tačiau asocijuojasi su LPSK teisininko Mariaus Dagio pavarde. Jeigu iš tiesų jis ir turimas omenyje, tai jau labai negražu iš kolegų pusės.
Ilgai laukiau, kada šis įrašas dings iš „Solidarumo“ puslapio, juolab kad ir kalbos požiūriu jis yra tragiškos būklės. Maniau, na, praslydo, apsižiūrės, pataisys, deja... Beveik po 3 savaičių įrašas „tebekabo“. Matyt, taip ir liks ateities kartoms, kaip draugystės ir meilės įrodymas...
Ramunė Mekkinen
2011 m. sausio 6 d., ketvirtadienis
Baimė (I)
Prieš pat Naujuosius metus generalinė prokuratūra pranešė, jog prokurorai pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl „Lietuvos socialistinio liaudies fronto pirmininko Algirdo Paleckio viešai išdėstytų teiginių, paneigiančių, kad 1991-ųjų sausį sovietų ginkluotosios pajėgos prieš nepriklausomą Lietuvą įvykdė agresiją, pagal Baudžiamojo kodekso 170² str. 1 d. (viešas pritarimas tarptautiniams nusikaltimams, SSSR ar nacistinės Vokietijos nusikaltimams Lietuvos Respublikai ar jos gyventojams, jų neigimas ar šiurkštus menkinimas)“.
Konservatoriai jau seniai būtų mielai nurodę piliečiams, kaip traktuoti ir ką manyti apie istorinius įvykius, tačiau baudžiamąja atsakomybę kitaminčiams jiems pavyko įtvirtinti tik 2010 metų vasarą.
Pažvelkime į Seimo posėdžio, kuriame buvo priiminėjamas Baudžiamojo kodekso papildymo 170² straipsniu ir kodekso priedo papildymo įstatymas, stenogramą. Kiek nustebino tai, kad prieš valstybės cenzūrą griežčiau pasisakė tik Julius Veselka. O iš 105 balsavusių Seimo narių tik 5 balsavo prieš. Užtai susilaikė net 32 išrinktieji. Beje, kai nuo balsavimo susilaiko žmonės, tai jie – blogi piliečiai, tačiau Seime susilaikyti – įprasta, tačiau tai - jau kita tema.
Taigi „prieš“ be J.Veselkos dar balsavo du socdemai – Algirdas Sysas ir Mindaugas Bastys, Remigijus Ačas iš Tvarkos ir teisingumo partijos bei Saulius Bucevičius iš Darbo partijos. Visi kiti darbiečiai ir tvarkiečiai susilaikė, susilaikė ir keturi mišrios partijos atstovai, tačiau, dar viena staigmena! - „už“ balsavo du socialdemokratai: Julius Sabatauskas ir Juozas Olekas.
Pasisakydamas „prieš“ J.Veselka bandė kolegoms įrodyti, kad baimė valstybės gyvenime yra „bene didžiausias priešas“, o būtent uždrausdama diskusijas valstybė ir arodo, kad kažko bijo. Tuoj pat, anot jo, atsiras „didvyrių“, kurie matys pavojų kiekviename, netelpančiame į „tos ideologijos rėmus“. (Juk taip ir atsitiko A.Pelckio atveju!).
Užtat uolioji Vilija Aleknaitė-Abramikienė skubino kolegas, nes neva jau vėluojama įgyvendinti Europos Sąjungos Tarybos pamatinį sprendimą dėl kovos su rasizmu ir ksenofobija bei jų apraiškomis, o lietuviškosios baudžiamosios teisės priemonės esą bus vienos liberaliausių visoje Europoje. Ji, žinoma, nepaaiškino, kaip konservatoriai, norėdami susidoroti su kitaip nei jie galvojančiaisiais apie 1990-1991 metų įvykius, kovos su ksenofobija ir rasizmu. Bet kodėl gi ji turėtų kažką aiškinti. Ne vienas paskui kalbėjęs konservatorius primygtinai ragino kolegas pasižiūrėti Edvino Šnorės filmą „Sovietų pasaka“ ir visiem esą taptų viskas aišku. Beje, šis filmas per televiziją kažkodėl parodytas būtent įstatymo priėmimo išvakarėse.
Jau po balsavimo J.Veselka baisėjosi, jog dabar labiausiai džiaugiasi tie, kurie tarnavo represinėse TSRS struktūrose...
Na, o pabaigai tai, ką Jūs turite žinoti prieš pradėdami viešai kalbėti.
Negalima viešai pritarti:
Lietuvos Respublikos ar Europos Sąjungos teisės aktais arba įsiteisėjusiais Lietuvos Respublikos ar tarptautinių teismų sprendimais pripažintiems genocido ar kitiems nusikaltimams žmoniškumui arba karo nusikaltimams;
SSRS ar nacistinės Vokietijos įvykdytai agresijai prieš Lietuvos Respubliką;
SSRS ar nacistinės Vokietijos įvykdytiems Lietuvos Respublikos teritorijoje ar prieš Lietuvos Respublikos gyventojus genocido ar kitiems nusikaltimams žmoniškumui arba karo nusikaltimams;
1990–1991 metais įvykdytiems kitiems agresiją prieš Lietuvos Respubliką vykdžiusių ar joje dalyvavusių asmenų labai sunkiems ar sunkiems nusikaltimams Lietuvos Respublikai;
labai sunkiems nusikaltimams Lietuvos Respublikos gyventojams.
Išvardintų faktų nevalia neigti ar šiurkščiai menkinti, ypač jeigu tai darote grasinančiu, užgauliu ar įžeidžiančiu būdu arba dėl to sutrikdote viešąją tvarką.
Griežčiausia bausmė už šio įstatymo pažeidimą – laisvės atėmimas iki dvejų metų.
Taigi, mielieji, būkite atsargūs, jus seka budri konservatorių akis.
Mergaitė RAUDONAIS BATELIAIS
Konservatoriai jau seniai būtų mielai nurodę piliečiams, kaip traktuoti ir ką manyti apie istorinius įvykius, tačiau baudžiamąja atsakomybę kitaminčiams jiems pavyko įtvirtinti tik 2010 metų vasarą.
Pažvelkime į Seimo posėdžio, kuriame buvo priiminėjamas Baudžiamojo kodekso papildymo 170² straipsniu ir kodekso priedo papildymo įstatymas, stenogramą. Kiek nustebino tai, kad prieš valstybės cenzūrą griežčiau pasisakė tik Julius Veselka. O iš 105 balsavusių Seimo narių tik 5 balsavo prieš. Užtai susilaikė net 32 išrinktieji. Beje, kai nuo balsavimo susilaiko žmonės, tai jie – blogi piliečiai, tačiau Seime susilaikyti – įprasta, tačiau tai - jau kita tema.
Taigi „prieš“ be J.Veselkos dar balsavo du socdemai – Algirdas Sysas ir Mindaugas Bastys, Remigijus Ačas iš Tvarkos ir teisingumo partijos bei Saulius Bucevičius iš Darbo partijos. Visi kiti darbiečiai ir tvarkiečiai susilaikė, susilaikė ir keturi mišrios partijos atstovai, tačiau, dar viena staigmena! - „už“ balsavo du socialdemokratai: Julius Sabatauskas ir Juozas Olekas.
Pasisakydamas „prieš“ J.Veselka bandė kolegoms įrodyti, kad baimė valstybės gyvenime yra „bene didžiausias priešas“, o būtent uždrausdama diskusijas valstybė ir arodo, kad kažko bijo. Tuoj pat, anot jo, atsiras „didvyrių“, kurie matys pavojų kiekviename, netelpančiame į „tos ideologijos rėmus“. (Juk taip ir atsitiko A.Pelckio atveju!).
Užtat uolioji Vilija Aleknaitė-Abramikienė skubino kolegas, nes neva jau vėluojama įgyvendinti Europos Sąjungos Tarybos pamatinį sprendimą dėl kovos su rasizmu ir ksenofobija bei jų apraiškomis, o lietuviškosios baudžiamosios teisės priemonės esą bus vienos liberaliausių visoje Europoje. Ji, žinoma, nepaaiškino, kaip konservatoriai, norėdami susidoroti su kitaip nei jie galvojančiaisiais apie 1990-1991 metų įvykius, kovos su ksenofobija ir rasizmu. Bet kodėl gi ji turėtų kažką aiškinti. Ne vienas paskui kalbėjęs konservatorius primygtinai ragino kolegas pasižiūrėti Edvino Šnorės filmą „Sovietų pasaka“ ir visiem esą taptų viskas aišku. Beje, šis filmas per televiziją kažkodėl parodytas būtent įstatymo priėmimo išvakarėse.
Jau po balsavimo J.Veselka baisėjosi, jog dabar labiausiai džiaugiasi tie, kurie tarnavo represinėse TSRS struktūrose...
Na, o pabaigai tai, ką Jūs turite žinoti prieš pradėdami viešai kalbėti.
Negalima viešai pritarti:
Lietuvos Respublikos ar Europos Sąjungos teisės aktais arba įsiteisėjusiais Lietuvos Respublikos ar tarptautinių teismų sprendimais pripažintiems genocido ar kitiems nusikaltimams žmoniškumui arba karo nusikaltimams;
SSRS ar nacistinės Vokietijos įvykdytai agresijai prieš Lietuvos Respubliką;
SSRS ar nacistinės Vokietijos įvykdytiems Lietuvos Respublikos teritorijoje ar prieš Lietuvos Respublikos gyventojus genocido ar kitiems nusikaltimams žmoniškumui arba karo nusikaltimams;
1990–1991 metais įvykdytiems kitiems agresiją prieš Lietuvos Respubliką vykdžiusių ar joje dalyvavusių asmenų labai sunkiems ar sunkiems nusikaltimams Lietuvos Respublikai;
labai sunkiems nusikaltimams Lietuvos Respublikos gyventojams.
Išvardintų faktų nevalia neigti ar šiurkščiai menkinti, ypač jeigu tai darote grasinančiu, užgauliu ar įžeidžiančiu būdu arba dėl to sutrikdote viešąją tvarką.
Griežčiausia bausmė už šio įstatymo pažeidimą – laisvės atėmimas iki dvejų metų.
Taigi, mielieji, būkite atsargūs, jus seka budri konservatorių akis.
Mergaitė RAUDONAIS BATELIAIS
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)
