Prezidentė Dalia Grybauskaitė sukritikavo Vyriausybę teigdama, jog privačiame sektoriuje atlyginimai esą kritę kur kas drastiškiau negu viešajame: „Sumažinome etatus tik simboliškai - arba netikrai užimtų, arba nesančių darbuotojų. Didelio sumažinimo arba to krizinio taupymo viešajame sektoriuje nėra tiek daug. Kitos šalys nuėjo daug gilesniu taupymo keliu“, - kalbėjo D. Grybauskaitė interviu Lietuvos televizijos laidoje „Savaitė“.
Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius skubėjo pasiteisinti, esą taip atrodą dėl to, jog medikų ir mokytojų atlyginimai 2009 m. nedidėję, o pastarųjų net augę. Nepaisant įsižeidusių gydytojams ir švietimo darbuotojams atstovaujančių profesinių sąjungų reikalavimo paneigti šiuos teiginius bei Sveikatos apsaugos ministerijos pranešimo, jog medikų atlyginimai mažėjo daugiau nei 10 proc. (Švietimo ir mokslo ministerija mokytojų panašiai ginti nepanoro), Premjeras savo žodžių neatsižadėjo.
Tačiau visa ši polemika esmės nekeičia, ir į klausimą „Ko siekia mūsų valdžia?“ vis dar neatsakyta. Taigi: viešojo sektoriaus atlyginimus „pritempti“ prie varganų privačių įmonių darbuotojų atlyginimų? O gal turėtų būti daroma priešingai? Juk valdžios atstovams derėtų skatinti verslininkus kelti žmonėms darbo užmokestį, - taip juk būtų didinama ir perkamoji galia. Pelnais pasirūpinti būtų nevėlu ir po to.
Stop! Atsiprašome!.. Pamiršome, kokie yra dabartinės valdžios prioritetai. Viskas verslui bet kokia kaina! Net ir vienintelis mokestis, kuris pastaraisiais metais buvo mažintas, – pelno mokestis. O audėja, ugniagesys, socialinis darbuotojas, bibliotekininkė juk pakentės, jeigu jau kantriai kentėjo iki šiol. Kauno siuvimo įmonėje „Dobilas - 4“ siuvėjos atlyginimų (ir taip, beje, varganų) negauna daugiau nei pusę metų. Ir nieko, išgyveno. Tiesa, kreipėsi visur, nuėjo ir iki savivaldybės. Tačiau kam tai rūpi? Ačiū Dievui, atrado profesinę sąjungą „Sandrauga“. Pastaroji kartu su Valstybine darbo inspekcija atliko tyrimą, direktorei skyrė baudą, dėl nelegalaus darbo kreipėsi į teismą...
Tačiau siuvėjos atlyginimų ir toliau negauna, - ko gero, „Dobilo - 4“ direktorė turi tvirtą užnugarį. Be to, ko subėti? Juk žmonės į darbą vis tiek ateina! O toliau? Logiška viltis, kad galų gale profsąjungai teks rengti žmones streikuoti.
Bet grįžkime prie taupymo. Viešajame sektoriuje inicijuota kampanija „Biudžetininkai - begėdžiai, - jie gauna daugiau“ greičiausiai paskatins bedarbių armijos augimą.
Tvirtinama: mažiname biudžeto išlaidas. Bet kokia kaina? Nepaisant to, kad visiems darbo biržų klientams teks mokėti bedarbio arba kitokias pašalpas, - nemaža jų neišvengiamai „augins“ šešėlinę ekonomiką.
Apie tokį pavojų perspėja Darbo ir socialinių tyrimų instituto direktorius doc. Boguslavas Gruževskis. Interviu žurnalui „Savaitė“ docentas teigė, kad dauguma ilgalaikių bedarbių jau turi kokių nors nelegalių darbų ar dalyvauja šešėliniuose versluose. Sugrąžinti juos į legalų darbą bus labai sunku.
O antra vertus, anot B. Gruževskio, ilgalaikiai bedarbiai savaime praranda įprotį dirbti. Todėl prognozuojama, kad 2013 m. šalyje bus apie 200 tūkst. bedarbių. Nemaža dalis iš jų bus nereikalingi atsigaunančiai Lietuvos ekonomikai, kadangi paprasčiausiai jie nemokės ir nenorės dirbti.
Na, bet tai - dar ateityje, o šiandien reikia mažiau skųstis, o daugiau dirbti. Taip liepė Prezidentė D.Grybauskaitė lankydama Dzūkijos kaimus.
„Lietuvos profsąjungos“ 2010 Nr. 7 vedamasis
2010 m. rugpjūčio 9 d., pirmadienis
2010 m. birželio 19 d., šeštadienis
Viskas dėl puikaus pelno! (All in the Name of the Beautiful Gain!)
2010 m. pasaulio futbolo čempionatas turi būti demaskuotas kaip absoliuti apgavystė. Zabalazos anarchokomunistų frontas (ZACF) griežtai smerkia vyriausybę, įžūliai ir veidmainiškai pristatančią renginį kaip „vienintelę galimybę“ pakelti Pietų Afrikos (ir viso žemyno) ekonomiką ir socialinį gyvenimą.
Visiškai aišku, kad tokia „galimybė“ suteikiama tik godžiam globaliam bei vietiniam kapitalui ir Pietų Afrikos valdančiajam elitui. Tiesą sakant, daugiau tiesos yra tame, kad renginys atneš žlugdančių pasekmių Afrikos vargšams ir darbininkų klasei, šis procesas jau vyksta.
Ruošdamasi priimti pasaulio čempionatą, vyriausybė išleido beveik 800 milijardų (757 milijardus infrastruktūrai ir 30 milijardų stadionams, kurie daugiau niekada nebus užpildyti), o tai yra smūgis į veidą šaliai, kuri kenčia nuo beviltiško skurdo ir beveik 40% bedarbystės. Pastaruosius penkerius metus skurstantys darbininkai daugiau nei 8000 kartų protestuose reiškė savo pasipiktinimą ir nusivylimą vyriausybės veikla bandant pridengti socialinę nelygybę, neprieinamas paslaugas ir būsto trūkumą. Šios išlaidos tik patvirtina ydingo neoliberalaus kapitalistinio modelio su jo apgaulinga ekonomika, kuri tik gilina pasaulinį skurdą ir nelygybę, palaikymą. Nepaisant pažadų kad bus kitaip, neseniai vyriausybė pakeitė poziciją ir dabar apsimeta, kad projekte „nebuvo numatomas“ pelno gavimas (Star Business Report, 2010 m. birželio 7 d.).
Pietų Afrikai žūtbūt reikia viešos infrastruktūros, ypač viešojo transporto, kurio kai kuriuose miestuose, įskaitant ir Johanesburgą, visai nėra. Traukinys Gautrain, paleistas birželio 8 dieną (spėta laiku), tikriausiai yra geriausias ironijos pavyzdys. Šalyje, kur didžioji gyventojų dalis kasdien naudojasi nesaugiais privačiais mikroautobusais, Gautrain siūlo turistams greitai ir patogiai keliauti tarp Johanesburgo ir Pretorijos. Kam įkandamos bilietų kainos, jei vien kelionė iš oro uosto į Sandtoną kainuoją visą šimtą. Tokia pat padėtis ir visur kitur.
Pietų Afrikos oro uostų kompanija (ASCA) išleido daugiau nei 16 milijardų gerindama savo oro uostus, komercializuota Pietų Afrikos nacionalinė kelių agentūra (SANRAL) išleido 23 milijardus naujų greitkelių tinklui. Visos jos taikys griežtas investicijų, beveik nepadedančių vargšams, susigrąžinimo priemones.
Visoje šalyje imtasi atnaujinti miestus, tačiau tai tik skuboti bandymai siekiant užmaskuoti sunkią Pietų Afrikos realybę. Vien Johanesburge daugiau nei 15 000 benamių ir gatvės vaikų buvo sugauti ir uždaryti į laikinas stovyklas. Keiptaune dėl tuščio pasididžiavimo tūkstančiai žmonių buvo išvaryti iš skurdžių kvartalų ir nelegaliai įrengtų pastatų. Miestas nesėkmingai bandė iškeldinti 10000 Joe Slovo gyventojų iš jų namų, taip buvo norima paslėpti juos nuo N2 greitkeliu keliaujančių turistų akių. Dar kitur žmonės buvo išvaryti statant stadionus, parkus ar geležinkelio stotis. Soweto mieste buvo dailinamos pagrindinių turistinių kelių ir FIFA maršrutų apylinkės, tuo tarpu mokyklos glaudžiasi griūnančiuose pastatuose išdaužytais langais.
Nors daugelio Pietų Afrikos gyventojų neįtikino juos užliejusi nacionalistinė propaganda, dalis vis tik užkibo. Kiekvienas penktadienis pavirto „futbolo penktadieniu“, kurio metu „nacija“ skatinama (o mokyklų vaikai – verčiami) pirkti Bafana-bafana marškinėlius, automobiliai puošiami vėliavomis, žmonės mokosi Diski šokio, kuris šokamas kiekviename turistų lankomame restorane, ir perkamos Zakumi lėlės-talismanai. Bet kuris skeptiškai tokio šurmulio atžvilgiu nusiteikęs žmogus apšaukiamas nepatriotišku, pvz., streikuojančių Pietų Afrikos transporto ir Apsijungusių darbininkų profsąjungos (SATAWU) darbuotojų buvo paprašyta atšaukti savo reikalavimus dėl „nacionalinio intereso“.
Per pastaruosius metus prarastų 1 000 000 darbo vietų fone vyriausybės džiūgavimai dėl Pasaulio čempionato sukurtų 400 000 darbo vietų atrodo pasipūtėliški ir įžeidžiantys. Sukurtos darbo vietos daugeliu atvejų yra atsitiktinės ar laikinos, užimtos nepriklausančių profsąjungai darbininkų, gaunančių gerokai mažesnį už minimalų atlygį.
Spaudžiamos ne tik profsąjungos. Tokį pat priešiškumą socialiniai judėjimai patiria iš valstybės, kuri neoficialiai uždraudė visus be išimties protestus čempionato metu. Tiesą sakant, yra faktų, kad toks draudimas galioja jau nuo gegužės 1 dienos.
Aišku, kad dažnai garbinama „progresyvi“ konstitucija toli gražu negarantuoja laisvės, lygybės, saviraiškos ir susirinkimų laisvės. Tačiau socialiniai Johanesburgo judėjimai, įskaitant antiprivatizavimo forumą ir keletą kitų, nelinkę pasiduoti ir, į pagalbą pasitelkę žodžio laisvės institutą, sugebėjo gauti leidimą protesto maršui čempionato atidarymo dieną. Tačiau jie buvo priversti žygiuoti už 3 km nuo stadiono, todėl nepritraukė žiniasklaidos dėmesio.
Valstybė ne tik žiauriai elgiasi su vargšais ir protestuojančiais, bet ir daro tai vadovaujama Sepp Blatter & Friends legalios kriminalinės imperijos, vadinamos FIFA (Durbano socialinis forumas puikiai perkrikštijo ją į THIEFA). FIFA jau uždirbo 1 milijardą už transliavimo teises ir uždirbs dar 1,2 milijardo iš bilietų.
Stadionas ir jį supanti teritorija čempionato metu perduota FIFA žinion, o FIFA atleista nuo visų mokesčių. Visos prieigos jėga išvalytos nuo prekeivių, prekiaujančių FIFA nesankcionuotomis prekėmis. Taip pat iškraustytos nelegalios stovyklavietės, buvusios prie stadiono ir kelių, vedančių į oro uostą. Todėl žmonės, kurie iš Pasaulio čempionato tikėjosi taip reikalingų pajamų, liko tuščiomis rankomis.
FIFA, vienintelis Pasaulio čempionato ženklo savininkas, po visą šalį išsiuntinėjo beveik 100 savo teisininkų, kurie medžioja nelegaliai naudojančius šį ženklą. Gaminiai atimami, o prekeiviai suimami nežiūrint to, kad dauguma žmonių Afrikoje prekes įsigyja iš juodosios rinkos ir mažai kas gali sau leisti už marškinėlius ar kitus atributus mokėti po 400. FIFA efektingai apribojo žurnalistus išduodama akreditacijas, tuo apsidrausdama nuo nepalankių straipsnių ir aiškiai pažeisdama spaudos laisvę.
Ironiška, bet futbolas kadaise iš tikro buvo darbo žmonių žaidimas. Stebėti varžybas stadione buvo pigi ir lengvai pasiekiama pramoga žmonėms, norintiems 90 minučių pamiršti kasdienį triūsą po valstybės ir boso padu. Šiandien profesionalus futbolas ir Pasaulio čempionatas uždarai vietinio ir pasaulinio elito grupei generuoja milžiniškus pelnus (kartu su pasaulinės krizės metu nebūtiniems reikalams iššvaistytais milijardais). Kiekvieną sezoną mes jiems mokame eurus, dolerius, svarus už tai, kad galėtume stebėti, kaip bjauriai daug pinigų uždirbantys ir per savo parazituojančius agentus dėl milžiniškų atlyginimų nuolat besiriejantys futbolininkai čiuožia ir griūna ant išpuoselėtos vejos nuo menkiausio stumtelėjimo. Žaidimas, kuris daugeliu požiūriu ir toliau išlieka estetiškai puikus, prarado savo darbininkišką sielą ir tapo tik dar viena preke.
Bakuninas kartą pasakė, kad „į bažnyčią žmonės eina dėl tos pačios priežasties, dėl kurios mes einame į smuklę – apkvailinti save, atitrūkti nuo vargo, pasvajoti, bent kelioms minutėms pasijusti laisvais ir laimingais“. Galbūt prie tos formulės mes galime pridėti ne tik aklą mojavimą nacionalistinėmis vėliavomis ir vuvuzelų pūtimą, bet ir sportą.
Daug lengviau užsimiršti nei aktyviai dalyvauti kovoje su neteisingumu ir nelygybe. Visgi yra nemažai kovojančių žmonių. Darbininkai, vargšai ir jų organizacijos ne taip lengvai pasiduoda iliuzijoms, kaip norėtų vyriausybė. Nuo laikinos nelegalios stovyklos prie stadiono vartų iki masinio protestų, demonstracijų ir visą šalį apimančio streiko, nesvarbu – teisėto ar ne. Nežiūrint tyčiojimosi ir šaipymosi, nežiūrint kaltinimų „nepatriotiškumu“, nepaisant laisvo žodžio draudimų, mes priversime juos išgirsti mūsų žodžius apie šioje visuomenėje klestinčią žiaurią nelygybę. Mes garsiai pasakysime ir apie pasaulinius žaidimus, žaidžiamus žmonių, ant kurių kaulų statomos imperijos, gyvybės kaina.
www.anarchija.lt
Visiškai aišku, kad tokia „galimybė“ suteikiama tik godžiam globaliam bei vietiniam kapitalui ir Pietų Afrikos valdančiajam elitui. Tiesą sakant, daugiau tiesos yra tame, kad renginys atneš žlugdančių pasekmių Afrikos vargšams ir darbininkų klasei, šis procesas jau vyksta.
Ruošdamasi priimti pasaulio čempionatą, vyriausybė išleido beveik 800 milijardų (757 milijardus infrastruktūrai ir 30 milijardų stadionams, kurie daugiau niekada nebus užpildyti), o tai yra smūgis į veidą šaliai, kuri kenčia nuo beviltiško skurdo ir beveik 40% bedarbystės. Pastaruosius penkerius metus skurstantys darbininkai daugiau nei 8000 kartų protestuose reiškė savo pasipiktinimą ir nusivylimą vyriausybės veikla bandant pridengti socialinę nelygybę, neprieinamas paslaugas ir būsto trūkumą. Šios išlaidos tik patvirtina ydingo neoliberalaus kapitalistinio modelio su jo apgaulinga ekonomika, kuri tik gilina pasaulinį skurdą ir nelygybę, palaikymą. Nepaisant pažadų kad bus kitaip, neseniai vyriausybė pakeitė poziciją ir dabar apsimeta, kad projekte „nebuvo numatomas“ pelno gavimas (Star Business Report, 2010 m. birželio 7 d.).
Pietų Afrikai žūtbūt reikia viešos infrastruktūros, ypač viešojo transporto, kurio kai kuriuose miestuose, įskaitant ir Johanesburgą, visai nėra. Traukinys Gautrain, paleistas birželio 8 dieną (spėta laiku), tikriausiai yra geriausias ironijos pavyzdys. Šalyje, kur didžioji gyventojų dalis kasdien naudojasi nesaugiais privačiais mikroautobusais, Gautrain siūlo turistams greitai ir patogiai keliauti tarp Johanesburgo ir Pretorijos. Kam įkandamos bilietų kainos, jei vien kelionė iš oro uosto į Sandtoną kainuoją visą šimtą. Tokia pat padėtis ir visur kitur.
Pietų Afrikos oro uostų kompanija (ASCA) išleido daugiau nei 16 milijardų gerindama savo oro uostus, komercializuota Pietų Afrikos nacionalinė kelių agentūra (SANRAL) išleido 23 milijardus naujų greitkelių tinklui. Visos jos taikys griežtas investicijų, beveik nepadedančių vargšams, susigrąžinimo priemones.
Visoje šalyje imtasi atnaujinti miestus, tačiau tai tik skuboti bandymai siekiant užmaskuoti sunkią Pietų Afrikos realybę. Vien Johanesburge daugiau nei 15 000 benamių ir gatvės vaikų buvo sugauti ir uždaryti į laikinas stovyklas. Keiptaune dėl tuščio pasididžiavimo tūkstančiai žmonių buvo išvaryti iš skurdžių kvartalų ir nelegaliai įrengtų pastatų. Miestas nesėkmingai bandė iškeldinti 10000 Joe Slovo gyventojų iš jų namų, taip buvo norima paslėpti juos nuo N2 greitkeliu keliaujančių turistų akių. Dar kitur žmonės buvo išvaryti statant stadionus, parkus ar geležinkelio stotis. Soweto mieste buvo dailinamos pagrindinių turistinių kelių ir FIFA maršrutų apylinkės, tuo tarpu mokyklos glaudžiasi griūnančiuose pastatuose išdaužytais langais.
Nors daugelio Pietų Afrikos gyventojų neįtikino juos užliejusi nacionalistinė propaganda, dalis vis tik užkibo. Kiekvienas penktadienis pavirto „futbolo penktadieniu“, kurio metu „nacija“ skatinama (o mokyklų vaikai – verčiami) pirkti Bafana-bafana marškinėlius, automobiliai puošiami vėliavomis, žmonės mokosi Diski šokio, kuris šokamas kiekviename turistų lankomame restorane, ir perkamos Zakumi lėlės-talismanai. Bet kuris skeptiškai tokio šurmulio atžvilgiu nusiteikęs žmogus apšaukiamas nepatriotišku, pvz., streikuojančių Pietų Afrikos transporto ir Apsijungusių darbininkų profsąjungos (SATAWU) darbuotojų buvo paprašyta atšaukti savo reikalavimus dėl „nacionalinio intereso“.
Per pastaruosius metus prarastų 1 000 000 darbo vietų fone vyriausybės džiūgavimai dėl Pasaulio čempionato sukurtų 400 000 darbo vietų atrodo pasipūtėliški ir įžeidžiantys. Sukurtos darbo vietos daugeliu atvejų yra atsitiktinės ar laikinos, užimtos nepriklausančių profsąjungai darbininkų, gaunančių gerokai mažesnį už minimalų atlygį.
Spaudžiamos ne tik profsąjungos. Tokį pat priešiškumą socialiniai judėjimai patiria iš valstybės, kuri neoficialiai uždraudė visus be išimties protestus čempionato metu. Tiesą sakant, yra faktų, kad toks draudimas galioja jau nuo gegužės 1 dienos.
Aišku, kad dažnai garbinama „progresyvi“ konstitucija toli gražu negarantuoja laisvės, lygybės, saviraiškos ir susirinkimų laisvės. Tačiau socialiniai Johanesburgo judėjimai, įskaitant antiprivatizavimo forumą ir keletą kitų, nelinkę pasiduoti ir, į pagalbą pasitelkę žodžio laisvės institutą, sugebėjo gauti leidimą protesto maršui čempionato atidarymo dieną. Tačiau jie buvo priversti žygiuoti už 3 km nuo stadiono, todėl nepritraukė žiniasklaidos dėmesio.
Valstybė ne tik žiauriai elgiasi su vargšais ir protestuojančiais, bet ir daro tai vadovaujama Sepp Blatter & Friends legalios kriminalinės imperijos, vadinamos FIFA (Durbano socialinis forumas puikiai perkrikštijo ją į THIEFA). FIFA jau uždirbo 1 milijardą už transliavimo teises ir uždirbs dar 1,2 milijardo iš bilietų.
Stadionas ir jį supanti teritorija čempionato metu perduota FIFA žinion, o FIFA atleista nuo visų mokesčių. Visos prieigos jėga išvalytos nuo prekeivių, prekiaujančių FIFA nesankcionuotomis prekėmis. Taip pat iškraustytos nelegalios stovyklavietės, buvusios prie stadiono ir kelių, vedančių į oro uostą. Todėl žmonės, kurie iš Pasaulio čempionato tikėjosi taip reikalingų pajamų, liko tuščiomis rankomis.
FIFA, vienintelis Pasaulio čempionato ženklo savininkas, po visą šalį išsiuntinėjo beveik 100 savo teisininkų, kurie medžioja nelegaliai naudojančius šį ženklą. Gaminiai atimami, o prekeiviai suimami nežiūrint to, kad dauguma žmonių Afrikoje prekes įsigyja iš juodosios rinkos ir mažai kas gali sau leisti už marškinėlius ar kitus atributus mokėti po 400. FIFA efektingai apribojo žurnalistus išduodama akreditacijas, tuo apsidrausdama nuo nepalankių straipsnių ir aiškiai pažeisdama spaudos laisvę.
Ironiška, bet futbolas kadaise iš tikro buvo darbo žmonių žaidimas. Stebėti varžybas stadione buvo pigi ir lengvai pasiekiama pramoga žmonėms, norintiems 90 minučių pamiršti kasdienį triūsą po valstybės ir boso padu. Šiandien profesionalus futbolas ir Pasaulio čempionatas uždarai vietinio ir pasaulinio elito grupei generuoja milžiniškus pelnus (kartu su pasaulinės krizės metu nebūtiniems reikalams iššvaistytais milijardais). Kiekvieną sezoną mes jiems mokame eurus, dolerius, svarus už tai, kad galėtume stebėti, kaip bjauriai daug pinigų uždirbantys ir per savo parazituojančius agentus dėl milžiniškų atlyginimų nuolat besiriejantys futbolininkai čiuožia ir griūna ant išpuoselėtos vejos nuo menkiausio stumtelėjimo. Žaidimas, kuris daugeliu požiūriu ir toliau išlieka estetiškai puikus, prarado savo darbininkišką sielą ir tapo tik dar viena preke.
Bakuninas kartą pasakė, kad „į bažnyčią žmonės eina dėl tos pačios priežasties, dėl kurios mes einame į smuklę – apkvailinti save, atitrūkti nuo vargo, pasvajoti, bent kelioms minutėms pasijusti laisvais ir laimingais“. Galbūt prie tos formulės mes galime pridėti ne tik aklą mojavimą nacionalistinėmis vėliavomis ir vuvuzelų pūtimą, bet ir sportą.
Daug lengviau užsimiršti nei aktyviai dalyvauti kovoje su neteisingumu ir nelygybe. Visgi yra nemažai kovojančių žmonių. Darbininkai, vargšai ir jų organizacijos ne taip lengvai pasiduoda iliuzijoms, kaip norėtų vyriausybė. Nuo laikinos nelegalios stovyklos prie stadiono vartų iki masinio protestų, demonstracijų ir visą šalį apimančio streiko, nesvarbu – teisėto ar ne. Nežiūrint tyčiojimosi ir šaipymosi, nežiūrint kaltinimų „nepatriotiškumu“, nepaisant laisvo žodžio draudimų, mes priversime juos išgirsti mūsų žodžius apie šioje visuomenėje klestinčią žiaurią nelygybę. Mes garsiai pasakysime ir apie pasaulinius žaidimus, žaidžiamus žmonių, ant kurių kaulų statomos imperijos, gyvybės kaina.
www.anarchija.lt
2010 m. birželio 3 d., ketvirtadienis
Apie profsąjunginę (ir ne tik) žurnalistiką
Perfrazuojant amerikietį ekonomistą, žurnalistą, gyvenantį Lietuvoje Bryan Bradly (interviu bernardinai.lt), jo nuomonę apie krikščioniškąją žiniasklaidą, pabandžiau sau suformuluoti, kokius vaidmenis turėtų atlikti profsąjunginė žiniasklaida.
Vienas yra tiesiog informuoti apie tai, kas aktualu profsąjungų gyvenime, bei tai, kas aktualu pasaulyje ir liečia profsąjungų narius. Be to, ugdo profsąjungų bendruomenę, tiek vietinę, tiek visuotinę, padėdama kartu kovoti už socialinę teisybę, susipažinti su tuo, ką daro, kaip gyvena ir kaip mąsto kiti profsąjungininkai.
Profsąjunginė žiniasklaida taip pat padeda žmonėms suprasti ir pritaikyti idėjos tikslus, kitiems paaiškinti konkrečias darbuotojų judėjimo tiesas. Tam tikslui ji turi pateikti gerų, stiprių, tikrų argumentų ypač dėl tokių aktualių klausimų, kurių daugelis gerai nesupranta, ar kurie kelia daug ginčų.
Profsąjunginė žiniasklaida visada turėtų puoselėti bei stiprinti profesinių sąjungų vienybę. Tuo pačiu metu ji turi skatinti mąstymą bei gerbti kiekvieno žmogaus laisvę turėti savo nuomonę. Ji gali kaip tik būti erdvė, padedanti kiekvienam suformuoti gerai apmąstytas nuomones.
O čia dar keletas autentiškų B.Bradly citatų:
„Žurnalistika, kaip ir gyvenimas, yra tiesos paieška. Žinome, jog tiesa yra, ir stengiamės kuo arčiau prie jos priartėti. Ir kuo greičiau... Juk laikas žurnalistui yra labai ribotas. Interneto amžiuje po didelio įvykio kartais turi publikuoti pirmą trumpą straipsnio variantą per 10–15 minučių! Paskui vis išplėsti tą reportažą, pridėdamas papildomų duomenų. Net ir tokiomis sąlygomis galima siekti tiesos. Pateiki preliminarų vaizdą – tiesą, kaip ją suvoki, neslėpdamas informacijos ribotumo, aiškindamas, kurie klausimai dar atviri. Trokštant tiesos negalima skelbti to, kas dar neaišku. Dažniausiai žurnalistai tik perduoda, ką sako kiti, jų nustatytus faktus ir pareikštas interpretacijas. Pagerbti tiesą – tai neiškreipti kitų žmonių minčių, sąmoningai neskleisti apgaulingos informacijos ir aiškiai nurodyti šaltinius, idant būtų galima spręsti apie teiginių patikimumą“.
„Žurnalistas visada siekia atskleisti ar suformuluoti atsakymus, ar bent pradėti tai daryti pagal turimą informaciją. Šiuo atžvilgiu („slidžių“ temų – red.) pateikti atsakymus yra geras dalykas. Tai nėra tas pat, kaip išankstiniai nusistatymai, kai peršamas redakcijos iš anksto norimas atsakymas, tam specialiai atrenkant šaltinius ir faktus“.
„Žurnalistas turi kelti klausimus, bet tai – tik darbo pradžia. Nuoširdžių klausimų, siekiant išaiškinti reikalo esmę, nereikia bijoti. Tiesos niekada nereikia bijoti“.
Atrinko Ramunė MP
Vienas yra tiesiog informuoti apie tai, kas aktualu profsąjungų gyvenime, bei tai, kas aktualu pasaulyje ir liečia profsąjungų narius. Be to, ugdo profsąjungų bendruomenę, tiek vietinę, tiek visuotinę, padėdama kartu kovoti už socialinę teisybę, susipažinti su tuo, ką daro, kaip gyvena ir kaip mąsto kiti profsąjungininkai.
Profsąjunginė žiniasklaida taip pat padeda žmonėms suprasti ir pritaikyti idėjos tikslus, kitiems paaiškinti konkrečias darbuotojų judėjimo tiesas. Tam tikslui ji turi pateikti gerų, stiprių, tikrų argumentų ypač dėl tokių aktualių klausimų, kurių daugelis gerai nesupranta, ar kurie kelia daug ginčų.
Profsąjunginė žiniasklaida visada turėtų puoselėti bei stiprinti profesinių sąjungų vienybę. Tuo pačiu metu ji turi skatinti mąstymą bei gerbti kiekvieno žmogaus laisvę turėti savo nuomonę. Ji gali kaip tik būti erdvė, padedanti kiekvienam suformuoti gerai apmąstytas nuomones.
O čia dar keletas autentiškų B.Bradly citatų:
„Žurnalistika, kaip ir gyvenimas, yra tiesos paieška. Žinome, jog tiesa yra, ir stengiamės kuo arčiau prie jos priartėti. Ir kuo greičiau... Juk laikas žurnalistui yra labai ribotas. Interneto amžiuje po didelio įvykio kartais turi publikuoti pirmą trumpą straipsnio variantą per 10–15 minučių! Paskui vis išplėsti tą reportažą, pridėdamas papildomų duomenų. Net ir tokiomis sąlygomis galima siekti tiesos. Pateiki preliminarų vaizdą – tiesą, kaip ją suvoki, neslėpdamas informacijos ribotumo, aiškindamas, kurie klausimai dar atviri. Trokštant tiesos negalima skelbti to, kas dar neaišku. Dažniausiai žurnalistai tik perduoda, ką sako kiti, jų nustatytus faktus ir pareikštas interpretacijas. Pagerbti tiesą – tai neiškreipti kitų žmonių minčių, sąmoningai neskleisti apgaulingos informacijos ir aiškiai nurodyti šaltinius, idant būtų galima spręsti apie teiginių patikimumą“.
„Žurnalistas visada siekia atskleisti ar suformuluoti atsakymus, ar bent pradėti tai daryti pagal turimą informaciją. Šiuo atžvilgiu („slidžių“ temų – red.) pateikti atsakymus yra geras dalykas. Tai nėra tas pat, kaip išankstiniai nusistatymai, kai peršamas redakcijos iš anksto norimas atsakymas, tam specialiai atrenkant šaltinius ir faktus“.
„Žurnalistas turi kelti klausimus, bet tai – tik darbo pradžia. Nuoširdžių klausimų, siekiant išaiškinti reikalo esmę, nereikia bijoti. Tiesos niekada nereikia bijoti“.
Atrinko Ramunė MP
2010 m. balandžio 30 d., penktadienis
Darbas – ne vertybė
Socialinės apsaugos ir darbo ministras Donatas Jankauskas „išraitė“ labai gražų sveikinimą Lietuvos mamoms. Motinos diena švenčiama pirmąjį gegužės sekmadienį, šiemet – gegužės 2 d. Graži iniciatyva.
Bet tas pats pareigūnas yra ir darbo ministras, o Gegužės pirmoji – Tarptautinė darbo diena yra paskelbta net valstybine švente! Tačiau su ja pasveikinti šalies darbuotojus ministrui liežuvis nesiverčia. Kaip nesivertė ir nesiverčia nė vienam šalies vadovui (išskyrus Algirdą Brazauską), nes kas tas darbas? Jie patys juk tarnauja valstybei, tautai, o tiems, kurie dirba tinka tik šūkis „dirbk, pirk, mirk“. Tiesa, dar reiktų pridėti – „gimdyk“, kad neduokdie, tauta neišmirtų...
MRB
Bet tas pats pareigūnas yra ir darbo ministras, o Gegužės pirmoji – Tarptautinė darbo diena yra paskelbta net valstybine švente! Tačiau su ja pasveikinti šalies darbuotojus ministrui liežuvis nesiverčia. Kaip nesivertė ir nesiverčia nė vienam šalies vadovui (išskyrus Algirdą Brazauską), nes kas tas darbas? Jie patys juk tarnauja valstybei, tautai, o tiems, kurie dirba tinka tik šūkis „dirbk, pirk, mirk“. Tiesa, dar reiktų pridėti – „gimdyk“, kad neduokdie, tauta neišmirtų...
MRB
2010 m. balandžio 21 d., trečiadienis
Grįžtam į smetoninės diktatūros laikus?
Balandžio 21 d. Socialistinio liaudies fronto narių grupė, vadovaujama SLF pirmininko Algirdo Paleckio ir turėjusi sudalyvauti protesto renginiuose prieš NATO politiką Afganistane ir Irake, nebuvo įleista į Estiją. Apie planuojamą vizitą nebuvo plačiau skelbiama, todėl nėra aišku, kokiu būdu informaciją sužinojo specialiosios tarnybos.
Visi automobiliu keliavę asmenys, pasirodo, yra Estijos nepageidaujamų žmonių sąraše. Tačiau užuot iš karto nurodę grįžti, pareigūnai iškrėtė mašiną, asmeninius žmonių daiktus. Ypač įdomu, kad persona non grata asmenų sąraše buvo niekuomet Estijoje nesilankę asmenys.
Peršasi išvada, jog sulaikymo priežastis buvo SLF narių politinė veikla, juolab kad apie tai esą prasitarė ir Estijos pareigūnai.
Atrodo, turėtų kilti skandalas! Demokratiška, vakarietiška, europietiška šalis sulaiko kitos tokios pat „–ietiškos“ šalies politikus. Kas, kad jų pažiūros ir nuomonė nesutampa su oficialiąja, bet juk – DEMOKRATIJA, įsitikinimų, žodžio laisvė! O gal Peleckis su kolegomis įtariamas padaręs nusikaltimą? Tai prie ko čia tada Estija ir persona non grata statusas?
Lietuva mažų mažiausiai turėtų Estija pasiųsti notą, bet... Žinoma, kad to nedarys. Čia juk daugelio nemylimas, skandalingas, ir visoks kitos Paleckiukas, kuriam eilinį kartą primins senelį ir pripaišys baisiausius Stalino nusikaltimus. Net jeigu ir atsirastų koks valstybės pareigūnas, širdyje palaikantis jo pažiūras ar bent jau mėgstantis jį kaip žmogų, pabijos išsižioti.
Štai tau ir smetoniškieji laikai. Tiesa, diktatoriaus žmogaus asmenyje nėra, bet yra KAŽKAS. Kažkas neapibrėžto, kas užčiaupia burnas, priverčia rašyti tik taip, o ne kitaip, užmerkia akis, kai „nereikia“ matyti ir atplėšia, kai „būtina“, pagaliau – nudaigoja šalies saugumui pavojingus objektus ir subjektus.
Mergaitė RAUDONAIS BATELIAIS
Visi automobiliu keliavę asmenys, pasirodo, yra Estijos nepageidaujamų žmonių sąraše. Tačiau užuot iš karto nurodę grįžti, pareigūnai iškrėtė mašiną, asmeninius žmonių daiktus. Ypač įdomu, kad persona non grata asmenų sąraše buvo niekuomet Estijoje nesilankę asmenys.
Peršasi išvada, jog sulaikymo priežastis buvo SLF narių politinė veikla, juolab kad apie tai esą prasitarė ir Estijos pareigūnai.
Atrodo, turėtų kilti skandalas! Demokratiška, vakarietiška, europietiška šalis sulaiko kitos tokios pat „–ietiškos“ šalies politikus. Kas, kad jų pažiūros ir nuomonė nesutampa su oficialiąja, bet juk – DEMOKRATIJA, įsitikinimų, žodžio laisvė! O gal Peleckis su kolegomis įtariamas padaręs nusikaltimą? Tai prie ko čia tada Estija ir persona non grata statusas?
Lietuva mažų mažiausiai turėtų Estija pasiųsti notą, bet... Žinoma, kad to nedarys. Čia juk daugelio nemylimas, skandalingas, ir visoks kitos Paleckiukas, kuriam eilinį kartą primins senelį ir pripaišys baisiausius Stalino nusikaltimus. Net jeigu ir atsirastų koks valstybės pareigūnas, širdyje palaikantis jo pažiūras ar bent jau mėgstantis jį kaip žmogų, pabijos išsižioti.
Štai tau ir smetoniškieji laikai. Tiesa, diktatoriaus žmogaus asmenyje nėra, bet yra KAŽKAS. Kažkas neapibrėžto, kas užčiaupia burnas, priverčia rašyti tik taip, o ne kitaip, užmerkia akis, kai „nereikia“ matyti ir atplėšia, kai „būtina“, pagaliau – nudaigoja šalies saugumui pavojingus objektus ir subjektus.
Mergaitė RAUDONAIS BATELIAIS
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)
