Buvo buvo, kaip nebuvo

Prieš beveik septynerius metus išėjo paskutinis laikraščio "Lietuvos profsąjungos" numeris. Vėliau jis tapo Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos naujienlaiškiu, o dar vėliau ir visai išnyko.
Rengiant tą vasaros numerį dar nebuvo žinoma, kad jis bus paskutinis, tačiau tokios nuojautos jau lankė. Neveltui numerio vedamajame buvo užsiminta apie užsidarančias vienas ir atsidarančias kitas duris.
Filmavo (filmuojamajai net nepastebėjus) ir vaizdo įrašą montavo - bendražygis ir labai geras draugas Juozas, pats ilgiau nei dešimtmetį redagavęs "Lietuvos profsąjungas".

Naujo sezono startas

Jau greit 12 m. kaip gyvuoja portalas lprofsajungos.lt. Iki 2011 m. - kaip popierinio laikraščio „Lietuvos profsąjungos“ palydovas, o šiam žlugus, - savarankiškas profsąjunginių naujienų internetinis puslapis. Du žmonės, save išdidžiai vadinantys vieninteliais Lietuvoje profesinių sąjungų žurnalistais, seka darbuotojų judėjimo aktualijas ir pagal išgales apie jas rašo. Išgalės priklauso nuo to, kiek laiko lieka atlikus pagrindines pareigas ir įsipareigojimus, nes ši veikla mums – pomėgis, kuris apsimoka tik morališkai.

Neslėpsim, dažnai pagalvojam „Ir kam mums to reikia?“, „Jau gana“ ir pan. Bet visada kas nors sulaiko: nenoras prarasti tiek metų kurtą įdirbį; noras palaikyti išties puikiai dirbančius profsąjungų lyderius (jų, deja, nėra daug) bei išlaikyti šiokią tokią įtaką (viešumo galia), o pagaliau – išlikti mūsų nemėgstančiųjų pykčiui (tokių, deja, irgi yra).

Ir šį sezoną nesudėjome rašiklių, bandysim toliau žvalgyti darbuotojų judėjimo kelius ir takelius.

Ačiū Giedriui, kuris už labai simbolišką užmokestį sutiko atnaujinti dešimtmetį nemodernizuotą tinklalapį.

(Išsi)kalbėjimo galia

„Žiūriu, kad per dvidešimt metų baigiam Lietuvą sugriauti“, - sako į redakciją paskambinęs pilietis ir beria siūlymus, ką valdžia turėtų daryti, kad to neatsitiktų. Reikia taip „sudėlioti“ minimalią mėnesio algą, kad komunaliniai mokesčiai nuo jos sudarytų 30 proc., kurti darbo vietas, kad augtų vidurinė klasė, įsteigti valstybinių parduotuvių tinklą, kuriame kainos būtų mažesnės nei privačiose prekyvietėse ir t.t.

Jis mandagiai išklauso mano komentaro, jog pokalbiais ir net straipsniais nepriversime valdžios aparato pasukti kitu, žmonėms palankesniu keliu, jog mūsų bėda ta, kad organizuotai neginame savo teisių, ir toliau kalba „apie pasaulinę praktiką“, kurią riektų perkelti į Lietuvą...

Vis iš naujo mane nustebina faktas, kiek dar daug žmonių Lietuvoje galvoja, kad tereikia žiniasklaidai pasakyti savo nuomonę, pasipiktinimą, pageidavimą ar pasiūlymą, ir staiga visa Lietuva (ypač valdžia) atsitokės ir stos tas šviesus rytojus. Jie nuoširdžiai tiki, kad niekas iki jų to nedarė, todėl tas gyvenimas toks blogas...

Neslėpsiu, tai piktina, tačiau juk žmonių nepakeisi. Reikia tiesiog išklausyti. Pakalbėjo žmogus, išsiliejo, gal jam kiek pagerėjo. O gera vienam – gerai gal bus ir kitiems...

RMP 

O tempore o mores!

Konfliktai, konkurencija tarp profsąjungų – keistas, su racionalia veikla nesuderinamas skandalingai šlykštus dalykas. Bet, deja, profsąjungų (tiksliau - jų lyderių bei "aparato") kasdienybėje yra vienas iš prioritetų. Faktų toli ieškoti nereikia. Štai Solidarumo atstovė PN Haidparke rašo: laimi mūsų konkurentai darbdaviai, tarp jų – LPSK. 

Argi kita, kaimyninė, profsąjunga, centras priskirtina prie su darbdaviais gretinintų oponentų? Nejaugi eiliniai profsąjungų nariai kalti, kad jų lyderiai pjaunasi, stengiasi vienas kitą pažeminti, užtemdyti, nurungti?

Solidarumas (Balsienės) susikūrė ir buvo Landsbergio-Vagnoriaus palaikomas tam, kad atliktų politinę funkciją – nustelbti, atsverti „raudonąsias“ profsąjungas. Bet jau praėjo daugiau nei du dešimtmečiai, ir ši politinė funkcija turėjo atmirti, kaip kad į profsąjungų istorijos paraštes nuriedėjo korumpuota skandalingoji Solidarumo kūrėja. O priešiškumo nuodėguliai vis dar rūksta...

Ne gražesni dalykai vyksta ir kitose profsąjungose. Štai švietimo profsąjungos, kurių, atvirai kalbant, yra perteklinis kiekis. Iš jų trys - demonstruoja gėdingą kovą dėl "vietos po saule".
Prasidėjo nuo to, kad prieš keltą metų du lyderiai-buvę aršiausi priešininkai, kone fiziškai nekentę vienas kito –  dabar susivienijo. Tai būtų sveikintina. Bet atrodo, kad juodu suartino bendras „priešas“, vis dar gyvuojanti LŠDPS. Aljansas stengiasi nurungti, pažeminti, ignoruoti trečią lyderį - jauną LŠDPS vadovą, kuris bando veikti savo galva, nepaklusti diktatui iš šalies. Du profsąjungų „asai“net raštą ministrui rašė: nesiderėkite su LŠDPS, nes ji vargu ar turi narių. O juk abu šie skundikai prieš keletą metų nemažai prisidėjo, kad didžiausia įtakingiausia šalies profsąjunga - tuometinė LŠDPS būtų suskaldyta.


Prieinama iki anekdotiškų situacijų: sutinkame dalyvauti koordinuojant veiksmus, bet su ta sąlyga, kad nedalyvautų trečiosios profesinės sąjungos vadovas. (Na, tarkim X šalies prezidentas pareiškia: su Y šalimi derėsimės, bet derėsimės, jei šaliai atstovaus ne Y prezidentas, o Y viceprezidentas). Ponai švietimo vadovai–išsilavinę inteligentai (vienas – net garsus istorikas) tokiu būdu spjauna ne į jiems „nepriimtiną“ kolegą (kuris, atrodo, irgi buvo priverstas priimti negarbingų žaidimų taisykles), o į 2 ar 3 tūkstančius eilinių profsąjungos narių, įgaliojusių jauną vyrą būti jų vadovu. Ir kol kas juo dar pasitiki.

Bet kitais atvejais parėkauti profsąjungos narių vardu visi nevengia. Ir apie demokratiją, toleranciją papostringauti. O apie profsąjungų vienybę ir būtinynę susivienyti visi be išimties kalba ir mąsto kone 24 valandas per parą...

O tempora o mores! - Kas per laikai, kas per papročiai!

JS

Eilinį kartą valdžia „išdūrė“ profsąjungas. Gal jau laikas pradėti veikti?

Socdemų vedama valdžia jau net nevaidina atstovaujanti darbuotojams. Su didžiausiu Lietuvos nacionaliniu profsąjungų centru (LPSK) pasirašiusi bendradarbiavimo susitarimą (niekada nesupratau, kodėl profsąjungoms tų susitarimų iš viso reikia) Lietuvos socialdemokratų partija spjovė jam ir visai tautai į veidą.

Gudriai nukėlęs Darbo kodekso priėmimą iš dienos, kai buvo numatytas profsąjungų mitingas, Seimas, kukliai stebimas negausaus profsąjungų atstovų būrelio iš tribūnų, su Darbo kodeksu „susitvarkė“ per vieną dieną. Tiesa, profsąjungų atstovai taip ir nesulaukė Seime jo priėmimo, nes po pietų išskubėjo į Trišalės tarybos posėdį, kuris, kaip ir absoliuti dauguma kitų, neturi jokios įtakos  nė vienai šalies gyvenimo sričių.

Čia paprastai dvi pusės (darbuotojų ir darbdavių atstovai) tik „pasibėdavoja“, jog trečioji pusė – valdžia – nekreipia dėmesio į socialinius partnerius ir jų pasiūlymus. Vyriausybės atstovai čia neturi jokių derybinių galių, jie ateina su vienokia ar kitokia valdžios pozicija. Geriausiai tai iliustruoja „diskusijos“ dėl minimalios algos (MMA) kėlimo: kai valdžia būna nusprendusi, kad kels (dažniausiai, rinkimų metais), nesupratingumu kaltinami verslininkai. Kai profsąjungos reikalauja didinti MMA, bet metai – ne rinkimų, tuomet valdžios atstovai prie sienos kala profsąjungas, esą jos norinčios sunaikinti verslą Lietuvoje.

Jeigu profesinės sąjungos Lietuvoje turėtų, atsiprašau, kiaušus, jos jau seniai būtų pasitraukusios iš šitos nei socialiniam, nei juo labiau dialogui atstovaujančios institucijos. Deja, kažkokių baimių vedami profsąjungų atstovai (atseit, į Trišalę tuomet bus pakviestos kitos profsąjungos) toliau leidžia iš savęs tyčiotis. Dabar turbūt klupdamos prašysis pas Prezidentę.

O kas toliau? Vėl po atostogų trinsite kelnes (ir sijonus) begaliniuose posėdžiuose, diskusijose, staluose, pasirašinėsite beverčius susitarimus, pareiškimus, gal net – manifestus. Bet gal jau laikas pradėti veikti? Štai visiškai neformalus jaunimo sąjūdis iš Kauno sugeba surengti protestus, ir jau ne tik Kaune. O gal ir nuo jų atsiribosite, kaip tąsyk, 2009 m. sausį?

Mergaitė Raudonais Bateliais