DAR PALAUKIME

Nenori profsąjungos – rinkis darbo tarybą, - skelbia antraštė „Verslo žiniose“. Straipsnyje teigiama, kad darbo taryba, „tai tiesiog dar viena darbuotojų interesams atstovaujanti institucija, panaši, tačiau jokių būdu netapati visuomenėje truputį neigiamą atspalvį dar turinčioms profesinėms sąjungoms“.
Dauguma profesinių sąjungų veikėjų išgirdę žodžių junginį „darbo taryba“ susiraukia it citrinos kandę, užuot kažkaip bandę iš tos citrinos pasidaryti limonado. LPSK teisininkai buvo sukūrę programą darbo tarybų atstovų mokymams, kad jie daugiau sužinotų apie profesines sąjungas, būtų šalia jų, o ateityje galbūt taptų jau profsąjungų atstovais. LPSK pirmininkas Artūras Černiauskas taip pat ragino neignoruoti darbo tarybų.
Tačiau daugumai „strategų“ tai nepatinka. Konkurentų esą arti prisileisti nereikia, be to, toks dėmesys gali pakenkti profesinėms sąjungoms ir pan. Bet užtai mielai toliau liežuviais plakami prisidėjusieji prie Darbo tarybų įstatymo rengimo, o ypač iniciatoriai.
Vienas iš profesinių sąjungų uždavinių – „priversti“ darbdavius pasirašyti kolektyvines sutartis. Jos stengiasi, kad daugėtų garantijų, dėl kurių galima būtų susitarti tik kolektyvinėse sutartyse. Tada darbdaviai gal ir nepamiltų profesinių sąjungų, bet žiūrėtų į jas, kaip į būtinybę, norint įmonėje turėti kolektyvinę sutartį. Deja, iškilūs profsąjungininkai nepagalvoja (o jeigu ir pagalvoja, tai nesako), kad darbdaviai verčiau rinksis alternatyvą profsąjungoms – darbo tarybas. Juolab, kad ir verslininkų laikraštis - „Verslo žinios“ - mielai jas propaguoja.
Štai Artūras Linga, AB „Hansabankas“ darbo tarybos pirmininkas, „Verslo žinioms“ pasakoja:
„Profesinė sąjunga kuriama pačių darbuotojų iniciatyva. O jei įmonėje šios institucijos nėra, darbdavys turi žengti pirmą žingsnį steigiant darbo tarybą“, – vieną akivaizdžiausių skirtumų pabrėžia p. Linga, pridurdamas, kad vėliau į tarybos veiklą darbdavys nesikiša.
Kitas labai svarbus skirtumas – atstovaujamų darbuotojų mastas. Jei profesinės sąjungos rūpinasi tik jų narių, tarp kitko, mokančių nario mokestį, interesais, tai darbo taryba atsakinga už visos įmonės darbuotojus“. (Beje, „Hansabanke“ jau pasirašyta kolektyvinė sutartis.)
Štai taip, ponai profsąjungininkai, ir toliau kaip stručiai slėpkite galvas smėlyje vien tik užgirdę apie darbo tarybas, laukite, laukite, kol jų atstovų bus daugiau nei jūsų ir jie nieko nenorės girdėti apie jus.

Ramunė MOTIEJŪNAITĖ-PEKKINEN

KAS NORI BŪTI MINISTRU?

Lietuvoje ne žmogus pritaikomas ministro postui, o postas „pritempiamas“ prie reikalingo politiko. Na, kartais politikas pakeičia spalvą. Ir net ne vieną kartą.
Lietuvoje taip intensyviai iš postų lekiant ministrams reikėtų gal net kokią ministrų parinkimo metodiką ar net strategiją sukurti.
Štai „slystelėjo“ sveikatos apsaugos ministras Rimvydas Turčinskas. Giliai po jo krėslu pasikasė konservatoriai ir „darbiečiai“, tenka atsisveikinti su ministro portfeliu. Bene dešimt metų „atsėdėjęs“ Marijampolės savivaldybės taryboje, į didžiąją politiką atėjęs su Darbo partijos vėliava, nuo jos vėliau „nuskilo“ kartu su pilietininkais, paskui šoktelėjo į socdemų valtį...
Įspūdinga, tačiau dabar ne apie tai. Daug svarbiau, kas užims jo kėdę. Greičiausiai kas nors iš socdemų, nes kiek gi ministrų postų jau galima atidavinėti kitiems?
Gal Olekų Juozukas grįš į jam arčiau prie dūšios esantį postą? O krašto apsaugos ministre, pavyzdžiui, gali būti Roma Žakaitienė. O ką? Šitos srities ji dar nekuravo, o per tokį trumpą laiką ką nors sugadinti ar juo labiau sužlugdyti gal nelabai sugebės.
Beje, ilgalaikei socialinės apsaugos ir darbo ministrei Vilijai Blinkevičiūtei, dėl portfelio socialliberalų vėliavą į iškeitusiai socialdemokratų, irgi jau reikėtų keisti profilį. Būnant krašto apsaugos ministre, dėkingi jai būtų ne vien pensininkai, o visa Lietuva. O ir į prezidento postą iš ten arčiau...
Taigi, kas nori būti ministru? Reikalavimas - priklausymas tinkamai partijai, privalumas - įsitikinimų nebuvimas.
Mergaitė RAUDONAIS BATELIAIS

TOBULAI NETOBULAS PASAULIS

Gyvenk, - akušerės lūpomis tarė likimas pirmą kartą įkvėpusiam oro gurkšnį gniužulėliui. Ir turi gyventi. Esi pastatytas prieš faktą. Pradžioj gyveni nerūpestingai, atsainiai. Vėliau pasaulio ribos plečiasi, kol galiausiai suvoki, kaip viskas žiauriai netobula. Ir įstringi. Dienose, naktyse, darbuose, malonumuose, pareigose, nuodėmėse.
Tada gyvenimą priimu kaip žaidimą. Taip lengviau. Lengviau kam nors ryžtis, džiaugtis tuo, kas čia ir dabar, nebūtina atsigręžus atgal ilgai narplioti praeities įvykius.
Tokį įrašą savo dienoraštyje radau 2007 lapkričio 13 d. Veltui bandžiau prisiminti, kas galėjo išprovokuoti tokią minčių „iškrovą“, o be to, ne taip ir svarbu. Svarbu tai, kad pasaulio/gyvenimo netobulumą suvokiu vis giliau.
Ir baisu, ir beviltiškai „dzin“. Tiesa, tuoj pat „nusiplaunu“ nuo pamąstymų, kaip gi galėtų atrodyti tobulas pasaulis. Intuityviai suvokiu, kad tai taip pat nepasiekiama protu, kaip Dievas, pomirtinis gyvenimas ar angelai.
O ašara ir vėl tvenkiasi matant senatvės ar likimo suluošintą žmogų...

RMP

KAS RAŠO METINĘ KALBĄ PREZIDENTUI?

Karštligiškai skaitau metines Prezidento ir Vyriausybės vadovo kalbas. Tiesa, kalba tik prezidentas, Vyriausybė – atsiskaito. Galbūt todėl abu pranešimai skiriasi iš esmės. Prezidento darbas – pavirkauti, pagėdinti, pasiūlyti, paraginti, dar – tikėtis. Vyriausybės gi – įrodyti, kad ji daug visko ir gerai padarė.
Po ataskaitos pristatymo Seime Premjeras Gediminas Kirkilas liko ištikimas sau: kritikuoti Vyriausybės darbą jis „leido“ žurnalistams, o pats pažadėjo dar daugiau „žadėti“. Imkit 172 puslapių ataskaitą ir skaitykit.
Tegu skaito ekonomistai, - galvai plyštant nu begalės skaičių, strategijų (o Prezidentas sakė, kad nėra strateginio mąstymo!) ir programų nutariau aš ir ėmiausi Prezidento kalbos. Kaip filologei ji man mielesnė akiai.
Perbridus per metinės kalbos pradžią pilną taip Prezidentui būdingų klaustukų kelis kartus skaitau frazę: „Vertinant šimtmečių masteliu, galima sutikti su teiginiu, kad Lietuva ir jos žmonės dar niekad negyveno taip saugiai ir pasiturimai“. Skaitau dar ir dar kartą. Tikrai, taip ir parašyta!
Tiesa, netrukus Prezidentas persigalvoja ir teškia: „Kol kas tik kalbame apie šalies gerovę ir europines vertybes, o iš tikrųjų inertiškai judame sąstingio ir nuosmukio link“.
Einam toliau.
Valdžios šaltumas, nepagarba ir nejautrumas savo piliečiams skatina nepasitikėjimą valstybe, - sako mūsų šalies vadovas. Ir teisingai, - antrinu jam, - nes Prezidentas juk ne valdžia ir šiaip jis - šiltas, pagarbus ir jautrus savo piliečiams.
Be to, jis net savęs nuolat klausiąs, „kaip sumažinti atotrūkį tarp piliečių lūkesčių ir valdžios gebėjimų juos patenkinti?“ O kuris gi kitas Lietuvos vadovas savęs to nuolat klausinėja?
Toliau Prezidentas džiaugiasi augančia Lietuvos pilietine visuomene, tačiau jam vėl ramybės neduoda klausimas: „ar ne žmonių išrinktieji turėtų būti šio pilietinio judėjimo priešaky?“
Ak tiesa, Prezidentas ne išrinktasis, todėl jam nereikia būti kažkokio dar judėjimo priešaky. Juk pilietinės visuomenės dalies – profesinių sąjungų – atstovai puikiai žino, kad Prezidentui toli gražu nebūdinga atsakinėti į jų raštus, besikreipimus ir visokius ten laiškus.
Šalies vadovas savo kalboje toliau vardija bėdas: „Nėra suvokimo, kad demokratija – tai ne stipriųjų, įtakingųjų ar daugumos diktatas, o įstatymui lygių piliečių bendruomenė, pagrįsta solidarumu, pasitikėjimu ir abipuse pagarba vienas kito teisėms bei laisvėms“.
OHO! Ir kada gi paskutinį kartą Prezidentas atsižvelgė į įstatymui lygių piliečių bendruomenės nuomonę?
Na, gal kada ir žvelgė pro Prezidentūros langą į susirinkusius piliečius ir jų nuomonę...
O apie solidarumą reikėtų iš viso patylėti, ponas Prezidente, arba jį minėti kitame kontekste. Juk čia pat savo kalboje apgailestaujate, kad vis dar neįgyvendinamas socialinio draudimo įmokų apribojimas, o progresinių mokesčių idėją vadinate neabejotinu žingsniu atgal! Čia tai bent supratimas apie solidarumą...
Tiesa, pamiršau, jog Prezidentui patariantys laisvosios rinkos šaukliai tyri savo supratimą apie solidarumą: pinigo solidarumą pinigui.
Gerai, kad nors linkėdamas šalies vadovas prisimena ir save: „Nebūkime abejingi piliečiams ir jų problemoms, nenuvertinkime jų teisių“. Ir dar: „Šio istorinio meto užduotis sugebėsime išspręsti tik būdami vieningi ir dirbdami“.

Na, kaip kuriama Vyriausybės ataskaita, maždaug įsivaizduoju – kiekviena ministerija parengia medžiagą, jos sulipdomos į vieną vietą, o į įžanginį žodį surenkama po pastraipėlę iš kiekvieno skyriaus.
Tačiau labai norėčiau pamatyti, kas ir kaip rašo metinę kalbą Prezidentui.

Ramunė MOTIEJŪNAITĖ-PEKKINEN

ŽEMYN IR ŽEMYN – UŽTAT „PROFESIONALIAI“

Aptikau internete nuomonę: „Profesinės sąjungos turi būti profesionalios“. Ir susimąsčiau...O ką reiškia profesionalios? Su kuo tai valgoma? Politika profesionali, verslas profesionalus, na, viskas aplinkui profesionalu. Bet? Ką teikia tas profesionalumas, šiandien visur akivaizdžiai matome. Televizija skelbia karą keliuose, eismo saugumą užtikrina profesionalai, tačiau žmonės kaip žuvo, taip ir žūsta. „Maxima“ skelbia karą kainoms, nes jas nustatinėja verslininkai profesionalai, tačiau minimalus gyvenimo lygis (MGL), minimalus darbo užmokestis, pensijos, socialinės pašalpos tų kainų niekaip negali pasivyti...
Valstybė skelbia karą ir dėl darbo užmokesčio, minimalaus pragyvenimo lygio, minimalių pensijų, tačiau jos didėja daug lėčiau nei paslaugų ar prekių kainos. O ar tie profesionalai sugebėtų mūsų Lietuvėlėje pragyventi bent vieną mėnesį iš tos profesionalios minimalios pensijos, minimalaus darbo užmokesčio? O daugybė lietuvių gyvena! Tik ne tie, kurie nusipelnė gyventi geriau.
Taigi kas ta profesionali profesinė sąjunga? Vis man viduje kirba ir kirba, vis neduoda ramybės ir niekaip nesuprantu, ką tai galėtų reikšti. Gal profesionali profsąjunginė veikla yra tai, kad „garbingi profesionalai“ visus “Lietuvos profsąjungų” interneto diskusijų puslapius pavertė kažkokių „miškinių“, „girinių“, „sovietikų“ diskusijų šou? Ar tie „miškiniai“, „giriniai“ ir kiti neturi vardų? Ir kodėl profesinių sąjungų tinklalapio diskusijų puslapiai paversti bulvariniais, anonimų vienas kito įžeidinėjimų puslapiais? Kodėl nevyksta atvira, sveika, su kritika ir savikritika diskusija, dalijimusi darbo patirtimi, geranoriškais patarimais, pasirašant tikru vardu, neslepiant elektroninio pašto adreso, kai pasisakoma, diskutuojama, ieškoma ir randama tai, kas domina, kai profsąjungininkai padeda vieni kitiems, pataria, kaip efektyviau ginti darbuotojus? Tad ar nevertėtų profesinių sąjungų puslapius naudoti tik atvirai, tam, kam jie skirti? Manau, būtų daug geriau padėti vieni kitiems, patarti, o ne įžūliai įžeidinėti kitaip manančius ar mėginančius pasakyti savo tiesą.
O tai, kad mokame vieni kitus tik įžeidinėti, neišgirsti ir nesuprasti kito, labai akivaizdžiai buvo matyti skaldant švietimo darbuotojų profesinę sąjungą. O dabar... Ar tik ne su profesionalų palaiminimu Darbo kodeksas vis liberalizuojamas ir liberalizuojamas? Prieš kelerius metus didžiųjų profesionalų nemėgstamas Vladimiras Troščenka rašė, kad jau tuomet profesinėms sąjungoms valdžia buvo „išdaužiusi dantis“ – ir jis buvo ir tebėra teisus. O dabar aš, paskaitęs naują DK papildymų projekto redakciją, pridursiu: priėmus šį įstatymą, profesinės sąjungos bus iškastruotos.
Kodėl taip įsakmiai profesinėms sąjungoms deleguojamas vien kolektyvinis darbuotojų gynimas? Kodėl nepalikti teisės profesinei sąjungai darbovietėje tiesiogiai reikalauti, kad darbdavys panaikintų neteisėtus sprendimus ir individualiuose darbo ginčuose? O tik tada, kai bus panaudotos tokios teisės darbovietėje, ginčą perkelti į teismus? Gal taip geriau profesionalams? Susirinkai nario mokestį, pasiėmei gerą atlyginimą už profesionalų profsąjunginį darbą, o prireikus ką nors apginti, padejuoji, parodai įstatymą, paverkšleni, kad esi bejėgis - neva įstatymai blogi. O tokių pavyzdžių apstu, tik jų niekas neviešina, mat profesionalai to nenori, nes jiems neparanku, nenaudinga.
Ar tik ne profesionalų padedamos profesinės sąjungos prarado galimybę nesutikti atleisti kiekvieną profesinės sąjungos narį?
Ar tik ne profesionalų dėka turime Profesinių sąjungų įstatymo 21 str. dabartinę redakciją, kai net pakeisti profesinių sąjungų renkamą valdymo struktūrą nereikia profesinės sąjungos sutikimo?
Ar tik ne profesionalų mintis, kad formuoti darbo teisės praktiką – teismų reikalas? Tad leiskite paklausti, o kodėl ne profesinių sąjungų reikalas?
Ar tik ne profesionalų išganinga idėja įkūnyta daugelio šakų profesinių sąjungų įstatuose, kad po to, kai darbuotojas atleidžiamas iš darbo, automatiškai nutrūksta jo narystė profesinėje sąjungoje?
Ar tik ne dėl profesionalų neveiklumo dar nėra Nevalstybinės darbo įstatymų kontrolės įstatymo (profesinių sąjungų visuomeninių darbo inspektorių įstatymo)?
Ar tik ne tie patys profesionalai labai tyliai ir nuolankiai sutiko, kad profesinių sąjungų teisininkų teisės būtų itin apribotos? Gynybą aukštesniųjų instancijų teismuose nuolankiai sutiko deleguoti kitai visuomeninei organizacijai – monopolininkei – advokatūrai?
Ar tik ne profesionalai pritariamai linkčiojo Vyriausybei, kai buvo pailgintas pensijos gavimo amžius visiems darbuotojams?
Ar tik ne profesionalų dėka visi pensijų kaupimo fondai pakliuvo į privatininkų rankas? O kodėl tuo negalėjo pasinaudoti profesinės sąjungos?
Ar tik ne dėl profesionalų neveiklumo profesinės sąjungos neturi savo banko ar kredito unijos? Negirdėti ir apie jokius šalpos fondus.
Ar visi profesionalai mokė profsąjungininkus ir patys naudojosi Profesinių sąjungų įstatymo ir DK suteiktomis teisėmis gauti visą informaciją apie įmonės ekonominę padėtį iš anksto ir vertinti gautą informaciją bei ja pasinaudoti užkertant įmonių tyčinius bankrotus, kurių, garantuoju, buvo daugiau nei devyniasdešimt procentų?
O gal ne tokie pat profesionalai stebėjo švietimo darbuotojų profesinės sąjungos skaldymą, kai tą problemą buvo galima draugiškai išspręsti? Ar tai nebuvo kaip tik naudinga profesionalams?
Šitokių klausimų klausimėlių galybę būtų galima vardyti ir toliau, bet viena žinau: profesinės sąjungos turi atverti kelią visiškai demokratijai. Kad ir valdymo struktūros būtų formuojamos ne pagal LKP CK praktiką, o atvirai, viešai, be jokių išlygų ir apribojimų, demokratiškai, net spaudoje skelbiant konkursus. Juk ir dabar konferencijos vyksta vos ne slapta.
Gal po šių minčių, mane užpils užgauliojimų ir įžeidinėjimų pamazgų lavina, bet ryžtuosi kreiptis į profesinių sąjungų narius ir kviesti sveikai diskusijai apie demokratėjimo žingsnius profesinėse sąjungose.
Pagarbiai,
profesinės sąjungos narys, nors ir ne profesionalas, bet vis dėlto save laikantis profsąjunginio judėjimo aktyvistu

Feliksas JUCIUS, Šiauliai