Naujo sezono startas

Jau greit 12 m. kaip gyvuoja portalas lprofsajungos.lt. Iki 2011 m. - kaip popierinio laikraščio „Lietuvos profsąjungos“ palydovas, o šiam žlugus, - savarankiškas profsąjunginių naujienų internetinis puslapis. Du žmonės, save išdidžiai vadinantys vieninteliais Lietuvoje profesinių sąjungų žurnalistais, seka darbuotojų judėjimo aktualijas ir pagal išgales apie jas rašo. Išgalės priklauso nuo to, kiek laiko lieka atlikus pagrindines pareigas ir įsipareigojimus, nes ši veikla mums – pomėgis, kuris apsimoka tik morališkai.

Neslėpsim, dažnai pagalvojam „Ir kam mums to reikia?“, „Jau gana“ ir pan. Bet visada kas nors sulaiko: nenoras prarasti tiek metų kurtą įdirbį; noras palaikyti išties puikiai dirbančius profsąjungų lyderius (jų, deja, nėra daug) bei išlaikyti šiokią tokią įtaką (viešumo galia), o pagaliau – išlikti mūsų nemėgstančiųjų pykčiui (tokių, deja, irgi yra).

Ir šį sezoną nesudėjome rašiklių, bandysim toliau žvalgyti darbuotojų judėjimo kelius ir takelius.

Ačiū Giedriui, kuris už labai simbolišką užmokestį sutiko atnaujinti dešimtmetį nemodernizuotą tinklalapį.

(Išsi)kalbėjimo galia

„Žiūriu, kad per dvidešimt metų baigiam Lietuvą sugriauti“, - sako į redakciją paskambinęs pilietis ir beria siūlymus, ką valdžia turėtų daryti, kad to neatsitiktų. Reikia taip „sudėlioti“ minimalią mėnesio algą, kad komunaliniai mokesčiai nuo jos sudarytų 30 proc., kurti darbo vietas, kad augtų vidurinė klasė, įsteigti valstybinių parduotuvių tinklą, kuriame kainos būtų mažesnės nei privačiose prekyvietėse ir t.t.

Jis mandagiai išklauso mano komentaro, jog pokalbiais ir net straipsniais nepriversime valdžios aparato pasukti kitu, žmonėms palankesniu keliu, jog mūsų bėda ta, kad organizuotai neginame savo teisių, ir toliau kalba „apie pasaulinę praktiką“, kurią riektų perkelti į Lietuvą...

Vis iš naujo mane nustebina faktas, kiek dar daug žmonių Lietuvoje galvoja, kad tereikia žiniasklaidai pasakyti savo nuomonę, pasipiktinimą, pageidavimą ar pasiūlymą, ir staiga visa Lietuva (ypač valdžia) atsitokės ir stos tas šviesus rytojus. Jie nuoširdžiai tiki, kad niekas iki jų to nedarė, todėl tas gyvenimas toks blogas...

Neslėpsiu, tai piktina, tačiau juk žmonių nepakeisi. Reikia tiesiog išklausyti. Pakalbėjo žmogus, išsiliejo, gal jam kiek pagerėjo. O gera vienam – gerai gal bus ir kitiems...

RMP 

O tempore o mores!

Konfliktai, konkurencija tarp profsąjungų – keistas, su racionalia veikla nesuderinamas skandalingai šlykštus dalykas. Bet, deja, profsąjungų (tiksliau - jų lyderių bei "aparato") kasdienybėje yra vienas iš prioritetų. Faktų toli ieškoti nereikia. Štai Solidarumo atstovė PN Haidparke rašo: laimi mūsų konkurentai darbdaviai, tarp jų – LPSK. 

Argi kita, kaimyninė, profsąjunga, centras priskirtina prie su darbdaviais gretinintų oponentų? Nejaugi eiliniai profsąjungų nariai kalti, kad jų lyderiai pjaunasi, stengiasi vienas kitą pažeminti, užtemdyti, nurungti?

Solidarumas (Balsienės) susikūrė ir buvo Landsbergio-Vagnoriaus palaikomas tam, kad atliktų politinę funkciją – nustelbti, atsverti „raudonąsias“ profsąjungas. Bet jau praėjo daugiau nei du dešimtmečiai, ir ši politinė funkcija turėjo atmirti, kaip kad į profsąjungų istorijos paraštes nuriedėjo korumpuota skandalingoji Solidarumo kūrėja. O priešiškumo nuodėguliai vis dar rūksta...

Ne gražesni dalykai vyksta ir kitose profsąjungose. Štai švietimo profsąjungos, kurių, atvirai kalbant, yra perteklinis kiekis. Iš jų trys - demonstruoja gėdingą kovą dėl "vietos po saule".
Prasidėjo nuo to, kad prieš keltą metų du lyderiai-buvę aršiausi priešininkai, kone fiziškai nekentę vienas kito –  dabar susivienijo. Tai būtų sveikintina. Bet atrodo, kad juodu suartino bendras „priešas“, vis dar gyvuojanti LŠDPS. Aljansas stengiasi nurungti, pažeminti, ignoruoti trečią lyderį - jauną LŠDPS vadovą, kuris bando veikti savo galva, nepaklusti diktatui iš šalies. Du profsąjungų „asai“net raštą ministrui rašė: nesiderėkite su LŠDPS, nes ji vargu ar turi narių. O juk abu šie skundikai prieš keletą metų nemažai prisidėjo, kad didžiausia įtakingiausia šalies profsąjunga - tuometinė LŠDPS būtų suskaldyta.


Prieinama iki anekdotiškų situacijų: sutinkame dalyvauti koordinuojant veiksmus, bet su ta sąlyga, kad nedalyvautų trečiosios profesinės sąjungos vadovas. (Na, tarkim X šalies prezidentas pareiškia: su Y šalimi derėsimės, bet derėsimės, jei šaliai atstovaus ne Y prezidentas, o Y viceprezidentas). Ponai švietimo vadovai–išsilavinę inteligentai (vienas – net garsus istorikas) tokiu būdu spjauna ne į jiems „nepriimtiną“ kolegą (kuris, atrodo, irgi buvo priverstas priimti negarbingų žaidimų taisykles), o į 2 ar 3 tūkstančius eilinių profsąjungos narių, įgaliojusių jauną vyrą būti jų vadovu. Ir kol kas juo dar pasitiki.

Bet kitais atvejais parėkauti profsąjungos narių vardu visi nevengia. Ir apie demokratiją, toleranciją papostringauti. O apie profsąjungų vienybę ir būtinynę susivienyti visi be išimties kalba ir mąsto kone 24 valandas per parą...

O tempora o mores! - Kas per laikai, kas per papročiai!

JS

Eilinį kartą valdžia „išdūrė“ profsąjungas. Gal jau laikas pradėti veikti?

Socdemų vedama valdžia jau net nevaidina atstovaujanti darbuotojams. Su didžiausiu Lietuvos nacionaliniu profsąjungų centru (LPSK) pasirašiusi bendradarbiavimo susitarimą (niekada nesupratau, kodėl profsąjungoms tų susitarimų iš viso reikia) Lietuvos socialdemokratų partija spjovė jam ir visai tautai į veidą.

Gudriai nukėlęs Darbo kodekso priėmimą iš dienos, kai buvo numatytas profsąjungų mitingas, Seimas, kukliai stebimas negausaus profsąjungų atstovų būrelio iš tribūnų, su Darbo kodeksu „susitvarkė“ per vieną dieną. Tiesa, profsąjungų atstovai taip ir nesulaukė Seime jo priėmimo, nes po pietų išskubėjo į Trišalės tarybos posėdį, kuris, kaip ir absoliuti dauguma kitų, neturi jokios įtakos  nė vienai šalies gyvenimo sričių.

Čia paprastai dvi pusės (darbuotojų ir darbdavių atstovai) tik „pasibėdavoja“, jog trečioji pusė – valdžia – nekreipia dėmesio į socialinius partnerius ir jų pasiūlymus. Vyriausybės atstovai čia neturi jokių derybinių galių, jie ateina su vienokia ar kitokia valdžios pozicija. Geriausiai tai iliustruoja „diskusijos“ dėl minimalios algos (MMA) kėlimo: kai valdžia būna nusprendusi, kad kels (dažniausiai, rinkimų metais), nesupratingumu kaltinami verslininkai. Kai profsąjungos reikalauja didinti MMA, bet metai – ne rinkimų, tuomet valdžios atstovai prie sienos kala profsąjungas, esą jos norinčios sunaikinti verslą Lietuvoje.

Jeigu profesinės sąjungos Lietuvoje turėtų, atsiprašau, kiaušus, jos jau seniai būtų pasitraukusios iš šitos nei socialiniam, nei juo labiau dialogui atstovaujančios institucijos. Deja, kažkokių baimių vedami profsąjungų atstovai (atseit, į Trišalę tuomet bus pakviestos kitos profsąjungos) toliau leidžia iš savęs tyčiotis. Dabar turbūt klupdamos prašysis pas Prezidentę.

O kas toliau? Vėl po atostogų trinsite kelnes (ir sijonus) begaliniuose posėdžiuose, diskusijose, staluose, pasirašinėsite beverčius susitarimus, pareiškimus, gal net – manifestus. Bet gal jau laikas pradėti veikti? Štai visiškai neformalus jaunimo sąjūdis iš Kauno sugeba surengti protestus, ir jau ne tik Kaune. O gal ir nuo jų atsiribosite, kaip tąsyk, 2009 m. sausį?

Mergaitė Raudonais Bateliais

Viskas gerai, mes stiprūs, mūsų daug ir mes įtakingi

Redakcijos komentaras

Profesinių sąjungų lyderiai apie vienybę kalba gana dažnai. Tais klausimais rengiami apskritųjų ir kitokių  stalų diskusijos, prirašoma nieko konkretaus nesakančių rezoliucijų, tačiau situacija nesikeičia. Narių nedaugėja, pasak statistikų, - net mažėja, o profesinių sąjungų – vis tiek pat, kartas nuo karto net randasi ir naujų.

(Beje, neseniai  rasta statistikos departamento  klaida: nauju metodu vieno centro lyderis priskaičiavo, kad profsąjungos sudaro ne 8 proc. visų darbutojų, o net 15!).

Pastaruoju metu jau ir apie efektyvų bendradarbiavimą sunku kalbėti, nes nacionaliniai centrai (Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija - LPSK, Lietuvos darbo federacija - LDF ir Lietuvos profesinė sąjunga „Solidarumas“) veikia taip, tarsi dalyvautų varžybose, - kas greitesnis, kas gudresnis, nebeaišku nei kas su kuo, nei už ką. Deja, tokiu atveju nelaimi niekas, bent jau – ne darbuotojai.

Po 2002 m., kai į LPSK susijungė Lietuvos profesinių sąjungų (LPS) centras ir LPS susivienijimas, daugiau mažinti nacionalinių centrų skaičių niekas nesiėmė. Priešingai, dargi atsirado naujas – Profesinių sąjungų lyga. 

Sakoma, kad reformos prasideda tada, kai baigiasi pinigai. Yra toks vienas centras – Lietuvos darbo federacija, kuriam pinigai, kalbama, buvo besibaigią. Net buvo skelbiama apie būsimą LDF ir LPS „Solidarumas“ susijungimą, tačiau pinigų arba idėjų, kaip jų gauti, matyt, atsirado, nes atnaujintame LDF puslapyje publikuojamame straipsnyje apie neseniai įvykusį ataskaitinį organizacijos suvažiavimą jokių užuominų apie jungimąsi nėra.

Beje, šios dvi minėtos organizacijos – Nepriklausomybės laikų produktas. Jos buvo sukurtos kaip atsvara vadinamosioms „raudonosioms“ profsąjungoms (LPSC ir LPSS), kurios su daugiau ar mažiau pakitusia struktūra atėjo iš tarybinių laikų.

Tik Profesinių sąjungų lygos atsiradimas nebuvo susijęs nei su politika, nei su ideologija. Tai tapo priebėga neišrinktiems arba su kolegomis kitose profsąjungose susipykusiems piliečiams. Vedama buvusio LDF pirmininko Vydo Puskepalio ši organizacija priglaudė profsąjungas ir žmones iš to paties LDF'o ir „Solidarumo“. Tačiau net ir šis „nukraujavimas“ nepaskatino pastarųjų organizacijų jungtis.

Tiesa, dar yra dvi kauniečių organizacijos (gimusios iš vienos dėl lyderių nesutarimo), kurios save tituluoja nacionalinėmis. Tačiau jos nesijungs nei tarpusavyje (nes kartu jau buvo), nei su kitomis profsąjungomis. Juk niekas nenori turėti bendrų reikalų su gana konfliktiškais žmonėmis, kurie kartais net nesibodi apskųsti kolegas ar jų pasirašytas kolektyvines sutartis teismui.

(Beje, dar viena įdomi tema - gal net mokslinė - profsąjungininkų bylinėjimasis tarpusavyje, tačiau šį kartą ne apie tai).

Ne ką geresnė, o greičiau – blogesnė padėtis yra su vadinamosiomis šakinėmis organizacijomis. Dar lyg ir suprantama, kad kiekvienas centras turi po vieną švietimo, sveikatos apsaugos ir t.t. organizacijas. Tačiau tai – ne riba. Vien švietimo profsąjungų centrai turi po kelias. Tiesa, neseniai Krikščioniškoji švietimo darbuotojų profesinė sąjunga, išėjusi iš LDF ir laikinai prisiglaudusi prie „Solidarumo“, prisijungė prie Mokytojų profesinės sąjungos. Pastaroji, beje, Konfederacijai priklauso net du kartus: atskirai ir Švietimo ir mokslo profesinių federacijos sudėtyje.

Nors Krikščioniškosios švietimo profsąjungos ir neliko, tačiau „Solidarume“ vis dar yra kelios švietimo darbuotojams atstovaujančios organizacijos: neseniai į ją įstojusi Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga (LŠDPS) ir (kalbama, vos kelis narius teturinti) Švietimo ir mokslo profesinė sąjunga „Solidarumas“.

O kiek dar yra „palaidų“ organizacijų, kurios nusivylusios visais centrais, veikia atskirai: Klaipėdos Edvardo Šalkausko, Šiaulių Felikso Juciaus ar tas pats Nacionalinis pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimas (NPPSS).

Turbūt pagrindinis trukdis jungtis profsąjungoms, - lyderiai. Panašu, kad šie iš posto  išeina tik į pensiją  ar į Seimą (viena lyderė, tiesa, buvo išėjusi gimdyti ir auginti vaikelio, tačiau po to į profsąjungą nebegrįžo). Beje, nesunku įsivaizduoti, kad pabuvus pirmininku, rasti tinkamą darbą nėra lengva dėl darbdavių požiūrio. Juk bent 90 proc. jų mano, kad profsąjungoms priklauso, o juo labiau joms vadovauja tik veltėdžiai rėkautojai. Į politiką lengvai irgi neprasimuši, iki šiol užsibūti ten pavyko tik Algirdui Sysui.

Su lyderiais susijusi ir antra problema – kai kuriais atvejais jų būna per daug, nes kai vienoje organizacijoje atsiranda keli, tai randasi ir nauja organizacija. Ypač pasisekė švietimui: buvęs LŠDPS pirmininkas Aleksas Bružas turėjo du pavaduotojus, o dabar vietoj vienos turime tris profsąjungas.

Taigi kliūtys profesinėms sąjungoms jungtis – lyderiai ir ideologiniai-veikimo nesutarimai. Todėl užuojautos verti darbuotojai, kurie nusprendžia organizuotis į profesinę sąjungą ir turi pasirinkti, į kokį darinį jungtis. Galima rinktis pagal pirmininko (-ės) patrauklumą, narių skaičių (nors realaus skaičiaus jums greičiausiai niekas nepasakys), dislokacijos vietą ir t.t. O ar kas žino, kaip dažnai atsitinka, kad darbuotojai, sužinoję, kiek tų profesinių sąjungų yra, iš viso numoja į jas ranka?

Na, o kaip „apačios“, jos lyg ir turėtų daryti spaudimą lyderiams dėl jungimosi. Žinoma, nariai nori vieno stipraus centro su aiškia struktūra, tačiau ne taip labai, kad imtųsi realių veiksmų.  Ne čia prioritetas. Gilintis į situaciją nėra kada, tenka kautis su savo vietiniais darbdaviais. Daug paprasčiau pasitikėti savo lyderiais bei jų kalbomis, kad tie „kiti“ yra blogi, nes parsidavę partijoms, kapitalui ar pačiam velniui.

Tiesa, viena iniciatyva iš apačios buvo įgyvendinta. Naftininkų profesinė sąjunga inspiravo Energetikos ir Chemijos pramonės profsąjungų jungimąsi ir buvo sukurta Pramonės profesinių sąjungų federaciją. Vėliau jai atiteko ir Statybininkų profsąjungos turtas, nes narių, pasirodo, ten beveik nebuvo. Tačiau faktas, kad narystė federacijoje per ketverius metus gana drastiškai sumažėjo, rodo, jog kažkas su ja negerai.

Kartais galvoji, kad geriau neberenovuoti beviltiškai apgriuvusio pastato,  o statyti  naują. Tačiau su profesinėmis sąjungomis tai nėra taip parasta, sėkmės pavyzdžių čia nedaug. Sėkmingiausias čia bus NPPSS, kuris išaugo į solidų darinį, tačiau pasirinko atsiskyrėlio dalią. Iš pradžių greičiausiai netenkino pasiūlytos jungimosi prie nacionalinių centrų sąlygos, vėliau jau ir būtinybės tokios neliko. Tiesa, buvo bandymų kurti dar vieną centrą, į kurį įeitų tuo metu niekam nepriklausiusios organizacijos, tačiau vėlgi skirtumų, turbūt, radosi daugiau nei panašumų. 

Taigi, kad ir kaip profesinių sąjungų lyderių dauguma save ir kitus drąsintų, jog viskas gerai, mes stiprūs, mūsų daug ir mes įtakingi, tačiau, deja, taip nėra. Suprantama, yra paprasčiau nežiūrėti į veidrodį ar neigti diagnozę, tačiau tai reiškia tik lėtą merdėjimą. Antra vertus, gal ir neskauda, juk  mirtis ne tavo, o tik kažkokios organizacijos...