Naujosios Kairės 95 (NK95) ir „DEMOS“ kritinės minties instituto priminimas Lietuvos Respublikos Prezidentei
2010 metų spalio 18 dieną į susitikimą pakviestiems keturių didžiųjų Lietuvos prekybos tinklų vadovams Prezidentė Dalia Grybauskaitė išsakė pelnytą kritiką ir priminė jiems apie moralinę ir socialinę prekybininkų atsakomybę. Prezidentė pareikalavo, kad didieji prekybininkai surastų būdų sumažinti maisto kainas, bet visos naštos neperkeltų ant tiekėjų pečių. Tačiau Prezidentė pamiršo paminėti, kad taipogi negalima eilinį kartą naštos užkrauti ir darbuotojams. Lietuvos Prezidentės paskelbtas karas maisto kainoms yra svarbus politinis žingsnis, tačiau jame slypi niekur viešoje erdvėje neaptarinėjamas pavojus: ekonomika gali dar labiau smukti, nes gyventojų perkamoji galia mažėja ne tik dėl kainų didėjimo, bet ir dėl nuolat mažėjančių algų.
Po prekybininkų susitikimo su Prezidente išsakyta mintis, kad prekybos tinklų vadovai ieškos „vidinių resursų“ maisto kainoms sumažinti. Tačiau ar galime sau leisti naiviai tikėti, jog bus sumažintos pelno maržos? Kaip rodo praktika, prekybininkų „vidiniai resursai“ - tai beveik visada alinantį darbą už grašius dirbantys kasininkai, krovėjai, kulinarai, apsaugininkai. Būtent darbuotojų sąskaita prekybos tinklai šalina krizės padarinius ir sumažėjusius pelnus..Beteisiai supermarketų darbuotojai jau metai po metų „atpirkinėja“ visas supermarketų klaidas ir nuostolius. Net jei nuostoliai parduotuvėje patiriami dėl aukščiausio rango vadovų klaidų, algos karpomos kasininkams. Darbuotojai taip pat neretai apmoka nurašytų ir sugedusių prekių nuostolius, kompensuoja įmonei pirkėjų sugadintą įrangą ar pavogtas prekes. Tačiau būdami beteisiais matyt nelabai rūpi ir šalies vadovei, kuri ne taip seniai, vienoje iš konferencijų, yra pareiškusi, kad mūsų šaliai nereikalinga gerai organizuota darbo jėga ir stiprios profsąjungos, nes jos tik pridaro daugiau problemų.
Prezidentė pamiršo, kad ekonomikos pagrindas ne tik konkurencija, bet ir perkamoji galia. Ketvirtadienį konferencijoje M. Romerio universitete Prof. R. Lazutka paminėjo šiurpią statistiką, kad 24% privačiame sektoriuje dirbančiųjų gauna minimalų atlyginimą. Verta priminti Prezidentei, kad "Maxima", "IKI", "Norfa" ir "Rimi" yra ne tik mažmenines prekybos kainas diktuojantys oligopolininkai. Šios įmonės taip pat yra didžiausi, beveik šimtą tūkstančių žmonių įdarbinantys Lietuvos darbdaviai. Todėl jie netiesiogiai diktuoja rinkai ne tik prekių kainas, bet ir darbo algų standartus. Nuo krizės pradžios prekybos tinklų darbuotojų profsąjungų skaičiavimais algos sumažėjo 30-40 proc., vyko masiniai darbuotojų atleidimai, didėjo likusių darbuotojų išnaudojimas.
Ekonomikos teorija moko, kad vienas svarbiausių krizės faktorių – sumažėjusi gyventojų perkamoji galia. Problema ne tik tai, kad žmogus negali nusipirkti pieno už 3 litus. Problema tame, kad ištisus dešimtmečius stambiausi darbdaviai, naudodamiesi valdžios abejingumu ir profsąjungų silpnumu, beveik nedidino darbuotojų algų. Gilėjančią spragą tarp gaunamų atlyginimų ir vartojimo iki šiol kamšė įvairiausi kreditai ir... emigracija. Lietuvoje tarp daugiausia žmonių įdarbinančių įmonių nėra vakaruose savaime suprantamos kasmetinės algų indeksavimo praktikos, o kolektyvinių susitarimų skaičius yra beviltiškai mažas. Lietuvoje nėra nė vieno (!) sektorinio kolektyvinio susitarimo. Tai reiškia, kad joks darbdavys nesiims algų didinimo vien todėl, kad jo konkurentai nedarys to paties. Už sektorinių kolektyvinių sutarčių atsiradimo skatinimą yra tiesiogiai atsakinga Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Kitaip tariant, tai valdžios pareiga, ir šios problemos neįmanoma nurašyti rinkos dėsniams, nematomai rankai ar kitoms laisvosios rinkos dogmatikų „šventosios karvėms“. Laikome nedovanotina, kad krizės sąlygomis, dangstantis liberalizacija, toliau bloginamos pažeidžiamiausiųjų darbo sąlygos, ir kviečiame, užuot tarusis tik su stambiausiais darbdaviais, atsižvelgti ir į darbuotojų poreikius.
2010 m. lapkričio 4 d., ketvirtadienis
2010 m. lapkričio 2 d., antradienis
Antras nacionalinis susitarimas – šansas profsąjungoms
Baigiasi pirmo nacionalinio susitarimo galiojimo laikas. Nors po sostinės savivaldybės veto mitingui prie Vyriausybės improvizuotame susirinkime profsąjungos jį simboliškai sudegino, tačiau Vyriausybės kvietimo antram susitarimui neatmeta. Vyriausybė skuba ir savo nekantrumo neslepia. Jai šiemet partnerių palaikymas reikalingas galbūt dar labiau nei pernai. Tiek dėl sparčiai krentančio valdančiosios daugumos populiarumo žmonių akyse, tiek dėl artėjančių savivaldos rinkimų, o ir Prezidentė kol kas įtartinai tyli – nei giria Vyriausybę, nei peikia.
Pirmojo susitarimo kritikai, ne tik nežinant, bet net ir nenutuokiant apie būsimų derybų rezultatus, iš inercijos toliau pliekia profsąjungų atstovus – NS signatarus. Aš manau, jog viską gerai apgalvojusios trys vedančios (jeigu norite – oficiozinės) profsąjungos galėtų iš susidariusiosios situacijos nemažai laimėti.
Pirma, jos turėtų pakviesti prisijungti tas profsąjungas, kurios pernai nedalyvavo derybose ir nepritarė nacionaliniam susitarimui. Taip būtų užkirstas kelias neišvengiamai atsirasiančiai priešpriešai, kuri išėjusi į viešumą (kaip jau įprasta, ne pačiais gražiausiais metodais ir lydimos ne pačių gražiausių epitetų) toliau mažintų nepasitikėjimą profsąjungomis.
Prisiminkime, kaip pernai Lietuvos švietimo darbuotojų, Jungtinės, Medikų ir „Sandraugos“ profsąjungų vadovai Aleksas Bružas, Arvydas Dambrauskas, Aldona Kavaliauskaitė ir Kęstutis Juknis susėdo prie vien stalo Eltos spaudos konferencijų centre kritikuoti tiek susitarimo teksto, tiek vadinamųjų trijų centrų, dalyvavusių derybose. Nacionalinio pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimo pirmininkas Vytautas Bakas nuėjo dar toliau – kreipėsi į Vyriausybę, kad nustotų finansuoti tuos, su kuriais derasi (turimas omenyje projektas socialinei partnerystei stiprinti).
Pakvietus visus oponentus į bendrą būrį, atsirastų šansas profsąjungoms susitirpinti pozicijas visuomenėje.
Kitas šansas – sustiprinti pozicijas derybose ir eiti į jas su griežtais reikalavimais. Atėmus iš Vyriausybės ir darbdavių argumentą – „ne visos profsąjungos taip mano“, galima tvirtai laikytis savo ir nesitraukti nė per centimetrą. Į reikalavimų paketą galima būtų sudėti tiek fundamentalias, tiek smulkesnes nuostatas, pagerinsiančias darbuotojų padėtį.
Pradžia jau padaryta: po susitikimo Vyriausybėje aptarti Nacionalinio susitarimo rezultatų, Lietuvos darbo federacijos lyderis žurnalistams gana užtikrintai pareiškė, jog profsąjungos reikalaus minimalią mėnesio algą pakelti iki mažiausiai 1000 litų. Pradžia – puiki, kad tik ryžtas nenuvėstų. Argumentų irgi daugiau negu reikia: atsigautų ir SODROS biudžetas, pagerėtų gyventojų perkamoji galia, vadinasi, valstybės biudžetas daugiau surinktų iš PVM‘o ir akcizų. Antrą argumentą neseniai pamėtėjo darbdavių ruporas – „Verslo žinios“. Straipsnyje „Verslininkai: minimalaus atlyginimo didinimas Latvijos verslui problemų nesukėlė“ dėstoma, kaip ramiai ir sklandžiai nuo 2009 m. sausio 1 d. 100 litų (iki 900) buvo pakelta MMA. Minimalų darbo užmokestį didinti pasiūlė ir paties Premjero sudaryta darbo grupė.
Kitas profsąjungų reikalavimas galėtų būti turto ar prabangos mokesčio įvedimas, kuris solidariai prisidėtų prie valstybės biudžeto neskalpuojant eilinių piliečių. Reikalauti galima ir neilginti pensinio amžiaus bei daugelio kitų dalykų.
Finansų ministrė yra užsiminusi, jog susitarimas turėtų būti rengiamas ilgesniam laikui ir jame būtų numatomos struktūrinės pertvarkos švietimo, sveikatos, socialinės apsaugos ir jėgos struktūrų sistemose. Pasitelkusios kairiosios pakraipos ekspertus profsąjungos ir čia galėtų išspausti maksimumą – padėti pamatus socialiai saugiai valstybei kurti.
Nebesibardamos tarpusavyje, suformulavusios aiškius, o ne abstrakčius (tokius kaip – darbo vietų kūrimas, ekonomikos skatinimas etc.) reikalavimus profesinės sąjungos iš pat pradžių derybose turėtų pademonstruoti savo užsispyrimą bei ryžtą. Taip jos įgytų visuomenės palaikymą, kuris, nepavykus deryboms, praverstų valdžiai demonstruojant ne eilinį „pirst“, o solidų pasipriešinimą.
Šį kartą laikas – profsąjungų sąjungininkas.
Ramunė Motiejūnaitė-Pekkinen
Pirmojo susitarimo kritikai, ne tik nežinant, bet net ir nenutuokiant apie būsimų derybų rezultatus, iš inercijos toliau pliekia profsąjungų atstovus – NS signatarus. Aš manau, jog viską gerai apgalvojusios trys vedančios (jeigu norite – oficiozinės) profsąjungos galėtų iš susidariusiosios situacijos nemažai laimėti.
Pirma, jos turėtų pakviesti prisijungti tas profsąjungas, kurios pernai nedalyvavo derybose ir nepritarė nacionaliniam susitarimui. Taip būtų užkirstas kelias neišvengiamai atsirasiančiai priešpriešai, kuri išėjusi į viešumą (kaip jau įprasta, ne pačiais gražiausiais metodais ir lydimos ne pačių gražiausių epitetų) toliau mažintų nepasitikėjimą profsąjungomis.
Prisiminkime, kaip pernai Lietuvos švietimo darbuotojų, Jungtinės, Medikų ir „Sandraugos“ profsąjungų vadovai Aleksas Bružas, Arvydas Dambrauskas, Aldona Kavaliauskaitė ir Kęstutis Juknis susėdo prie vien stalo Eltos spaudos konferencijų centre kritikuoti tiek susitarimo teksto, tiek vadinamųjų trijų centrų, dalyvavusių derybose. Nacionalinio pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimo pirmininkas Vytautas Bakas nuėjo dar toliau – kreipėsi į Vyriausybę, kad nustotų finansuoti tuos, su kuriais derasi (turimas omenyje projektas socialinei partnerystei stiprinti).
Pakvietus visus oponentus į bendrą būrį, atsirastų šansas profsąjungoms susitirpinti pozicijas visuomenėje.
Kitas šansas – sustiprinti pozicijas derybose ir eiti į jas su griežtais reikalavimais. Atėmus iš Vyriausybės ir darbdavių argumentą – „ne visos profsąjungos taip mano“, galima tvirtai laikytis savo ir nesitraukti nė per centimetrą. Į reikalavimų paketą galima būtų sudėti tiek fundamentalias, tiek smulkesnes nuostatas, pagerinsiančias darbuotojų padėtį.
Pradžia jau padaryta: po susitikimo Vyriausybėje aptarti Nacionalinio susitarimo rezultatų, Lietuvos darbo federacijos lyderis žurnalistams gana užtikrintai pareiškė, jog profsąjungos reikalaus minimalią mėnesio algą pakelti iki mažiausiai 1000 litų. Pradžia – puiki, kad tik ryžtas nenuvėstų. Argumentų irgi daugiau negu reikia: atsigautų ir SODROS biudžetas, pagerėtų gyventojų perkamoji galia, vadinasi, valstybės biudžetas daugiau surinktų iš PVM‘o ir akcizų. Antrą argumentą neseniai pamėtėjo darbdavių ruporas – „Verslo žinios“. Straipsnyje „Verslininkai: minimalaus atlyginimo didinimas Latvijos verslui problemų nesukėlė“ dėstoma, kaip ramiai ir sklandžiai nuo 2009 m. sausio 1 d. 100 litų (iki 900) buvo pakelta MMA. Minimalų darbo užmokestį didinti pasiūlė ir paties Premjero sudaryta darbo grupė.
Kitas profsąjungų reikalavimas galėtų būti turto ar prabangos mokesčio įvedimas, kuris solidariai prisidėtų prie valstybės biudžeto neskalpuojant eilinių piliečių. Reikalauti galima ir neilginti pensinio amžiaus bei daugelio kitų dalykų.
Finansų ministrė yra užsiminusi, jog susitarimas turėtų būti rengiamas ilgesniam laikui ir jame būtų numatomos struktūrinės pertvarkos švietimo, sveikatos, socialinės apsaugos ir jėgos struktūrų sistemose. Pasitelkusios kairiosios pakraipos ekspertus profsąjungos ir čia galėtų išspausti maksimumą – padėti pamatus socialiai saugiai valstybei kurti.
Nebesibardamos tarpusavyje, suformulavusios aiškius, o ne abstrakčius (tokius kaip – darbo vietų kūrimas, ekonomikos skatinimas etc.) reikalavimus profesinės sąjungos iš pat pradžių derybose turėtų pademonstruoti savo užsispyrimą bei ryžtą. Taip jos įgytų visuomenės palaikymą, kuris, nepavykus deryboms, praverstų valdžiai demonstruojant ne eilinį „pirst“, o solidų pasipriešinimą.
Šį kartą laikas – profsąjungų sąjungininkas.
Ramunė Motiejūnaitė-Pekkinen
2010 m. rugpjūčio 20 d., penktadienis
Kapitalizmas vs. demokratija
„Mes iš principo esame nebepritaikyti visuomenei, kurią dabar gimdo kapitalizmas. Mūsų vaikai galbūt prisitaikys ir galbūt išgyvens, nes labai didelė jų dalis formuojasi tame kontekste, kuriame demokratinės institucijos yra mažiau reikšmingos žmogaus augimui negu medijų sfera. Tada lieka klausimas: jeigu kapitalizmo ir demokratijos kartu mes nebegauname, nes tam reikėtų grįžti į mažiau postindustrinę ir postinformacinę visuomenę, tada mums reikia rinktis – ką mėgstame labiau – demokratiją ar kapitalizmą. Jeigu mes demokratiją mėgstame labiau, tai turime aiškiai suprasti, kad kapitalizmas mums nebetinka. Jei pažvelgtume į Rytų Europos rinkos liberalus – jie visi yra labai marksistiški, nes jie yra buvę komunistai, jiems ir dėstė buvę komunistai, kurie labai marksistiškai mąsto – kad ekonomika yra pagrindas ir kad ekonomikos dėsniai viską lemia, kad ekonomikos taisyklėmis galima aprašyti visas kitas sritis. Pavyzdžiui, kalbama apie konkurenciją tarp universitetų. Kas per velniava? Universitetai išvis nėra ekonominiai vienetai, jie negali siekti savo tikslo, jeigu elgiasi pagal ekonomikos taisykles. Arba ligoninės...
Jeigu mūsų politinė sistema yra tapusi kapitalistinės sistemos dalimi, mums demokratiją reikia kurti kur nors kitur. Demokratinis valdymo modelis šiuo metu yra tokioje gilioje krizėje, iš kurios jam bus labai sunku išlipti. Iš principo dabartinė politinė sistema turėtų būti ir turės būti pakeista kokia nors kita. Labai tikiuosi, kad ta kita sistema galės būti pastatyta ant tokių principų, kurie normaliam, inteligentiškam žmogui galėtų būti priimtini“
Talino universiteto rektorius profesorius Reinas Raudas (ELTA)
Jeigu mūsų politinė sistema yra tapusi kapitalistinės sistemos dalimi, mums demokratiją reikia kurti kur nors kitur. Demokratinis valdymo modelis šiuo metu yra tokioje gilioje krizėje, iš kurios jam bus labai sunku išlipti. Iš principo dabartinė politinė sistema turėtų būti ir turės būti pakeista kokia nors kita. Labai tikiuosi, kad ta kita sistema galės būti pastatyta ant tokių principų, kurie normaliam, inteligentiškam žmogui galėtų būti priimtini“
Talino universiteto rektorius profesorius Reinas Raudas (ELTA)
2010 m. rugpjūčio 19 d., ketvirtadienis
Einšteinas: „Kodėl socializmas?“
Albertas Einšteinas (1879-1955) – absoliučiai daugumai žinomas žymiausias XX a. fizikas, reliatyvumo teorijos kūrėjas, Nobelio premijos laureatas. Tačiau, matyt, retas žino, jog jis buvo socialistas ir to neslėpė. Pirmajam JAV marksistinio žurnalo „Monthly Review“ (beje, leidžiamas ir dabar) numeriui jis parašė esė „Kodėl socializmas?“. Leidinys pasirodė 1949 metų gegužę.
A.Einšteino mintys nepaprastai aktualios ir praėjus daugiau nei pusei amžiaus. Siūlome dalį šios esė, kurią į lietuvių kalbą išvertė leftas.info
„Dabar aš galiu trumpai išdėstyti savo nuomonę apie šiuolaikinės krizės esmę. Kalba eina apie žmogaus santykį su visuomene. Kaip niekada anksčiau žmogus suprato savo priklausomybę nuo visuomenės. Tačiau šią priklausomybę jis jaučia ne kaip gėrį, ne kaip organišką ryšį, ne kaip ginančią jį jėgą, o greičiau kaip grėsmę jo elementarioms teisėms arba net gi jo ekonominiam egzistavimui
Dar daugiau, jo padėtis visuomenėje tokia, kad esantys jame egoistiniai instinktai pastoviai akcentuojami, tuo tarpu kai socialiniai, silpnesni pagal savo esmę, vis labiau degraduoja. Visos žmogiškos būtybės, kad ir kokią vietą visuomenėje jos beužimtų, kenčia nuo šio degradacijos proceso.
Nesąmoningi savo egoizmo kaliniai, jie jaučia pavojaus jausmą, jaučiasi vieni, netekę naivių, paprastų gyvenimo džiaugsmų. Žmogus gali surasti gyvenimo prasmę, kad ir koks tas gyvenimas trumpas ir pavojingas bebūtų, tik būdamas pasišventęs visuomenei.
Tikru šio blogio šaltiniu aš laikau ekonominę kapitalistinės visuomenės anarchiją. Mes matome didžiulę gamybinę bendruomenę, kurios nariai vis labiau stengiasi atimti vienas iš kito savo kolektyvinio darbo vaisius. Ir ne jėga, o didžiąja dalimi laikydamiesi įstatymų nustatytų taisyklių. Kartu svarbu suprasti, kad gamybos priemonės, t.y. visi gamybiniai pajėgumai, būtini tiek vartojimo, tiek ir kapitalinių prekių gamybai, gali būti ir didžiąja dalimi yra atskirų asmenų privati nuosavybė.
Kad būtų paprasčiau, aš vadinsiu „darbininkais“ visus tuos, kurie nevaldo gamybos priemonių, nors tai ir ne pilnai atitinka įprastą šio termino reikšmę. Gamybos priemonių savininkas turi galimybę pirkti darbininko darbo jėgą. Naudodamas gamybos priemones šis darbininkas pagamina naują produkciją, kuri tampa kapitalisto nuosavybe. Svarbiausia šiame procese yra tai, kad, matuojant tikrąja verte, darbininkui sumokama mažiau nei jis pagamina. „Laisva“ darbo sutartis darbininko atlyginimą nustato ne pagal tikrąją jo pagamintos produkcijos vertę, o atsižvelgiant į minimalius darbininko poreikius ir santykį tarp to, kiek darbininkų pretenduoja ir darbo vietą ir kiek didelį darbo jėgos poreikį jaučia kapitalistas. Svarbu suprasti, kad net gi teorijoje darbininko alga nenustatoma tuo, ką jis pagamino.
Privačiam kapitalui būdinga tendencija koncentruotis nedidelio sluoksnio rankose. Iš dalies tai susiję su konkurencija tarp kapitalistų, o iš dalies todėl, kad techninis vystymasis ir gilėjantis darbo padalijimas skatina vis didesnių gamybinių vienetų formavimąsi mažesniųjų sąskaita. Šių procesų išdavoje atsiranda kapitalistinė oligarchija, kurios siaubingos valdžios demokratinė visuomenė negali efektyviai apriboti.
Tai vyksta todėl, kad įstatymų leidžiamųjų organų narius atrenka politinės partijos, o jas vienaip ar kitaip veikia ir dažniausiai finansuoja privatūs kapitalistai, kurie tuo pačiu praktikoje stoja tarp elektorato ir įstatymų leidžiamosios sferos. Dėl to liaudies atstovai iš tikrųjų nepakankamai gina neprivilegijuotų gyventojų sluoksnių interesus.
Dar daugiau, dabartinėse sąlygose tiesiogiai ar netiesiogiai privatūs kapitalistai neišvengiamai kontroliuoja pagrindinius informacijos šaltinius (spaudą, radiją, švietimą). Tokiu būdu atskiram piliečiui ypatingai sunku, o daugeliu atvejų praktiškai neįmanoma, daryti objektyvias išvadas ir protingai naudoti savo politines teises.
Padėtį ekonomikoje, kurios pagrindą sudaro privati-kapitalistinė nuosavybė, skiria du pagrindiniai principai: pirma, tai gamybos priemonės (kapitalas) yra privati nuosavybė ir jų valdytojai naudojasi jomis kaip tinkami; antra, darbo sutartys sudaromos laisvai.
Žinoma, šia prasme tokio daikto, kaip grynas kapitalizmas, neegzistuoja. Būtina pažymėti, kad dėka ilgų ir žiaurių politinių susirėmimų darbininkams pavyko pasiekti kiek pagerintą „darbo sutartį“ tam tikroms dirbančiųjų kategorijoms. Tačiau apskritai šiuolaikinė ekonomika mažai kuo skiriasi nuo „grynojo“ kapitalizmo.
Gamyba vyksta ne vartojimo, o pelno tikslais. Nėra jokios garantijos, kad visi, kas gali ir nori dirbti, visada galės rasti darbą. Beveik visada egzistuoja „bedarbių armija“. Dirbantysis gyvena pastoviai bijodamas prarasti darbą.
Kadangi bedarbiai ir mažai apmokami darbininkai negali būti pelninga realizacijos rinka, vartojimo produktų gamyba būna apribota, o dėl to išgyvenamas sunkus nepriteklius.
Techninį progresą dažnai lydi nedarbo augimas vietoj to, kad tai visiems palengvintų darbo naštą. Pelno siekimas kartu su konkurencija tarp atskirų kapitalistų kapitalo kaupimą ir naudojimą daro nestabiliu, kas sukelia sunkias depresijas.
Neribota konkurencija sukelia siaubingą darbo jėgos išnaudojimą ir tą atskiros asmenybės socialinės sąmonės sužalojimą, apie kurį aš jau kalbėjau. Šį asmenybės sužalojimą aš laikau pačiu baisiausiu kapitalizmo blogiu. Visa mūsų švietimo sistema kenčia nuo šio blogio. Mūsų besimokantiems diegiamas veržimasis į konkurenciją, ruošiant karjerai juos moko garbinti materialinių gerybių kaupimą.
Aš įsitikinęs, kad yra tik vienas būdas atsikratyti šių siaubingų blogybių, būtent, sukuriant socialistinę ekonomiką su atitinkama švietimo sistema, kuri būtų nukreipta į visuomeninių tikslų pasiekimą. Tokioje ekonomikoje gamybos priemonės priklauso visai visuomenei ir yra naudojamos pagal planą.
Planinė ekonomika, kuri reguliuoja gamybą atitinkamai pagal visuomenės poreikius, paskirstytų būtiną darbą tarp visų jos narių, gebančių dirbti, ir garantuotų teisę į gyvenimą kiekvienam vyrui, moteriai ir vaikui.
Kartu su jo įgimtų gabumų vystymusi, žmogaus išsilavinimas vystytų jame atsakomybės už kitus žmones jausmą, vietoj egzistuojančio mūsų visuomenėje valdžios ir sėkmės garbinimo“.
A.Einšteino mintys nepaprastai aktualios ir praėjus daugiau nei pusei amžiaus. Siūlome dalį šios esė, kurią į lietuvių kalbą išvertė leftas.info
„Dabar aš galiu trumpai išdėstyti savo nuomonę apie šiuolaikinės krizės esmę. Kalba eina apie žmogaus santykį su visuomene. Kaip niekada anksčiau žmogus suprato savo priklausomybę nuo visuomenės. Tačiau šią priklausomybę jis jaučia ne kaip gėrį, ne kaip organišką ryšį, ne kaip ginančią jį jėgą, o greičiau kaip grėsmę jo elementarioms teisėms arba net gi jo ekonominiam egzistavimui
Dar daugiau, jo padėtis visuomenėje tokia, kad esantys jame egoistiniai instinktai pastoviai akcentuojami, tuo tarpu kai socialiniai, silpnesni pagal savo esmę, vis labiau degraduoja. Visos žmogiškos būtybės, kad ir kokią vietą visuomenėje jos beužimtų, kenčia nuo šio degradacijos proceso.
Nesąmoningi savo egoizmo kaliniai, jie jaučia pavojaus jausmą, jaučiasi vieni, netekę naivių, paprastų gyvenimo džiaugsmų. Žmogus gali surasti gyvenimo prasmę, kad ir koks tas gyvenimas trumpas ir pavojingas bebūtų, tik būdamas pasišventęs visuomenei.
Tikru šio blogio šaltiniu aš laikau ekonominę kapitalistinės visuomenės anarchiją. Mes matome didžiulę gamybinę bendruomenę, kurios nariai vis labiau stengiasi atimti vienas iš kito savo kolektyvinio darbo vaisius. Ir ne jėga, o didžiąja dalimi laikydamiesi įstatymų nustatytų taisyklių. Kartu svarbu suprasti, kad gamybos priemonės, t.y. visi gamybiniai pajėgumai, būtini tiek vartojimo, tiek ir kapitalinių prekių gamybai, gali būti ir didžiąja dalimi yra atskirų asmenų privati nuosavybė.
Kad būtų paprasčiau, aš vadinsiu „darbininkais“ visus tuos, kurie nevaldo gamybos priemonių, nors tai ir ne pilnai atitinka įprastą šio termino reikšmę. Gamybos priemonių savininkas turi galimybę pirkti darbininko darbo jėgą. Naudodamas gamybos priemones šis darbininkas pagamina naują produkciją, kuri tampa kapitalisto nuosavybe. Svarbiausia šiame procese yra tai, kad, matuojant tikrąja verte, darbininkui sumokama mažiau nei jis pagamina. „Laisva“ darbo sutartis darbininko atlyginimą nustato ne pagal tikrąją jo pagamintos produkcijos vertę, o atsižvelgiant į minimalius darbininko poreikius ir santykį tarp to, kiek darbininkų pretenduoja ir darbo vietą ir kiek didelį darbo jėgos poreikį jaučia kapitalistas. Svarbu suprasti, kad net gi teorijoje darbininko alga nenustatoma tuo, ką jis pagamino.
Privačiam kapitalui būdinga tendencija koncentruotis nedidelio sluoksnio rankose. Iš dalies tai susiję su konkurencija tarp kapitalistų, o iš dalies todėl, kad techninis vystymasis ir gilėjantis darbo padalijimas skatina vis didesnių gamybinių vienetų formavimąsi mažesniųjų sąskaita. Šių procesų išdavoje atsiranda kapitalistinė oligarchija, kurios siaubingos valdžios demokratinė visuomenė negali efektyviai apriboti.
Tai vyksta todėl, kad įstatymų leidžiamųjų organų narius atrenka politinės partijos, o jas vienaip ar kitaip veikia ir dažniausiai finansuoja privatūs kapitalistai, kurie tuo pačiu praktikoje stoja tarp elektorato ir įstatymų leidžiamosios sferos. Dėl to liaudies atstovai iš tikrųjų nepakankamai gina neprivilegijuotų gyventojų sluoksnių interesus.
Dar daugiau, dabartinėse sąlygose tiesiogiai ar netiesiogiai privatūs kapitalistai neišvengiamai kontroliuoja pagrindinius informacijos šaltinius (spaudą, radiją, švietimą). Tokiu būdu atskiram piliečiui ypatingai sunku, o daugeliu atvejų praktiškai neįmanoma, daryti objektyvias išvadas ir protingai naudoti savo politines teises.
Padėtį ekonomikoje, kurios pagrindą sudaro privati-kapitalistinė nuosavybė, skiria du pagrindiniai principai: pirma, tai gamybos priemonės (kapitalas) yra privati nuosavybė ir jų valdytojai naudojasi jomis kaip tinkami; antra, darbo sutartys sudaromos laisvai.
Žinoma, šia prasme tokio daikto, kaip grynas kapitalizmas, neegzistuoja. Būtina pažymėti, kad dėka ilgų ir žiaurių politinių susirėmimų darbininkams pavyko pasiekti kiek pagerintą „darbo sutartį“ tam tikroms dirbančiųjų kategorijoms. Tačiau apskritai šiuolaikinė ekonomika mažai kuo skiriasi nuo „grynojo“ kapitalizmo.
Gamyba vyksta ne vartojimo, o pelno tikslais. Nėra jokios garantijos, kad visi, kas gali ir nori dirbti, visada galės rasti darbą. Beveik visada egzistuoja „bedarbių armija“. Dirbantysis gyvena pastoviai bijodamas prarasti darbą.
Kadangi bedarbiai ir mažai apmokami darbininkai negali būti pelninga realizacijos rinka, vartojimo produktų gamyba būna apribota, o dėl to išgyvenamas sunkus nepriteklius.
Techninį progresą dažnai lydi nedarbo augimas vietoj to, kad tai visiems palengvintų darbo naštą. Pelno siekimas kartu su konkurencija tarp atskirų kapitalistų kapitalo kaupimą ir naudojimą daro nestabiliu, kas sukelia sunkias depresijas.
Neribota konkurencija sukelia siaubingą darbo jėgos išnaudojimą ir tą atskiros asmenybės socialinės sąmonės sužalojimą, apie kurį aš jau kalbėjau. Šį asmenybės sužalojimą aš laikau pačiu baisiausiu kapitalizmo blogiu. Visa mūsų švietimo sistema kenčia nuo šio blogio. Mūsų besimokantiems diegiamas veržimasis į konkurenciją, ruošiant karjerai juos moko garbinti materialinių gerybių kaupimą.
Aš įsitikinęs, kad yra tik vienas būdas atsikratyti šių siaubingų blogybių, būtent, sukuriant socialistinę ekonomiką su atitinkama švietimo sistema, kuri būtų nukreipta į visuomeninių tikslų pasiekimą. Tokioje ekonomikoje gamybos priemonės priklauso visai visuomenei ir yra naudojamos pagal planą.
Planinė ekonomika, kuri reguliuoja gamybą atitinkamai pagal visuomenės poreikius, paskirstytų būtiną darbą tarp visų jos narių, gebančių dirbti, ir garantuotų teisę į gyvenimą kiekvienam vyrui, moteriai ir vaikui.
Kartu su jo įgimtų gabumų vystymusi, žmogaus išsilavinimas vystytų jame atsakomybės už kitus žmones jausmą, vietoj egzistuojančio mūsų visuomenėje valdžios ir sėkmės garbinimo“.
2010 m. rugpjūčio 9 d., pirmadienis
Kai Jau nebesinorės nei dirbti, nei skųstis ...
Prezidentė Dalia Grybauskaitė sukritikavo Vyriausybę teigdama, jog privačiame sektoriuje atlyginimai esą kritę kur kas drastiškiau negu viešajame: „Sumažinome etatus tik simboliškai - arba netikrai užimtų, arba nesančių darbuotojų. Didelio sumažinimo arba to krizinio taupymo viešajame sektoriuje nėra tiek daug. Kitos šalys nuėjo daug gilesniu taupymo keliu“, - kalbėjo D. Grybauskaitė interviu Lietuvos televizijos laidoje „Savaitė“.
Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius skubėjo pasiteisinti, esą taip atrodą dėl to, jog medikų ir mokytojų atlyginimai 2009 m. nedidėję, o pastarųjų net augę. Nepaisant įsižeidusių gydytojams ir švietimo darbuotojams atstovaujančių profesinių sąjungų reikalavimo paneigti šiuos teiginius bei Sveikatos apsaugos ministerijos pranešimo, jog medikų atlyginimai mažėjo daugiau nei 10 proc. (Švietimo ir mokslo ministerija mokytojų panašiai ginti nepanoro), Premjeras savo žodžių neatsižadėjo.
Tačiau visa ši polemika esmės nekeičia, ir į klausimą „Ko siekia mūsų valdžia?“ vis dar neatsakyta. Taigi: viešojo sektoriaus atlyginimus „pritempti“ prie varganų privačių įmonių darbuotojų atlyginimų? O gal turėtų būti daroma priešingai? Juk valdžios atstovams derėtų skatinti verslininkus kelti žmonėms darbo užmokestį, - taip juk būtų didinama ir perkamoji galia. Pelnais pasirūpinti būtų nevėlu ir po to.
Stop! Atsiprašome!.. Pamiršome, kokie yra dabartinės valdžios prioritetai. Viskas verslui bet kokia kaina! Net ir vienintelis mokestis, kuris pastaraisiais metais buvo mažintas, – pelno mokestis. O audėja, ugniagesys, socialinis darbuotojas, bibliotekininkė juk pakentės, jeigu jau kantriai kentėjo iki šiol. Kauno siuvimo įmonėje „Dobilas - 4“ siuvėjos atlyginimų (ir taip, beje, varganų) negauna daugiau nei pusę metų. Ir nieko, išgyveno. Tiesa, kreipėsi visur, nuėjo ir iki savivaldybės. Tačiau kam tai rūpi? Ačiū Dievui, atrado profesinę sąjungą „Sandrauga“. Pastaroji kartu su Valstybine darbo inspekcija atliko tyrimą, direktorei skyrė baudą, dėl nelegalaus darbo kreipėsi į teismą...
Tačiau siuvėjos atlyginimų ir toliau negauna, - ko gero, „Dobilo - 4“ direktorė turi tvirtą užnugarį. Be to, ko subėti? Juk žmonės į darbą vis tiek ateina! O toliau? Logiška viltis, kad galų gale profsąjungai teks rengti žmones streikuoti.
Bet grįžkime prie taupymo. Viešajame sektoriuje inicijuota kampanija „Biudžetininkai - begėdžiai, - jie gauna daugiau“ greičiausiai paskatins bedarbių armijos augimą.
Tvirtinama: mažiname biudžeto išlaidas. Bet kokia kaina? Nepaisant to, kad visiems darbo biržų klientams teks mokėti bedarbio arba kitokias pašalpas, - nemaža jų neišvengiamai „augins“ šešėlinę ekonomiką.
Apie tokį pavojų perspėja Darbo ir socialinių tyrimų instituto direktorius doc. Boguslavas Gruževskis. Interviu žurnalui „Savaitė“ docentas teigė, kad dauguma ilgalaikių bedarbių jau turi kokių nors nelegalių darbų ar dalyvauja šešėliniuose versluose. Sugrąžinti juos į legalų darbą bus labai sunku.
O antra vertus, anot B. Gruževskio, ilgalaikiai bedarbiai savaime praranda įprotį dirbti. Todėl prognozuojama, kad 2013 m. šalyje bus apie 200 tūkst. bedarbių. Nemaža dalis iš jų bus nereikalingi atsigaunančiai Lietuvos ekonomikai, kadangi paprasčiausiai jie nemokės ir nenorės dirbti.
Na, bet tai - dar ateityje, o šiandien reikia mažiau skųstis, o daugiau dirbti. Taip liepė Prezidentė D.Grybauskaitė lankydama Dzūkijos kaimus.
„Lietuvos profsąjungos“ 2010 Nr. 7 vedamasis
Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius skubėjo pasiteisinti, esą taip atrodą dėl to, jog medikų ir mokytojų atlyginimai 2009 m. nedidėję, o pastarųjų net augę. Nepaisant įsižeidusių gydytojams ir švietimo darbuotojams atstovaujančių profesinių sąjungų reikalavimo paneigti šiuos teiginius bei Sveikatos apsaugos ministerijos pranešimo, jog medikų atlyginimai mažėjo daugiau nei 10 proc. (Švietimo ir mokslo ministerija mokytojų panašiai ginti nepanoro), Premjeras savo žodžių neatsižadėjo.
Tačiau visa ši polemika esmės nekeičia, ir į klausimą „Ko siekia mūsų valdžia?“ vis dar neatsakyta. Taigi: viešojo sektoriaus atlyginimus „pritempti“ prie varganų privačių įmonių darbuotojų atlyginimų? O gal turėtų būti daroma priešingai? Juk valdžios atstovams derėtų skatinti verslininkus kelti žmonėms darbo užmokestį, - taip juk būtų didinama ir perkamoji galia. Pelnais pasirūpinti būtų nevėlu ir po to.
Stop! Atsiprašome!.. Pamiršome, kokie yra dabartinės valdžios prioritetai. Viskas verslui bet kokia kaina! Net ir vienintelis mokestis, kuris pastaraisiais metais buvo mažintas, – pelno mokestis. O audėja, ugniagesys, socialinis darbuotojas, bibliotekininkė juk pakentės, jeigu jau kantriai kentėjo iki šiol. Kauno siuvimo įmonėje „Dobilas - 4“ siuvėjos atlyginimų (ir taip, beje, varganų) negauna daugiau nei pusę metų. Ir nieko, išgyveno. Tiesa, kreipėsi visur, nuėjo ir iki savivaldybės. Tačiau kam tai rūpi? Ačiū Dievui, atrado profesinę sąjungą „Sandrauga“. Pastaroji kartu su Valstybine darbo inspekcija atliko tyrimą, direktorei skyrė baudą, dėl nelegalaus darbo kreipėsi į teismą...
Tačiau siuvėjos atlyginimų ir toliau negauna, - ko gero, „Dobilo - 4“ direktorė turi tvirtą užnugarį. Be to, ko subėti? Juk žmonės į darbą vis tiek ateina! O toliau? Logiška viltis, kad galų gale profsąjungai teks rengti žmones streikuoti.
Bet grįžkime prie taupymo. Viešajame sektoriuje inicijuota kampanija „Biudžetininkai - begėdžiai, - jie gauna daugiau“ greičiausiai paskatins bedarbių armijos augimą.
Tvirtinama: mažiname biudžeto išlaidas. Bet kokia kaina? Nepaisant to, kad visiems darbo biržų klientams teks mokėti bedarbio arba kitokias pašalpas, - nemaža jų neišvengiamai „augins“ šešėlinę ekonomiką.
Apie tokį pavojų perspėja Darbo ir socialinių tyrimų instituto direktorius doc. Boguslavas Gruževskis. Interviu žurnalui „Savaitė“ docentas teigė, kad dauguma ilgalaikių bedarbių jau turi kokių nors nelegalių darbų ar dalyvauja šešėliniuose versluose. Sugrąžinti juos į legalų darbą bus labai sunku.
O antra vertus, anot B. Gruževskio, ilgalaikiai bedarbiai savaime praranda įprotį dirbti. Todėl prognozuojama, kad 2013 m. šalyje bus apie 200 tūkst. bedarbių. Nemaža dalis iš jų bus nereikalingi atsigaunančiai Lietuvos ekonomikai, kadangi paprasčiausiai jie nemokės ir nenorės dirbti.
Na, bet tai - dar ateityje, o šiandien reikia mažiau skųstis, o daugiau dirbti. Taip liepė Prezidentė D.Grybauskaitė lankydama Dzūkijos kaimus.
„Lietuvos profsąjungos“ 2010 Nr. 7 vedamasis
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)
