Nemokamas darbuotojas! (???)

Ieškodama medžiagos apie dabar sparčiai populiarėjančią darbo nuomą netyčia pakliuvau į vieną interneto puslapį. Štai kokios paslaugos, gal tiksliau – kaip – ten yra siūlomos:

Nemokamas darbuotojas: užsisakykite darbuotoją 5 dienoms, mokėkite tik už 4 dienas!
Darbuotojas valandai, dienai, savaitei, ar ilgesniam laikotarpiui.
Užsisakykite darbuotoją internetu arba telefonu: ...
Pasakykite, koks jūsų darbuotojų darbo užmokesčio fondo dydis ir mes pasiūlysime Jums būdą, kaip jį sumažinti.
Darbo nuoma – nuolaida iki 40 proc.

Mane tai šokiravo.
Užeinu į skyrių „Ieškantiems darbo“. Ten randu: „UAB „...“ – puiki išeitis visiems žmonėms, neturintiems pastovaus darbo, ieškantiems papildomo darbo laisvu laiku. <...> Atlyginimas tiesiogiai priklausys nuo dirbtų valandų skaičiaus per mėnesį. Taikoma lanksti darbo apmokėjimo sistema, įvairūs priedai už dirbtą valandų skaičių, visos socialinės garantijos“.
Ir labai labai parūpo sužinoti, kiek gi už valandą mokama... Dar įdomiau, kaip su tom socialinėm garantijom ir dar „visom“, jeigu dirbi kelias valandas per savaitę...
Mergaitė Raudonais bateliais

„Laikini“ nesklandumai

Vilniaus miesto savivaldybės tinklalapyje galima parašyti oficialių skundą ar pageidavimą. Galima tik teoriškai, nes praktiškai negalima.
Paspaudus kairėje viršuje esančią simpatišką reklamjuostę „Parašyti oficialų skundą ar pageidavimą“, atsiranda štai toks užrašas: „Dėmesio! Perspėjame, kad dėl laikinų techninių nesklandumų neveikia el. paslauga „Parašyti oficialų skundą ar siūlymą“. Atsiprašome už nepatogumus“.
Čia pat skubama patikinti, jog „visos kitos Elektroninės paslaugos VEIKIA, ir jas užsakyti galima!“
Taip buvo prieš dvi savaites, taip yra ir dabar. Labai įdomu, kiek vidutiniškai sostinės savivaldybėje trunka „laikini nesklandumai“?
RMP

Kaip manipuliuojama tyrimų duomenimis

Du pavyzdžiai, kaip kardinaliai priešingai galima traktuoti tyrimų rezultatus.
Antraštė Lietuvoje: „Lietuvos gyventojai šv. Valentino dienai šiemet išleis apie 50 mln. litų“.
Tekstas: „Šv. Valentino dieną mylimuosius šiais metais ruošiasi sveikinti apie 54 proc. Lietuvos gyventojų, kurie šventei planuoja išleisti vidutiniškai 29 litus, rodo tyrimas, kurį "Swedbank" Asmeninių finansų instituto užsakymu atliko bendrovė RAIT".
Paskaičiuojame, jeigu 54 proc. Lietuvos gyventojų švęs Valentino dieną, vadinasi, 46 proc. jos neminės.
Antraštė Latvijoje: „Latviai atsisako šv. Valentino dienos“.
Tekstas: „Beveik pusė (45 proc.) Latvijos gyventojų neplanuoja šiemet švęsti įsimylėjėlių dienos, liudija „Zelta Zitvina“ atliktas tyrimas apie visuomenės nuomonės tendencijas šios datos atžvilgiu".
Išeina, kad Latvijoje Valentino dieną minės 56 proc. gyventojų, net keliais procentais daugiau nei Lietuvoje...
Pirmoji žinutė rengta viešųjų ryšių specialistų (pranešimas spaudai, paskelbtas BNS spaudos centre), antroji – žurnalistų (Novonews.lt).
RMP

Narkotikais nuo narkotikų jau bus galima gydytis ir kalėjimuose

Mane visada piktina pranešimai apie neva pažeidžiamas nuteistųjų žmogaus teises. Jie tuose kalėjimuose jau seniai gyvena geriau negu eilinis šalies pensininkas, gali įvairiapusiškai lavintis(įskaitant nuteistuosius iki gyvos galvos), mokytis (net universitetuose!), dirbti, o Teisingumo ministerija dar sugebėjo prastumti projektą, kuriuo apie 600 mln. litų numatoma kalėjimų renovacijai. Maža to, tas pats teisingumo ministras (žinomas laisvosios rinkos šauklys R.Šimašius) jau nusprendė, kad už nusikaltimus kalintys asmenys turi turėti teisę tęsti laisvėje pradėtą priklausomybės nuo narkotikų gydymą! Jie dabar to daryti negalį, nes, matote, kalėjimuose tokia paslauga neteikiama.
Mano supratimu, įkalinimo įstaigos ir taip yra gydymas nuo narkotikų: juk jų ten neturi būti įmanoma gauti! O grėsmės visuomenės saugumui iš izoliuoto nuo abstinencijos kenčiančio sužvėrėjusio narkomano irgi neturėtų kilti.
Yra tokia nevyriausybinių organizacijų ir ekspertų koalicija „Galiu gyventi“, kuri teigia, kad tai, jog nusikaltęs visuomenei žmogus nebegali kalėjime toliau gydytis nuo priklausomybės, yra žmogaus teisių pažeidimas. O ar jis nenusikalto žmogaus teisėms? Kodėl jis gali ant tų teisių dergti, o jo teisės, išeina, vertybė?
Dar ta koalicija sako, jog teisės gydytis nuo narkotikų atėmimas nusikaltėliams skatina „narkotikų vartojimą, užkrečiamų ligų, tokių kaip ŽIV, hepatitai B ir C plitimą“. Kodėl kalėjimuose iki šiol galima gauti kvaišalų? Argi uždaroj erdvėj taip sunku su tuo kovoti?
Čia matau kyšančias farmacininkų ausis – mat gydymo nuo narkotikų pagrindinis komponentas yra opioidiniai vaistiniai preparatai (sintetiniai narkotikai). Gydymas jais Lietuvoje yra nemokamas (apmoka ligonių kasos, tam tikros gydymo įstaigos arba savivaldybės, jei žmogus nemoka socialinio draudimo), praeitų metų pradžioje šalyje sintetiniais narkotikais gydėsi apie 500 žmonių. Taip tvirtina Vilniaus priklausomybės ligų centras. Medikamentai turi būti vartojami kiekvieną dieną, o pigiausio medikamento dozė kainuoja nuo 1,5 iki 3 litų. Skaičiuoti nedrįstu, bet kokia suma bebūtų, ją mokėsime mes visi mokesčių mokėtojai.
Yra manančių (aš prisidedu), kad pakaitinis gydymas opioidiniais preparatais (neva taip mažinama žala tiek pačiam narkomanui, tiek ir visuomenei) yra siekis liberalizuoti narkotikų politiką. Gal būt laisvėje toks gydymas ir padeda mažinant nusikalstamumą, gerinant visuomenės saugumą etc. Tačiau kam leisti valstybės pinigus kalėjimuose, kur nuteistieji ir taip izoliuoti? Antra vertus, jeigu nesugebama kovoti su nelegaliu narkotikų platinimu kalėjimuose, ar reikia ten įdiegti dar ir legalų?

Ramunė Pekkinen

Mažo žmogaus didelė istorija

Lapkričio 22 d. savo namuose rastas vieno vienišo žmogaus lavonas. Šio žmogaus vardas ir pavardė – Leonidas Malomūžas.Leonidas beveik niekuo neišsiskyrė iš kitų trijų milijonų Lietuvos gyventojų. Buvo ramus, negeriantis, nerūkantis, doras ir darbštus, bet labai vienišas žmogus. Beveik visą gyvenimą jis dirbo valstybinėje įmonėje „Lietuvos geležinkeliai“ mašinistu. Visuomet už darbą jį tik gyrė, rodė kitiems kaip pavyzdį. Bet viskas pasikeitė prieš aštuonerius metus, kai Leonidas nutarė įstoti į nepriklausomą profsąjungą, kuriai aš tuo metu vadovavau. Jis buvo išrinktas profsąjungos respublikinės valdybos nariu.Nuo tada prasidėjo šio mažo žmogaus dideli vargai. Mažas aktyvus žmogus, kuris stengėsi suorganizuoti mašinistus, tapo labai pavojingas sistemai. Todėl sistemos krumpliaračiai padėjo negailestingai jį doroti. Pradžioje jį tik kvietėsi pokalbių, aiškino, kad jis “liautųsi”. Vėliau pradėjo piltis papeikimai už neva netinkamai atliktą darbą, o paskui jį skubiai atleido iš darbo. Profsąjunga kreipėsi į teismą. Teismas pripažino, kad atleidimas neteisėtas ir priėmė sprendimą grąžinti Leonidą Malomūžą į darbą. Lioniai atėjus į darbą jį pasitiko apsauga ir neįleido į teritoriją. Po trijų dienų Malomūžą vėl atleido, bet jau dabar už – PRAVAIKŠTAS. Po kiek laiko profsąjunga vis dėl to išreikalavo L.Malomūžą grąžinti į darbą. Bet Leonidui dirbti neleido, jam surengė „neeilinę atestaciją“, o profsąjungos atstovus, norėjusius stebėti atestaciją, išvedė policijos pagalba. Be abejo, „atestacijos“ rezultatai buvo nepatenkinami, todėl jį vėl atleido iš darbo. Profsąjunga vėl kreipėsi į teismą, bet šį kartą teismas vilkino bylą beveik 4 mėnesius. Visi mūsų prašymai išnagrinėti bylą greičiau nedavė jokių rezultatų. Profsąjunga pradėjo viešus protestus. Visą savaitę buvo piketuojama prie tuo metu valdančios Socialdemokratų partijos būstinės ir Vyriausybės. Jokios reakcijos į profsąjungos protestus nebuvo. Todėl protestas buvo perkeltas į Briuselį: juk tik Briuselio biurokratų įsakymų ir nurodymų šventai ir nuolankiai klauso mūsų valdantieji. Prie Europos komisijos pastato Briuselyje buvo surengta bado akcija (nuotr.). Tai nedavė jokių rezultatų. Teismai Lietuvoje tesėsi beveik 7 metus. Visą tą laiką Leonidas Malomūžas niekur nedirbo išgyvendamas nuolatinį stresą.Atėjus į valdžia naujai koalicijai, tikėjausi, kad kas nors pasikeis. Todėl pats asmeniškai susitikau su naujuoju Susisiekimo ministru Eligijumi Masiuliu, kuris, išgirdęs Malomūžo istoriją, pažadėjo grąžinti nukentėjusį žmogų į darbą. Jis tik prašė padėti jam gauti informacijos apie „nedorėlių“ socdemų užgrobtus Lietuvos geležinkelius ir žadėjo išdraskyti šita "korupcijos lizdą". Bet - kaip įprasta Lietuvoje - kai tik suteikiau E.Masiuliui informacija ir pateikiau dokumentų originalus (kurių jis, beje, negrąžino iki šiol), pono ministro telefonas staiga tapo nebepasiekiamas. Tik vėliau iš žiniasklaidos sužinojau apie transportininkų dosnias paramas liberalų partijai. Na ką gi, tokia graudi šiandienos Lietuvos realija.Neradęs jokios teisybės Lietuvoje ir išbandęs visas savo teisių gynimo galimybes, Malomūžas kreipėsi į Europos žmogaus teisių teismą (EŽTT). Ir štai neseniai Leonidas Malomūžas gavo pranešimą, kad EŽTT priėmė nagrinėti jo pareiškimą ir išsiuntė mūsų Vyriausybei klausimus dėl ieškinyje išdėstytų aplinkybių, bet .... bet, Leonidui tai šiuo metu JAU nebesvarbu.

Vladimiras Troščenka