lprofsajungos.lt BLOGAS

Kaip išgelbėti Lietuvą nuo „mūsų“ dujų vartojimo sumažėjimo

2012-01-27T06:17:00.001-08:00

arba
Kodėl ir kam taip reikia nekęsti „kaimynų“

Daugiau kaip prieš metus užrašiau savo pasvaičiojimus apie tai, kas gi vyksta su ta mūsų šilumos energetika. Tada padiskutavome apie tai su kolegomis ir padėjau rašinį į šalį. Šiandien tai tapo dar aktualiau, juolab kad dabar ta tema kalama tik į vienus vartus.
---------------------
Dėl globalinių, politinių ir ekonominių pokyčių pasaulyje brangsta iškastinis kuras. Pats patogiausias, dar vadinamas „virtuviniu kuru“, – dujos – brangsta sparčiausiai. Turintys supratimą apie kuro degimo technologijas žino, kad biokuras, buitinės atliekos ar kitokia „sąvartynuose pūdoma bjaurastis“ gali būti deginama tik aukštos technologijos įrenginiuose. Tai brangiai kainuojanti, bet turint centralizuoto šilumos tiekimo sistemas, reali alternatyva brangstančioms dujoms.
Savivaldybės su šilumininkais (čia tokie monopolistai, laisvus piliečius renovacijomis terorizuojantys bjaurybės), nepaisydami valstybinės energetinio neveikumo strategijos, vykdo realius veiksmus, galinčius sumažinti priklausomybę nuo „mūsų“ dujų. Jie sunkiai, bet jau diegia alternatyvias kuro rūšis. Štai čia jau ir iškyla reali grėsmė „mūsų“ dujų imperijoms ir jų vietininkams.
Ką daryti? Kaip išgelbėti Lietuvą nuo „mūsų“ dujų vartojimo sumažėjimo pavojaus?
Išeitis yra: reikia skatinti alternatyvas „mūsų“ dujoms. Miestuose realiai jos yra dvi: elektra, tiesiogiai arba per „šilumos siurblius“, ir visų išsvajotas dujų deginimas individualiuose „virtuviniuose“ katiluose.
Kam ir kaip naudinga pirmoji, suprasite pasidomėję kas, kiek ir iš kur parduodama „elektros rinkoje“ ir į ką investuojama pusantro milijardo Elektrėnuose. Antroji nereikalauja net ir gilesnės analizės.
Kaip tai pasiekti?
Ogi visais įmanomais būdais kelti nepasitenkinimą miestuose esamomis centralizuoto šilumos tiekimo sistemomis, padėti jas sunaikinti (lietuviai griauti moka) , o tada...
Kokiu būdu?
Pats įtaigiausias būdas – pačių šilumininkų rankomis: per aukštas kainas, kurios ir priklauso nuo „mūsų“ dujų. Pasinaudojant jų pačių sukurta „rubikonine baidykle“ pribauginti visokiais „nuotolinio valdymo“ baubais. Gerai išnaudojus „mūsų“ dar prieš „nusipelniusių gyventi geriau“ ir „tapšnotojo“ rinkimus sukurtos, sočiai maitinamos ir puikiai gyvuojančios „nepriklausomos žiniasklaidos“ narcisizmą papilti žibalo ant nieko apie techniką ir technologijas nesuvokiančių „teisininkų-kovotojų“ skaldomų kibirkščių.
Štai jums ir „revoliucinė situacija“. Su šūkiais „pjauname radiatorius“, „daužome rubiseifus“, „sprogdiname trasas“, „kaimynus ant šakų“, „kiek čia tos žiemos“, „mes patys puikiai viską žinome“, pasieksime pergalę.
Tada „mūsų“ „Dujupromas“, atsidėkodamas už valstybinę energetinio neveikumo strategiją ar šiaip broliškai, liaudį trumpam pradžiugins nuolaidomis. Gal net ir už „mūsų“ pinigus kiekviename bute įrengs po dujinį katilą. Liks luktelėti, kol esamos centralizuoto šilumos tiekimo sistemos nukeliaus į metalo laužą. Tada jau tikrai visa šiluma daugiabučiuose bus pagaminama tik iš dujų ir jau niekada nekils dujų vartojimo sumažėjimo grėsmė. Kainas formuos „mūsų dujų rinka“ ir visada bus pasirinkimo laisvė: pirkti dujas arba dujas pirkti. Sužinosime, kiek iš tikrųjų kainuoja pigiausias dujinis šildymas. Juk svarbiausia pasirinkimas. Jeigu kas neįpirks, galės ir visai nesišildyti, nes „kiek čia tos žiemos“? Ir nereikia čia gąsdintis, juk „Lietuva drąsi šalis“.
Tai mintys apie į Lietuvą ateinančią, marginalinių politikų kurstomą šilumos ūkio griūtį. Lietuvoje be energetikos („sovietinės atgyvenos“) nelabai liko ką ir griauti. Na, dar – supermarketai, turbūt, ateis ir jiems eilė.
Rusų klasiko žodžiais tariant, Rusijoje yra dvi bėdos: keliai ir kvailiai. Europos Sąjunga Lietuvoje daug investuoja į kelius, tad jie geri, todėl Lietuvoje viena problema mažiau...

Su pagarba
Pečkurys – „kaimynas“ Vidas

ALGIRDAS KVEDARAVIČIUS TRAUKIASI...

2012-01-13T03:06:00.000-08:00

Profsąjungų IDĖJOS veteranų vardu dėkoju tinklalapiui LPSK.LT, paskelbusiam Algirdo Kvedaravičiaus atsisveikinimo su Trišale taryba pareiškimą.

Iš tiesų, A.Kvedaravičius - vienas iš ryškiausių, o gal pats ryškiausias CHARIZMATINIS (kaip dabar sakoma) profsąjungų lyderis.

Jis - iš tų nedažnai sutinkamų vadovų, kurie visada išsilaiko orioje visuomenės veikėjo aukštumoje, visda turi strateginių idėjų.

Asmeniniame lygmenyje Algirdas (kaip, pavyzdžiui, ir Algirdas Brazauskas) sugebėdavo NEREAGUOTI į buitinio ar "aukštesnio" lygio insinuacijas, kurių esant tokiame poste visada pakanka. Toks pat orus ir inteligentiškas A.Kvedaravičius ir jo atsisveikinimo su Trišale pareiškime.

Šio lyderio autoritetas buvo ne korporacinis, o nacionalinis. Paprastai A.Kvedaravičiaus, o ne ko nors kito iš tuometinių ps veikėjų (Syso, Balsienės ar kokio nors Uokos) dairydavosi ir Prezidentas A.Brazauskas, kai vykdavo didesnio masto su profsąjungų dalyvavimu susijęs renginys.

A.Kvedaravičių pažino ir gerbė tokio masto asmenybės kaip, pavyzdžiui, Bronislovas Lubys.

A.Kvedaravičiaus viešos iniciatyvos (pvz., dėl Ignalinos AE uždarymo), jo nuolat kartojamos idėjos dėl profsąjunginių darbo inspekcijų, dėl atlyginimų indeksavimo ir kt. - buvo maštabiškos, kai kurios ir iki šiol išliko STRATEGINĖS.

Užkulisinė ir vieša kova dėl įtakos profesinėse sąjungose pateikė Algirdui ne vieną išbandymą. Prisimenu, kad A.Kvedaravičių, buvusį Lietuvos profesinių sąjungų centro vadovą, pašalinti iš lyderiavimo profesinėms sąjungoms stengtasi dar kuriantis LPSK (2002). Prieš tai, pusantrų metų trukusiose derybose, buvo daroma visa, kad Kvedaravičiaus naujojojoje struktūroje neliktų.

Tačiau jis laimėjo LPSK steigiamajame, laimėdavo ir kituose suvažiavimuose. Net tada, kai kurie "bendražygiai"(iki tol pataikūniškai pasinaudoję jo patiklumu ar jo žmogiškomis silpnybėmis pasiekę naudos) atvirai veikė, kad A.Kvedaravičius būtų išstumtas iš LPSK aktyvo.

Teko girdėti, kad būta tos pačios grupuotės LPSK veikėjų bandymų surengti neeilinę LPSK tarybą-pučą ir, nelaukiant suvažiavimo (mat, juose Algirdas vis laimi rinkimus), suformuoti išbaigtą LPSK klanelio struktūrą, kurioje nebūtų A.Kvedaravičiaus.

Tuo tarpu A.Kvedaravičius buvo ir lieka AUTORITETAS, tebeesantis visa galva aukščiau už daugelį Jasinskio ir Basanavičiaus gatvių dvariškių.

Postscriptum vietoje. Tai, beje, ne koks nors nekrologas veikėjui, kuris dar tebėra LPSK vicepirmininkas - tai PROGA pasakyti apie N metų sulaukusį ir apie 20 metų PROFSĄJUNGŲ IDĖJAI tarnavusį žmogų.

Ir jei A.Černiauskas dar neišdalijo savo žinioje laikomų ir savo nuožiūra dalijamų garsiųjų LPSK Auksinių ženklelių, tikėtina, vieną tokį ženklelį išsaugos ilgamečiui profsąjungų veteranui, kai jis - metams spaudžiant - vieną kartą vis dėlto turės palikti ir dabartinį postą LPSK būstinėje.

Juozas Steponas

A.Valentaitė versus profsąjungos

2011-12-09T05:24:00.000-08:00

Vakar LNK žinios parodė labai išsamų reportažą apie A.Valentaitės (čia tokia „elito“ dama) namų tvarkytojos pavogtų prabangių daiktų utilizavimą. Žiūrėjau ir žavėjausi reportažo išsamumu: pradedant tuo, kaip į atliekų perdirbimo įmonės kiemą atvažiuoja automobilis su garsiaisiais daiktais, baigiant bendrovės direktoriaus komentaru apie tų daiktų naikinimo subtilybes.

Daiktai buvo imami po vieną iš dėžės ir balsui už kadro vardijant garsius prekės ženklus metami į ekskavatoriaus kaušą. Po to skaitomas labai dramatiškas tekstas: „Traktorininkas ryžtingai pasuko link atliekų smulkintuvo... Paskui daugelio damų svajones pasiglemžė mašinos peiliai“.

Per ašaras net nepastebėjau, jog svarbiausiose šio komercinio kanalo dienos žiniose nebuvo nė užuominos apie profesinių sąjungų surengtą spaudos konferenciją apie rengiamą protesto akciją.

RMP

Seimo narių privilegijos - neliečiamos

2011-11-15T10:34:00.000-08:00

Seimas grąžino iniciatoriams tobulinti įstatymo projektą (jį teikė Seimo narys Algimantas Salamakinas), kuriuo siūloma apriboti kai kurias Seimo narių privilegijas. Patobulintas jis galės grįžti į Seimą tik po 6 mėn. Čia visi tie, kurie alternatyviame balsavime balsavo už tai, kad projektas būtų atmestas apskritai:
Anušauskas Arvydas
Barakauskas Dailis Alfonsas
Budrys Dainius
Bukauskas Valentinas
Burba Andrius
Čaplikas Algis
Dagys Rimantas Jonas
Daukšys Kęstutis
Dumbrava Algimantas
Galvonas Vytautas
Gapšys Vytautas
Gedvilas Vydas
Graužinienė Loreta
Kašėta Algis
Kernagis Ligitas
Klumbys Egidijus
Komskis Kęstas
Kondrotas Jonas
Kuodytė Dalia
Liesys Jonas
Mackevič Michal
Mazuronis Andrius
Mikutienė Dangutė
Narkevič Jaroslav
Navaitis Gediminas
Nedzinskas Antanas
Pečeliūnas Saulius
Petkus Almantas
Ramonas Jonas
Ručys Rimas Antanas
Sabutis Liudvikas
Stirblytė Arūnė
Šimėnas Jonas
Talmont Leonard
Tamašauskas Erikas
Valinskas Arūnas
Valinskienė Ingrida
Valiukevičiūtė Ona
Veselka Julius
Zasčiurinskas Mečislovas
Žemaitaitis Remigijus
Šitie, matyt, labai tikisi būti Seime ir kitą kadenciją, tad apsikarpyti privilegijų nenori. Nors tie, kurie balsavo už projekto grąžinimą tobulinti, irgi gali tikėtis iš to laimėti, mat pradėję jį svarstyti iš naujo ir entuziastingai jį palaikydami iškovotų rinkėjų simpatijas prieš rinkimus.
Iš lrt.lt parengto reportažo:
A. Salamakino pateiktame įstatymo projekte patikslinamas Seimo nario darbo apmokėjimas: siūloma nustatyti, kad parlamentarui, kuris be pateisinamos priežasties nedalyvavo Seimo plenariniame posėdyje, Seimo struktūrinių padalinių posėdžiuose, darbo užmokestis už tą dieną nemokamas.
Nustatoma, kokios išlaidos yra laikomos Seimo nario išlaidomis, susijusiomis su parlamentine veikla, taip pat tokių išlaidų dydis.
Siūloma nustatyti, kad automobilius parlamentarams nuomos Seimo kanceliarija, jie patys to daryti negalės. Seimo nariams būtų kompensuojama tik už degalus.
Visos lėšos, skirtos parlamentinei veiklai, bus pervedamos į atskirą Seimo nario sąskaitą, apie kiekvienas išlaidas, o ne apibendrintus išlaidų duomenis, kaip yra dabar, privalės būti skelbiama viešai Seimo nario internetiniame puslapyje.
Joks turtas, įgytas už lėšas, skirtas padengti išlaidas parlamentinei veiklai, jokia forma ir jokiu būdu negalėtų tapti Seimo nario ar kitų jam artimų žmonių nuosavybe.
Įstatymo projekte reglamentuojamas Seimo nario aprūpinimas gyvenamosiomis patalpomis. Numatoma, kad būstą Seimo nariui išnuomos Seimo kanceliarija, už komunalines paslaugas parlamentaras mokės pats.
Siūloma nustatyti Seimo nario atostogas - 45 kalendorines dienas per metus. Visi Seimo nariai atostogų išeitų ir iš jų sugrįžtų vienu metu. Atostogų pradžią ir jų pabaigą kasmet nustatys Seimas savo nutarimu.
Projekte apibrėžiama, kas yra Seimo nario kūrybinė veikla, taip pat nurodoma, kokia veikla negali būti laikoma kūrybine veikla. Kūrybine veikla nelaikomas Seimo nario dalyvavimas televizijų ir kitokiuose komerciniuose pramoginiuose renginiuose.
Projekte aptariama Seimo nario teisė valdyti turtą ir gauti iš jo pajamas, ūkininkauti, būti įvairių bendrijų, visuomeninių organizacijų nariais, eiti juose pareigas, taip pat ir vadovaujančias. Nustatoma Seimo nario atsakomybė už draudimo dirbti kitą darbą ar gauti kitą atlyginimą pažeidimą.
Numatoma, kad kiekvienas Seimo narys galės turėti po du padėjėjus – sekretorius: vienas iš jų dirbs Seimo patalpose, kitas – Seimo nario biure. Kiekvienas Seimo narys galės turėti biurą toje vienmandatėje rinkimų apygardoje, kurioje jis buvo išrinktas. Daugiamandatėje rinkimų apygardoje išrinktas Seimo narys galės turėti biurą tos savivaldybės teritorijoje, kurios nuolatinis gyventojas jis buvo jo išrinkimo į Seimą dieną. Pagal projektą, biurus Seimo nariams nuomos ir tai apmokės Seimo kanceliarija.
Konstitucija numato, kad Seimo nario pareigas, teises ir veiklos garantijas nustato įstatymas. Šiuo metu Seimo struktūrą, darbo tvarką, o kartu ir parlamentaro pareigas, teises bei veiklos garantijas nustato Seimo statutas, kuris turi įstatymo galią, bet nėra įstatymas.
Įstatymo projektu siekiama įgyvendinti Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarimą ir atskiru įstatymu nustatyti Seimo narių pareigas, teises ir garantijas.
Įstatymo nuostatas siūloma taikyti išrinkto naujo Seimo nariams susirinkus į pirmąjį posėdį.

Mergaitė Raudonais Bateliais

Mylėkim tėvynę, žmonių mylėti nebūtina

2011-11-04T11:11:00.001-07:00

Dabar iš visų tribūnų raginama būti patriotais, suprask, mylėti ir ginti tėvynę, prisidėti prie tautos išsaugojimo, jokiu būdu neemigruoti iš šalies. Deja, niekas neragina mylėti ir ginti žmonių, prisidėti prie jų gelbėjimo ir nebėgti nuo buvimo žmogumi.
Kas yra tėvynė ir ką konkrečiai reikia mylėti? Valstybę, valdžią, istoriją, kalbą, žemę, idėją? Betgi tėvynę mylime ir taip, kaip kad mylime (arba nemylime) savo tėvus, brolius, seseris, vaikus. Juk nėra rengiamos konferencijos, kaip labiau mylėti motiną arba tėvą, kodėl tada nuolat kalbama apie patriotizmą, kaip dalyką, kurio labai trūksta ir kurio esant pakankamai neva praktiškai išsispręstų visos valstybės problemos. Maža to, patriotiškumo kaspinais mėgstama „apsivynioti“ kalbant apie pilietiškumą, nors patriotizmas praktiškai skatinamas tam, kad gyventojai būtų lojalūs valdžiai.
Tačiau daug labiau negu meilės tėvynei mums trūksta meilės ir pagarbos žmonėms. Nekalbu apie valdžios pagarbą gyventojams, omenyje turiu mūsų elgesį vienų su kitais. Jeigu dar atsižvelgiame į mums pažįstamų žmonių interesus, tai visi kiti, ypač priklausantys ne mūsų socialiniam sluoksniui, tautybei ar rasei, yra tie, kurių geriau nematyti, negirdėti ir apie juos iš viso negalvoti. Jeigu jau būtina, tai bendraujama per sutartis, per advokatus arba bent jau per neįžiūrimas kaukes. Tiesa, jais patriotinį nepasitenkinimą dar galima išreikšti viešai kokiame nors mitinge.
Kas atsitiko, kad žmogus nebemyli žmogaus? Ar dėl to, kad mūsų žemėje per daug, ar dėlto, kad norėdami patenkinti vis augančius poreikius mes turime gyventi pagal džiunglių įstatymus? Bet kokiu atveju, sistemai tai labai paranku – nemylėkite vienas kito, nebūkite vienas už kitą atsakingi, tada valdžia tiesiog išmokys jus būti rožiniais (trispalviais?) akiniais dėvinčiais žmogėnais, kurie ateis į rinkimus ir nubalsuos už vieną iš kelių niekuo nesiskiriančių partijų, o Lietuva toliau klestės.
Ir nesvarbu, kad žmogus nenorės būti žmogumi kitam žmogui, bet užtai visi būsim patriotais.

Ramunė Motiejūnaitė-Pekkinen

Kodėl taip atsitiko, kad profesinių sąjungų judėjimas atsidūrė ten, kur atsidūrė?

2011-10-11T07:28:00.000-07:00

Manau, kad šis, atrodytų, pragmatiškas klausimas yra filosofinis: problema, kaip dabar sakoma, SISTEMINĖ - sisteminės ir priežastys.

Daug kas sako, kad NE TAIP pradėtas atkurti kapitalizmas (atsiprašau: demokratija). Pradėta nuo TAUTOS SKALDYMO, taigi ir nuo PROFSĄJUNGŲ SKALDYMO.

Antra: tas prakeiktas tarybinis TURTAS, kuris leido ir dar leidžia egzistuoti imituotojams ir geltoniesiems. Tiems, kurie, galėdami išnuomoti du ar tris kambarius, neturėdami net narių gali susimokėti nario mokestį (po 20 ct už narį - kaip Čičikovas pirkdamas „mirusias sielas“). Tokiu būdu jie perka teisę ir gali būti YPAČ RĖKSMINGAIS LPSK valdybos nariais, stabdyti KAD IR DROVIAUSIAS reformas profsąjungos viduje. Prisiminkime praėjusį LPSK suvažiavimą, kuriame apskritai nebuvo JOKIOS diskusijos. Net dėl Nacionalinio susitarimo, nors apie pusė valdybos narių jo rašytis nesutiko, o Švietimo profesinės sąjungos pirmininkas Jurgelevičius net buvo pakilęs išeiti iš LPSK...

Trečia, niekas neskatina net ir buvusių tarybinių profsąjungininkų MODERNIZUOTIS. Užsienio profesinių sąjungų pagalba, projektai ir lieka kautynių žaidimais seminaro lentose - kaip per karinius mokymus smėlio dėžėje. Tuo tarpu net iki šiol yra likę nemaža tokių lyderių, kurie ir toliau apsieina be kompiuterių, interneto - taigi be informacijos, be ryšių su savo pirminėmis, be savišvietos, kurios mums, senajai kartai, ypač reikia.

O dar tautos pasyvumas. Mums dažnai užmetama: jūs - profsąjungos, jūs ir kovokit!

Padariau išvadą: lietuvius galima lengvai suklupdyti po kryžiumi (kaip tuos deginamus Pirčiupio dzūkus), lengvai sukviesti į dešimttūkstantinę demonstraciją prieš lenkus, rusus ar gėjus, tačiau jų nepakelsi į protesto akciją.

O kai vienąsyk susirinko masinė akcija, nors įvyko tai, kas nuolat vyksta ne vienoje senosios demokratijos šalyse (ir tai išmušė vos vieną ar du langus Seime) - visi protestantai teisiami, net ir užsienyje gaudomi, persekiojami. Nuo Paleckio visi suka nosį, jis irgi persekiojamas. Tuo tarpu „Lietuva – lietuviams“ fašistukai šiltai tebetupi Juknevičienės savanorių darželyje.

Profesinės sąjungos nuo sausio 16 d. atsiribojo, teismuose „išsivyniojo“, o dabar jau nuolankiai atidėlioja suplanuotas akcijas, o kai jau surengia, tai harmoningai žygiuoja vis skystesnėmis kolonomis, - kai kam net smagiau žygiuoti lydimiems sustiprintų Kubiliaus policijos „eskortų“.

Prasidėjus susidorojimu su „Švyturio“ darbuotojais, kaip jį palaikėme? (Susidorojimas, beje, tęsiasi - Utenoje ir Klaipėdoje teismai laukia).

Kokioje nors Danijoje „Švyturio“ atveju pakiltų visos šalies profesinės sąjungos, pradedant SID'u.

Pas mus tik Naftininkų Virginija pareiškė, kad „pritarčiau ir nesankcionuotai akcijai“. Kas į jos nuomonę atsiliepė?

Tuo tarpu lyderiai rengiasi į Seimą, atsiiminėja begalines atostogas, persekioja ir stengiasi likviduoti laisvesnę profsąjungų žiniasklaidą. Nuolatos - užsieniuose, tarsi į užsienio suvažiavimus negalėtų kartais važiuoti ir LPSK valdybos nariai - juk jų yra per 20...

Galima būtų dar tęsti šį komentarą - tik ar verta?

Juozas Steponas

Kai gera nuo gerumo

2011-09-30T01:04:00.000-07:00

Būna dienų, kai tavo širdis tiesiog kūpa gerumu. Iš pat ryto tu to dar nepastebi, rodos, diena bus kaip šimtai tokių. Tačiau išėjus į gatvę pajunti, jog šiandien bus kitaip. Tavo įtarimus patvirtina moteris, kuriai labai patiko tavo šuo ir su kuria mielai pabendravai. Dar labiau pakyla nuotaika, kai su reikalais užėjus į kontorą tave pasitinka labai mieli ir draugiški žmonės.

Tokią dieną norisi bendrauti, nepaisant to, jog paprastai mieliau būni užsidaręs nuo svetimų žmonių. Pastebi ir esi pasirengęs padėti tais atvejais, kokiais paprastai apsimestum nieko nepastebėjęs. Tavęs nejaudina ir sunkumai, dėl kurių dar vakar kovojai žūtbūtiniame mūšyje tarp proto ir jausmų. Tau tiesiog gera nuo gerumo.

Ir neerzina tavęs didžiulėse mašinose pasislėpę maži žmogeliai, kurie mato ir jaučia tik save. O gal ir juos per storo metalo kėbulą pasiekia mane apėmusio gerumo bangos?

Neapima beprasmybės jausmas ir gilinantis į pasaulį apėmusios krizės priežastis ir padarinis. Taip gera galvoti, kad viskas, kas vyksta, bus tik į gera. Bent jau man ir mano pasaulėvaizdžiui.

Ši diena dar nesibaigė, todėl baigiu rašyti ir mėgautis tuo jausmu. Juk rytdiena gali mano širdžiai pagailėti gerumo...

P.S. Ir užvakarykštė sriuba buvo labai skani.

Mergaitė Raudonais Bateliais

Geriau stabilu, nors ir menkai, ar nestabilu, bet oriai

2011-09-28T00:47:00.000-07:00

Kas svarbiau: ar bet kokia kaina (mažos algos, apgailėtinos darbo sąlygos, didžiulis krūvis) išlaikyti darbo vietas, ar kovoti už orų darbą, nepaisant to, kiek tai gali kainuoti? Kalbu apie „Lelijos“ atvejį. Tiek pagrindinėje siuvykloje Vilniuje, tiek jos filiale Šeduvoje nuo seno veikiančios profesinės sąjungos neturi priekaištų „Lelijos“ savininkei ir generalinei direktorei Genei Zaveckienei, pasitaikius progai net dėkoja jai už tai, jog išsaugojo darbo vietas.

Tuo tarpu neseniai įkurta organizacija Rokiškio filiale pradėjo kovą už siuvėjas, kurios dirbdamos visu krūviu neuždirba net minimalios algos. Mus pasiekia informacija apie didžiulį spaudimą toms moterims, kurios išdrįso suabejoti, ar bendrovės vadovybė elgiasi teisingai.

Samdomų darbuotojų profesinė sąjunga (SAMPRO) paviešino informaciją, kurioje teigiama, jog spausti rokiškietes pasitraukti iš „neteisingos“ profsąjungos ėmėsi ir „Lelijos“ senosios profesinės organizacijos vadovė.

Ekonomistė Aušra Maldeikienė yra minėjusi, jog valstybei išeitų tik į gera, jei tokie verslininkai, kurie nesugeba mokėdami už darbą tiek, kiek priklauso, „daryti“ verslo, bankrutuotų. Juk valstybė turi prisidėti prie jų „verslo“ išlaikymo, nes pakankamai neuždirbantiems žmonėms reikia mokėti įvairias pašalpas.

Taigi kuri profsąjunga yra teisi? Ta, kuri nori išlaikyti įmonei status quo ir toliau dirbti, kad ir menkai uždirbant, ar ta, kuri siekia supurtyti iš pamatų visą sistemą, nors ir rizikuodama žmonėmis?

Vyriausybė, tiesiog isteriškai reaguodama į pasiūlymus ženkliau didinti minimalią algą, palaiko pirmąjį variantą, o kas geriau mums?

Geriau, žinoma, apskritai į tą klausimą neatsakinėti, nes mūsų solidarumas kol kas pasireiškia tik nacionaliniu klausimu, priklausomai nuo to, kas, rusai ar lenkai, tuo metu yra mūsų „priešai“ ir ar tuo metu mūsų krepšininkai žaidžia kokiame nors čempionate. O kada gi pagaliau pradėsime „sirgti“ už save pačius?

Ramunė Motiejūnaitė-Pekkinen

PROFSĄJUNGAS PROPAGUOTI KAIP TIKĖJIMĄ

2011-08-26T03:59:00.000-07:00

Rugpjūčio mėnesį Ukmergės profesinių sąjungų bendrija sulaukė svečių iš "laikinosios sostinės" - Kauno profesinių sąjungų regioninio centro. Kauniečiai domėjosi kaimynų veikla, dalijosi savo pasiekimais ir sunkumais darbe.

Renginyje dalyvavo ir LPSK generalinė sekretorė Janina Matuizienė, teigusi, jog „konfederacijos ateitis – regioniniuose centruose“. Jos manymu, reikia plėsti regioninių centrų - minikonfederacijų - steigimą.

Kauno regioninio centro (KRC) pirmininkas Ramūnas Narbutas pasakojo, jog jų centras jungia 40 organizacijų, turinčių apie 5000 narių. Tik, jo nuomone, žmonės nusivylę valdžios politika, nėra aktyvūs.

KRC pirmininko pavaduotojas Baldų ir medžio apdirbimo darbuotojų sąjungos pirmininkas Zigmas Jančiauskas, grįžęs iš viešnagės Lenkijoje, mano, jog profsąjungoms galėtų padėti žiniasklaida. „Nacionalinė televizija turėtų propaguoti profesines sąjungas kaip tikėjimą“, - sakė jis.

Z.Jančiauskas sulaukė gerų atsiliepimų apie savo veiklą. Kauniškių lyderis prisiminė, jog, kuriantis profsąjungoms Kauno psichiatrijos ligoninėje, kiekvieną profsąjungos narį darbdavys kviesdavosi „rimto“ pokalbio.

Patirtimi pasidalijo ir UAB „Kauno autobusai“ darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas Bronius Bučelis bei Kauno švietimo darbuotojų profesinių sąjungų susivienijimo pirmininkė Aušra Papirtienė.

Ukmergės pirminės sveikatos priežiūros centro slaugos darbuotojų profsąjungos pirmininkė Aldona Klesnykienė pasakojo apie problemas rengiant kolektyvinę sutartį. A.Kalesnykienei vadovaujant išaugo profsąjungos narių gretos. Dabar per susitikimus su administracijos darbuotojais profsąjungos nariai jau patys kelia daug jiems aktualių klausimų.

Ukmergės miškų urėdijos profsąjungos pirmininkas Rimvydas Maslinskas pasakojo, jog santykiai tarp profsąjungos narių ir administracijos įtempti, nuolat mažinama darbuotojų, menkėja darbo užmokestis.

R.Maslinsko keltos problemos panašios ir profesinėje sąjungoje „Vienmega“, apie kurią papasakojo šios organizacijos pirmininkė Jonė Šerelienė. Žmonės įbauginti, keičiasi vadovaujantys darbuotojai, taikoma daug eksperimentų, dėl ko mažėja darbuotojų atlyginimai.

Alvydas Vingrys, „Švyturio“ profesinės sąjungos pirmininkas, dirbantis UAB „Linkmerė“ , kurioje profesinės sąjungos nėra, norėtų ją įkurti ir šioje įmonėje. Nors darbuotojai atlyginimais nesiskundžia, tačiau dėl intensyvaus darbo ir skubos pervargsta, todėl įvyksta daug nelaimingų atsitikimų darbe.

Ukmergės profesinių sąjungų bendrijos pirmininkas Vincentas Banikonis pasakojo apie bendrus bendrijos renginius.

Svečiai lankėsi buvusiame Antano Smetonos dvare, Užugirio krašto muziejuje, plaukiojo plaustu po Lėno ežerą.

Zita BATAITIENĖ
Ukmergės profesinių sąjungų bendrijos atstovė spaudai

PN pastaba: autorės nuotrauka ( svečiai iš Kauno prie Ukmergės profesinių sąjungų bendrijos pastato)publikuojama: lprofsajungos.lt – facebook.

DIALOGAS TĘSIASI – DIALOGAS PRASIDEDA

2011-08-24T23:52:00.000-07:00

Šiltas šviesus metų laikotarpis prabėga labai greitai, - žiūrėk, kad jau ir rytai šaltoki, ir lapelių gelsvų atsiranda ...

Bet jauti, kad nuotaika geresnė, kad sveikata stipresnė. Įsikrovėme saulės energijos ir vitaminų - iš SAVŲ vaisių bei daržovių... Gera ta vasara!

Taigi bent kiek pailsėjome nuo darbų monotonijos, nuo didžiosios valdžios pažadų, nesibaigiančių pranešimų apie pasisavintas lėšas, o paskui: kad ir vėl tame nerasta "baudžiamosios sudėties"... Atsikvėpėme nuo tokių ir panašių "džiugių" šalies gyvenimo faktų bei gandų.

Imamės vėl darbų.

Apžvelgdama mūsiškės „Utenos trikotažo“ profesinės sąjungos gyvenimą po balandžio mėn. įvykusios ataskaitinės rinkimų konferencijos, matau kad veiklos ir problemų virtinė nenutrūko, kad darbai (tarp jų, žinoma, ir pramogos, šventės) tęsiasi.

Siuvėjų atlyginimai

Lengvosios pramonės įmonių darbuotojų atlyginimai visada buvo ženkliau mažesni nei kitose pramonės šakose, tad sudėtingu kriziniu laikotarpiu padėtis dar pasunkėja, ir žmonėms labiausiai rūpi , kad būtų darbo ir būtų atitinkamas darbo užmokestis.

Bendrovėje mažiausiai uždirba siuvėjos, o jų įmonėje per 300. Kai nuo šių metų sausio mėnesio (po derybų ir skaičiavimų kartu su įmonės vadovais) siuvėjoms buvo padidinti įkainiai , džiaugėmes nuveiktu darbu ir tikėjomės rezultato. Tačiau po kelių mėnesių pamatyta , kad jis nėra ženklus . Tai ir vėl rengėme susirinkimus su siuvėjomis, gamybos direktore , personalo vadove, kad išsiaiškintume, kodėl nekyla uždarbis.

Pasitarimuose suformuluotas išvadas, savo siūlymus ir prašymus raštu pateikėme įmonės vadovams, - vėl susitikimai ir derinimai...

Galiu pasidžiaugti savo ir profesinės sąjungos tarybos darbu: siuvimo cecho siuvėjų atlyginimų įkainiai buvo padidinti dar kartą. Ir kai pagaliau supažindinau darbuotojus su nauja darbo apmokėjimo tvarka (įsigaliojusia nuo rugpjūčio 1 d.), - ramesnė išėjau atostogų...

Akcija: klausos aparatas mažyliui

Negaliu nepaminėti vieno įvykio, per kurį atsiskleidė mūsų darbuotojų, ypač siuvimo cecho moterų, solidarumas.

O atsitiko nelaimė: vienos darbuotojos mažyliui gydytojai nustatė kurtumą. Paaiškėjo, kad jį galima pakoreguoti tik implantavus klausos aparatą. Bet jis kainuoja ... apie 90 tūkstančių litų. Šios sumos dalį dengia ligonių kasos, o likusius pinigus turi surasti pats ligonis (šiuo atveju - jo tėvai).

Mūsų kolektyve, kaip ir kitur, pakanka ir bėdų , ir ligų. Bet vaikelio negalia ypač sujaudino, pradėjome ieškoti išeities. Kreipėmės į ,,Bėdų turgų“, į SBA koncerno (šiai grupei priklauso ir „Utenos trikotažas“ ), į vietinį laikraštį , kad paskelbtų apie bėdą, paragintų paaukoti pinigėlių. Deja, gavome atsakymus, kad turime išsiversti patys, savo įmonėje.

Ką gi - suorganizavome rinkliavą tarp įmonės darbuotojų. Surinktą sumą pervedėme į sąskaitą klausos aparatui įsigyti , o čekį įteikėme mamai...

Šventės

Birželio mėnesį gausiai dalyvavome SBA įmonių grupės šventėje Varėnos rajone, „Nojaus laivo“ kaimo turizmo sodyboje. Įvyko daugybė sporto varžybų, meninės saviveiklos konkursų, žodžiu - daug daug malonių įspūdžių .

Nepraėjo nepažymėta ir taip pat birželį minima Lengvosios pramonės darbuotojų diena. Ta proga pasinaudota nauju kolektyvinės sutarties punktu: „Profesinei sąjungai skiriamą gaminių už ..... litų sumą ...“ - ir palaidinėmis bei marškinėliais buvo apdovanoti profsąjungos nariai.

Gal nelabai gražu, kad buvo apdovanoti tik nariai, bet, manau, teisinga.

Šiemet turime nemaža jubiliatų. Pagal kolektyvinę sutartį yra skiriamos nemažos premijos darbuotojams, sulaukusiems 50 ir 60 metų. Dėl šio punkto tenka derėtis. Vis dėlto daugumos įmonės darbuotojų nuomone, įmonei lojalūs, daug metų jai atidavę žmonės turi būti pagerbti . Tai ir vyksta: jubiliatus sveikiname darbo vietose.

Solidarumas su streiką paskelbusiais kolegomis

Sekėme ir sekame streiko ,,Švyturio -Utenos alaus“ įmonėse. Esame pasipiktinę teismų išvadomis, todėl ttikime, kad nugalės teisingumas. Todėl pasisiūlėme „Utenos alaus“ profsąjungos pirmininkui palaikyti jų organizuojamą piketą, ir liepos 25 d. toje akcijoje dalyvavome.

Ir darbai tęsiasi - sudarinėjame pirmokėlių sąrašą , nes tai didelė mažo žmogučio šventė , kuri turi pasilikti atmintyje , todėl ruošime dovanėles.

Į socialinį dialogą – su nauju generaliniu

Nuo rugpjūčio 16 d. įmonei vadovauja naujas generalinis direktorius Gintautas Bareika. Tikiu, kad dvišalis socialinis dialogas ir toliau tik stiprės, - gyvenimas parodė, jog jis būna naudingas ir darbdaviui, ir darbuotojams.

Vilija Bierontienė
AB „Utenos trikotažas“ profesinės sąjungos pirmininkė

Autorės atsiųstas nuotraukas žiūrėti: Profsąjungų naujienis - Facebook:
http://www.facebook.com/pages/lprofsajungoslt/122638854482316

Reformos efektyviai augina eiles...

2011-07-22T02:32:00.001-07:00

Vis rengiuosi parašyti kokį teigiamomis emocijomis paremtą komentarą, nes jas irgi išgyvenu, tačiau daug didesnis poreikis kreiptis į popierių atsiranda patyrus kažką neigiamo. Šį kartą – apie reformomis „pagerintą“ migracijos valdybos darbą.
Šio rašinio priežastis – Vilniaus apskrities VPK migracijos valdyba. Seniai (o gal ir niekada) nemačiau tokio chaoso. Pratęsti leidimą gyventi Lietuvoje ES piliečiui užtruko „tik“ kiek daugiau nei dvi valandas. Tiksliau, pratęsti – 10 min., o laukti to pratęsimo – visas likęs laikas.
Visos trys salės, esančios Migracijos valdybos pastate, Naugarduko g. 100, tą dieną buvo perpildytos, kondicionavimo sistema veikė tik užsieniečiams skirtoje salėje. Pastarojoje dirbo tik dvi moterys, o informacijos langelis žiojėjo tuščias.
Pasak merginos, neaptarnaujančios žmonių, bet dėliojančios popierėlius bei atsakinėjančius į skambučius, informaciją teikiančios darbuotojos šiandien nebus. Na, sako, nebent paklausite anų dviejų dirbančių moterų, kurių viena užkalbina mandagiai pasiunčia laukti savo eilės. Iš specialios mašinos paimtas talonėlis rodo, kad prieš mus dar laukia 23 žmonės, o pagal priėmimo tempą matyti, kad šiandien galime būti ir neaptarnauti, nors iki darbo pabaigos dar trys valandos. Pasiteiravus, ar verta tiek ilgai laukti vien tam, kad sužinotum, jog baigėsi darbo laikas, mergina su popieriukais vėl nieko nepasako – atseit nežinau, visaip gali būti.
Einu prie kitos salės informacijos langelio, man rūpi sužinoti, ar turiu visus reikalingus dokumentus. Praleisti čia kelias valandas ir sužinoti, kad laukei veltui, būtų itin neteisinga. Čia sėdinti mergina sako, kad nieko negalinti padėti, nes ji žino tik tai, kas reikalinga jos salėje.
Kažką lyg per miglą prisimenu apie visų šitų migracijos reikalų sistemos pertvarką ir įsiūtis dar labiau kyla. Juk tai pasityčiojimas iš žmonių! Kur tas žadėtas efektyvumas? Suprantu, vasara, atostogos, bet darbas vis tiek turi būti organizuojamas efektyviai. O kaip jaustis darbuotojoms, kurios vis tiek šypsosi (ne visos, tiesa), nors ir pro sukąstus dantis, kai aplinkui tiek nepatenkintų žmonių?
Randu pirmą pasitaikiusį telefono numerį, pateiktą kažkokioj informacijoj, ir skambinu. Žinoma, man duoda kitą numerį, kuriuo niekas neatsiliepia. Telefonu paprašau kolegos, kad internete surastų visus užsieniečių reikalų skyriaus telefonus, o kai ir jais niekas neatsiliepia paprašau Migracijos valdybos viršininko numerio. Nei jis, nei kitos specialistės atsiliepti nesiteikia. Atostogos, suprantu, bet juk ne visiems iš karto??
Pagaliau pavyksta prisiskambinti kažkam iš užsieniečių skyriaus. Pasiskundus, jog čia neįmanoma gauti informacijos, moteriškas balsas pakviečia užeiti į 304 kabinetą. Nueinu, o ten tai darbuotojų nemažai, kad bent vieną atsiųstų dirbti su žmonėmis, - liūdnai pagalvojau. Gavau informaciją, jog turimų dokumentų užteks, ir kažką lyg ir, na, suprantate, vasara, atostogos... Bet į atsiprašymą tai panašu nebuvo.
Grįžau į salę, laukti dar mums buvo likusi valanda. O aš užsiėmiau konsultavimu, jei kas ko nors klausė, bet negavo informacijos iš ten dirbančių moterų, patardavau nueiti į 304 kab. Tuo tarpu mašina toliau štampavo talonėlius, kurių numeriai buvo dar bent dviem trimis dešimtimis didesni nei mūsų. Vieniems pasiteiravus, ar bus aptarnauti iki darbo pabaigos, atsakyta, kad šansų mažai. Kai kurie iš laukusiųjų, priėjus jų eilei, tegaudavo formą, kurią užpildžius vėl reiks ateiti. Nusprendžiau taip: jei jau pavyks prieiti prie mums skirtos darbuotojos, niekur nesitrauksiu, kad ir kas bebūtų! Bet mano ryžto neprireikė, reikėjo užpildyti keletą blankų (o jei visi juos užpildytų belaukdami, būtų daug greičiau), net ir sumokėti vietoj galima. Paklausiau, ar čia taip kasdien, darbuotoja atsakė, jog ne ir išreiškė nusistebėjimą, kad dar esą taip nebuvę.
Beje, visame pastate, vienur didesniuose plakatuose, kitur pastatomuose ant stalo stoveliuose į lankytoją kreipėsi tekstas: „Tarpusavio pagarba – raktas į sėkmingą bendradarbiavimą. Dėkojame už kantrybę“.
Grįžusi namo pasidomėjau apie visų tų migracijos reikalų reformą.
2008 m. visi Vilniaus pasų poskyriai sujungti į vieną tarnybą – Vilniaus apskrities VPK migracijos valdybą, prie jos po kelerių metų prijungti ir du Vilniaus rajone buvę du migracijos padaliniai. Dar po metelių praktiškai tai pačiai valdybai perduoti ir migracijos reikalai, susiję su užsieniečiais. Visais trimis atvejais buvo džiaugiamasi sutaupytais milijonais ir darbo efektyvumu bei optimalumu.
Kažin ar nereiks ateityje rašyti dar graudesnių raštelių nei „dėkojame už kantrybę“ ir daug didesnėmis raidėmis? Tik ar tai padės?

P.S. Visai gali būti, kad netinkamu laiku atsidūriau netinkamoje vietoje ir ta diena Migracijos valdyboje buvo išskirtinai bloga, tačiau vis tiek manau, kad efektyviai organizavus darbą tokių nežmoniškų eilių būtų galima išvengti. Juolab kad panaši situacija jau buvo pernai vasarą (radau migracijos valdybos pranešimą spaudai, kviečiantį gyventojus, kuriems dar nėra labai būtina, išvengti vizito).

Ramunė Motiejūnaitė-Pekkinen

Lietuviško biznio ypatumai

2011-07-19T05:20:00.001-07:00

Vis garsiau darbdaviai skundžiasi, jog neranda darbuotojų, o ypač – gerų. Nukeliavusi į Lietuvos darbo biržos interneto puslapį ieškantiems darbo radau tokį pavyzdinį atvejį, kuris galėtų paaiškinti, kodėl. Antra vertus, to neįmanoma paaiškinti jokia logika, nes tai yra absurdas ir įmanomas tik ten, kur vis dar randasi vergų.
Yra tokia bendrovė „Euroreklama“. Ji ieško iš karto trijų darbuotojų: reklamos agento (vadybininko), reklamos tekstų autoriaus (dizainerio) ir valytojo. Iš pirmojo tikimasi reklamos planavimo, iš antrojo – reklamos dizaino, o iš trečiojo – ofiso valymo paslaugų.
Pirmiems dviems būtina mokėti dirbti kompiuteriu ir turėti raštvedybos žinių, išsilavinimas pageidautinas aukštesnysis. Trečiajam gi jokių reikalavimų nekeliama.
O dabar įdomiausia dalis: visiems siūlomas atlyginimas – 800 litų, neatskaičius mokesčių. Bet tai dar ne viskas. Valytojas už tokį atlyginimą įdarbinamas pusei darbo laiko, o vadybininkas su dizaineriui – visam. Išeina, kad ofiso valymas vertinamas dvigubai daugiau nei dizainerio ir vadybininko paslaugos!
Dar vienas niuansas: darbdavys visas tris darbo vietas siūlo „neįgaliems, turintiems I, II, III invalidumo grupę arba vidutinį neįgalumo lygį, kuriems nustatytas neviršijamas 55 procentų darbingumo lygis“ (citata neredaguota). O tai reiškia, jog jis, įdarbinęs neįgalius žmones dar tikisi ir subsidijų iš valstybės. Tai štai koks tipiškas lietuviškas biznis...
Mergaitė Raudonais Bateliais

Pasalulio Moterys, Suomija ir rėkiantys kortežai

2011-07-01T09:32:00.000-07:00

Lietuvos valdžia išgyvena žvaigždžių valandas ir nuo to švytėjimo pati apakusi dar labiau atitolsta nuo Lietuvos. Giriasi kažkokiais nuopelnais, „rašo“ vadovėlius, skleidžia „patirtį“. O Pasaulio Moterų susitikimas, atrodo, nieko kito ir nenuveikė, kaip tik skaičiavo, kiek ir kokius postus užima ir kiek turi užimti moterys.
Cituoju JAV Moterį H.Clinton: „Tik pažiūrėkite į Lietuvą šiandien: ji ne tik puikiai pirmininkauja Demokratijų bendrijoms, bet ir nustato aukštus standartus mums visiems – moteris prezidentė, moteris parlamento vadovė, moteris finansų ministrė, moteris gynybos ministrė. Greitai pradėsime lyginti Lietuvą su Suomija“. Lietuvos Moterį tai, tikriausiai, baisiai nudžiugino, Suomija juk – svajonių šalis!
O man norisi verkti. Ir ne vien todėl, kad šalys lyginamos pagal tai, kiek aukštų postų užima moterys, bet ir dėl to, kad visi aukšti svečiai, atvykę į Lietuvą šiom dienom tiesiog terorizuoja Vilnių. Žinoma, ne svečių čia kaltė, o organizatorių, ir tai, tikriausiai, nėra kažkas išskirtinio, bet vilniečius, ypač centre gyvenančius ir dirbančius, į neviltį varo tris dienas nesibaigiantis automobilių sirenų kaukimas. Visi tie svečiai važinėja rėkiančiais kortežais, dažnai net trimis juostomis ir atrodo, kad visi sostinės gyventojai, ypač ratuoti, jiems labai trukdo.
„Kitą kartą, kai bus kažkas panašaus Lietuvoj, jie galės išsiųsti gyventojus iš miesto“, - mano pasipiktinimui sarkastiškai pritaria Lietuvoje gyvenantis Suomijos pilietis. Ten kol kas dar vis rodoma daugiau pagarbos žmogui, o lyginti mūsų šalis bus galima tik tada (drįstu prieštarauti JAV Moteriai), jeigu (kai?) Suomija nusiris iki Lietuvos lygio.
Šiaip jau, iš tikrųjų, kam „jiem“ apskritai reikalingi žmonės? Aaa, atleiskit, pamiršau, juk prieš rašant vadovėlius teorijas reikia pasitikrinti praktiškai, su bandomaisiais triušiais, taip sakant. Be to, dar šita avinų banda ir mokesčių šiek tiek sumoka, tiesa, labai nedaug, juk Lietuvą išlaiko verslininkai...
RMP

Ugniagesiai? Kam jie?

2011-06-29T02:23:00.000-07:00

Skaitau Lietuvos naujienas ir negaliu patikėti savo akimis. Kas vadovauja mūsų valstybei? Kažkokie mankurtai, kuriems net nesvarbus jų pačių likimas? Juk jeigu tai darytum už pinigus, vis tiek turėtum suprasti, kad ant griuvėsių, net ir su dideliais turtais neišgyvensi.
Šiauliuose štai ugniagesiai ne tik varomi neapmokamų atostogų, kolegas palikdami budėti po vieną, bet jie už savo varganą minimalią algą dar ir darbo drabužius ir avalynę turi pirktis! Darbo inspekcija tai vertina griežtai, - vienas žmogus niekaip negali važiuoti gesinti gaisro. Bet važiuoja! Ir jau nebe pirmi metai. O darbo inspekcija kritiką teišspaudžia ir tai tik pakalbinta žurnalistų.
Kas tai? Noras sužlugdyti valstybės kontroliuojamą ugniagesių gelbėtojų tarnybą ir perleisti privatininkams? Labai paranku – valstybė ir toliau mokės, o privatus verslas ims pinigėlius, na, ir kartais gal kokį vieną kitą gaisrą užgesins. Visa kita – patys, brangieji, užsigesinsit patys.
Dar vienas kuriozas, susijęs su ugniagesiais, atskriejo iš Visagino. Ignalinos atominės elektrinės direktorius pareiškė, kad atsisakys elektrinę saugančių ugniagesių. Taupys, nes per brangu. Informacijos centro direktorei 16 tūkst. litų algą mokėti ne per brangu, o ugniagesius išlaikyti – trūksta lėšų. Žinoma, kai atsitiks kokia nelaimė, informuoti bus daug svarbiau, nei kovoti su padariniais.
Vidaus reikalų ministrą tai net nustebino, sakė aiškinsis su kolega energetikos ministru. Na, o jei nepavyks, ieškos lėšų valstybės mastu. Gal dar ką galima bus atimti iš šiauliškių ugniagesių? Jie, pavyzdžiui, susimetę patys galėtų nusipirkti gaisrų gesinimo technikos ir gal net apskritai be algų padirbti kokį pusmetį...
...
Kas būna, kai viršūnės nenori nei girdėti, nei matyti savo žmonių?
Nebūna nieko, jei tie žmonės vis dar gali taip gyventi...
Mergaitė RAUDONAIS BATELIAIS

Verslas verkia: trūksta darbuotojų...

2011-06-13T04:13:00.000-07:00

Restoranų tinklą valdanti bendrovė „Čili Holdings“ pravirko, kad didžiulė emigracijos banga neleidžia „užpildyti“ sukurtų darbo vietų.
Personalo departamento direktorė Rasa Rudytė negaili kritikos valdžiai. Ji sako, jog bedarbių perkvalifikavimas įstrigo biurokratijos labirintuose, o „kalbos apie lietuvių emigracijos stabdymą ir lieka tik kalbomis“. Čia pat pasigiriama, kad "Čili Holdings" nuolat investuoja į darbuotojų mokymus bei kvalifikacijos kėlimą, o šiemet tam bus skirta gerokai daugiau lėšų nei praėjusiais metais.
Čia dar labai tiktų parnešti, kokį atlyginimą ši gerumu dvelkianti bendrovė moka savo darbuotojams ir už kiek darbo valandų. Bet, aišku, PS - pranešimo spaudai (pasak manęs, propagandos spaudai) stiliaus informacijoje nepateiksi skaičiukų, kurie labai aiškiai ir pasakytų, kodėl gi „Čiliakui“ sunku susirasti darbuotojų...
Gana išsamus straipsnis apie „Čili“ darbo ypatumus diena.lt
Mergaitė RAUDONAIS BATELIAIS

Apie daugumos valdymo principus

2011-06-09T03:11:00.001-07:00

Ištrauka iš 2004 m. interviu su radikaliu šiuolaikinės JAV politikos, ekonomikos ir viso to, ką vadiname kapitalizmu, kritiku, ﬁlosofu, lingvistu, anarchistu ir politiniu aktyvistu Noam
Chomsky.
Jei nori būti visuomenės dalis, turi apskritai priimti daugumos sprendimus, jei tik nėra didelės priežasties jų nepriimti. Jei aš šiąnakt važiuosiu namo, ir degs raudona šviesa, aš sustosiu, nes taip nusprendė bendruomenė. Nesvarbu, kad yra trečia valanda nakties, ir aš galiu pravažiuoti pro šviesoforą nepagautas, nes nieko aplink nėra. Jei esi visuomenės dalis, perimi elgesio modelius, su kuriais galbūt nesutinki. Bet yra nepriimtinų dalykų, kai pajunti, kad privalai pats sąmoningai pasirinkti, ir kad daugumos sprendimai yra amoralūs. Bet vėlgi, ieškant išganingos formulės, galima labai susikrimsti. Kartais turi nuspręsti, prieštaraudamas savo draugams. Kartais tai bus teisėta, kartais ne. Paprastai tokiems dalykams nėra ir negali būti formulių. Žmogaus gyvenimas per daug komplikuotas, jame per daug dimensijų. Jei nori pažeisti bendruomenės normas, turi tam turėti labai svarių priežasčių. Tau tenka uždavinys įrodyti, kad esi teisus, neužtenka tiesiog tarti – „šitaip sako mano sąžinė“. Tai nepakankamas paaiškinimas.

Visuomenė prieš oligarchus

2011-06-07T04:31:00.001-07:00

Birželio 8 d. 19 val. Rygoje bus surengta masinė akcija – „oligarchų paminėjimas“. Ji rengiama kaip atgarsiai į latvių tautą, tiksliau - samdomąją liaudį, „runkelius“ nuvylusius prezidento rinkimus, atvedusius į valdžią kaip tik oligarchą - bankininką.
Įdomu, kad akcijai, nukreiptai prieš konstituciniu požiūriu teisėtus rinkimus, Rygos savivaldybė nedrįso neduoti leidimo. O ką išdarinėja konservai Lietuvoje?
Juozas Steponas

Grąžinkite Lietuvai krepšinį!

2011-05-05T01:39:00.000-07:00

Skurdas ir nuolatinė skurdo palydovė socialinė atskirtis Lietuvoje pastaraisiais metais linkusios progresuoti. Šiems procesams įtakos turi tiek pasaulinės ekonominės-finansinės krizės pasekmės, tiek tendencingas stambųjį kapitalą remiantis Lietuvos konservatorių valdymas. Nesigilindamas į fundamentalius ekonominius-socialinius aspektus, noriu paliesti vieną viešojo gyvenimo klausimą, kurio sprendimas nereikalauja papildomų resursų ir galėtų būti nesunkiai pasiekiamas. Manau, kad profsąjungoms aiškiai ir principingai pareiškus nuomonę šios problemos sprendimą lydėtų sėkmė, o jei dabartinė valdančioji dauguma šio projekto nepalaikytų, labai daug gyventojų vis tiek teigiamai įvertintų profsąjungininkų pastangas.
Žmonės gerai prisimena, kad kai Lietuvoje netgi šlapios dešros ir cukraus tekdavo stovėti eilėse, „Žalgirio“, o vėliau ir „Statybos“ rungtynes galėjo stebėti visi, visa Lietuva, neskirstant į socialinius sluoksnius pagal turimas pajamas. Šiandien labai daug Lietuvos aistruolių, ypač periferijoje, to daryti negali, vadinasi, yra tolimoje socialinėje atskirtyje. Suprantant, kas Lietuvai yra krepšinis, esamą situaciją galima vertinti tik kaip pasityčiojimą iš tautos, negražų norą naudojantis monopolinėmis teisėmis pasipelnyti iš lietuvių meilės krepšiniui. Esama situacija tai – didelė gėda nacionaliniam transliuotojui, kuris nuolat deklaruoja indiferentišką arba neigiamą poziciją šiuo klausimu.
Kai VIASAT kanalas, vaikydamasis didesnio pelno krepšinio mėgėjų sąskaita, iš didelės dalies visuomenės atėmė galimybę žiūrėti Eurolygos transliacijas per nemokamą kanalą, pirmieji sunerimo ištikimiausi krepšinio sirgaliai, kurie surinko tūkstančius parašų ir kreipėsi į Seimo Jaunimo ir sporto reikalų bei Europos reikalų komitetus. Kaimo žmogus, neturintis galimybės prisijungti prie palydovinių lėkščių sistemos, patiria didžiulę netektį, o Lietuvos krepšiniui taip pat daroma meškos paslauga, nes, kai krepšinis sunkiai prieinamas, natūralu, kad jo populiarumas dėl to irgi nukenčia.
Seime jau pavyko apginti (inicijuotą Jaunimo ir sporto reikalų komiteto pirmininko Ž.Šilgalio) Visuomenės informavimo įstatymo pataisą, atvėrusią galimybių ULEB Eurolygos krepšinio turnyro varžybas ir kitus šaliai reikšmingus įvykius tiesiogiai stebėti nemokamais TV kanalais.
Tačiau Seime pasiektas sprendimas tai nėra galutinė krepšinio aistruolių pergalė, nes, norint turėti galimybę per nemokamus TV kanalus stebėti ULEB Eurolygos varžybas, dar reikia, jog Vyriausybė jas įtrauktų į visuomenei reikšmingų įvykių sąrašą ir šį sąrašą apgintų Europos Komisijoje. Vyriausybei parengus teikimą ES sprendimas greičiausia būtų teigiamas. Deja, pastaruoju metu sklando daug gandų apie VIASAT‘o lobistų įtaką Vyriausybei, ir gerai informuoti žmonės reiškia nuomonę, kad tokio teikimo A. Kubiliaus Vyriausybė gali ir neparengti. Juo labiau kad neva tam yra pagrindas – Lietuvos radijo ir televizijos darbo grupės pareikšta neigiama nuomonė.
Mano galva, didesnio pasityčiojimo iš Lietuvos krepšinio aistruolių (o tokių, nematančių transliacijų, yra labai daug) kaip tokia nacionalinio transliuotojo darbo grupės išvada negalima net sugalvoti. Kam atstovauja ta komisija tikrai nėra aišku, tik matyti, jog ji nėra Lietuvos žmonių interesų gynėja.
Pasak darbo grupės atstovo Kultūros ministerijos Informacinės visuomenės plėtros skyriaus vedėjo Laimono Ubavičiaus, daugiausiai ginčų kilo dėl to, ar Eurolygos varžybos atitinka svarbumo ir žiūrimumo kriterijus. „Lietuvoje Eurolyga nežiūrima ir nekelia visuomenės susidomėjimo“, – jo argumentas.
Ar L.Ubavičius kada nors buvo arenose, kur namų rungtynes žaidžia „Žalgiris“ ar „Lietuvos rytas“? Ar matė sausakimšas sales? Ar jam teko pasivažinėti po Lietuvą ir pabendrauti su žmonėmis, iš kurių aukščiausio lygio krepšinis tiesiog pavogtas? Nuvažiuokite ir pabandykite krepšinio mėgėjams pasakyti tai, ką sakėte į TV kameras, - jog lietuviams krepšinis neįdomus ir dėl to nežiūrimas. Abejoju, ar po tokių žodžių išneštumėte sveiką kailį!
Praktiškai nebūna auditorijų, kuriose nebūtų užduotas klausimas: kada gi krepšinio mėgėjams bus gražintos Eurolygos transliacijos? Tegul Vyriausybė, jeigu nesprendžia netgi šio klausimo, viešai tautai pasako, jog ji palaiko verslininkų „teisę“ gauti viršpelnius, kartu prisipažindama, kad Lietuvos gyventojų interesai Vyriausybei yra nelabai svarbūs. Ji taip elgiasi, tad tegul be arogancijos ir išsisukinėjimo tai paskelbia viešai.
Paradoksalu, kad toks absurdiškas teiginys iš valdininkų lūpų nuskamba būtent tada, kai šalis daugiau kaip po septyniasdešimties metų rengiasi Europos krepšinio čempionatui Lietuvoje. Lietuva turi daug argumentų ginti savo pozicijas Europos Komisijoje (pradedant krepšinio tradicijomis, pergalėmis, garsiomis krepšininkų pavardėmis, geriausiais pasaulyje sirgaliais, žmonių susidomėjimu ir t.t.). Žodžiu, VIASAT veikėjai supranta, kad Europos Komisija greičiausiai patvirtintų Eurolygą minėtame svarbių įvykių sąraše, todėl daro viską, jog toks sąrašas Europos Komisijos nepasiektų, kartu visomis įmanomomis priemonėmis darydami poveikį silpnavaliams, lengvai paveikiamiems valdininkams...
Jau greitai dveji metai, kai A. Kubiliaus Vyriausybė nepatvirtina sąrašo, nors priremtas argumentų Ministras Pirmininkas viešai iš tribūnos dar praeitais metais (2010 metų balandį) pažadėjo, jog iki Šv. Velykų sąrašas bus patvirtintas ir jame Eurolygos varžybos bus. Kas nutiko, jog sąrašo iki šiol nėra, o Ministras Pirmininkas nesilaiko viešai duoto žodžio? Gal kaltas vis tas pats lobizmas, prieš kurį savo viešais pasisakymais Premjeras viešai deklaruoja intensyviai kovojantis?
Mano galva, teigiamam klausimo sprendimui labai padėtų vieša daugelio Lietuvos socialinių grupių išsakyta nuomonė Vyriausybei. Ir labai daug kam nuolat kyla klausimas, kodėl gi dėl vienos televizijos siekimo privatizuoti daugumos Lietuvos krepšinio gerbėjų norus matyti savo mėgiamas komandas, tyli Lietuvos žmonėms atstovaujančios organizacijos, buvę ir esantys aktyvūs sportininkai. Juk būtent jie turėtų paraginti Vyriausybę kuo skubiau atlikti visus likusius formalumus, kad visi krepšinio aistruoliai mūsų krepšinio komandų pasirodymus kuo greičiau galėtų stebėti tiesiogiai nemokamais TV kanalais. Bent jau aiškiai viešai pareikšti savo poziciją.
Juo labiau, kad informacija apie Anglijos aistruolių pergalę siekiant nemokamų futbolo transliacijų sukelia daug papildomo optimizmo.

Dr. Povilas Vytautas Žiūkas
"Lietuvos profsąjungos" 2011 Nr. 3

SALDUS MELAS AR KARTI TIESA?

2011-04-02T04:16:00.000-07:00

Kovo 31 d. įvyko laikraštį "Lietuvos profsąjungos" leidžiančios VšĮ savininkų susirinkimas, kuriame buvo pareikšta, kad laikraštis "eina prieš profesines sąjungas". Kultūros darbuotojų profsąjungų federacijos pirmininke besiskelbianti Aleksandra Leparskienė apkaltino buvusį laikraščio redaktorių... sužlugdžius jos vadovaujamą šaką (netikite? taip iš tiesų buvo pasakyta!), o LPSK pirmininkas Artūras Černiauskas prikišo dabartinei redaktorei, kad ji neturėjusi paskelbti "Lietuvos profsąjungose" informacijos (su labai profsąjungoms kenksminga antrašte!) apie smunkančius profesinių sąjungų reitingus.

Kaip laikraštis griovė (ir dabar griauna) A.Leparskienės vadovaujamos šakos įvaizdį (ir net pačią šaką!), tikėtina, bus galimybių išsiaiškinti su ponia kultūros darbuotojų globėja taip pat viešai, kaip viešai šis kaltinimas buvo paskleistas.

O šį kartą norėčiau grįžti prie esminio klausimo: ar gali pakenkti profsąjungų judėjimui paviešinami faktai - jeigu kartais jie yra ir nemalonūs? Ar būtina nuo profesinės sąjungos narių slėpti (ar bent jau nutylėti) nemalonius duomenis, liudijančius, kad, pavyzdžiui, per pastaruosius metus profsąjungų reitingai smuko?

Ponas Černiauskas, kaip matome, įsitikinęs, jog tokią informaciją skelbti profsąjungų laikraštyje kenksminga. Nekalbant jau apie tai, p. pirmininkas redaktorę apskritai kaltino nepagrįstai: tokios informacijos "Lietuvos profsąjungose" dabartinė laikraščio vyr. redaktorė iš viso NIEKADA NEPUBLIKAVO. Informacija apie reitingus (įskaitant ir p. Černiauską papiktinusiąją) reguliariai skelbiama nepriklausomame TINKLALAPYJE "Profsąjungų naujienos", kurį redaguoja ir administruoja kitas asmuo.

Sąmoningas blefavimas ar apsirikimas? Galėjo būti ir sąmoningas kaltinimas: nepateikus konkrečios kritikos laikraščio redaktorei (iki tol už redaktorių nugaros jų darbą triuškinus LPSK valdyboje ir uždaruose p. Soščekienės pasitarimuose), reikėjo įrodymų, kad „laikraštis blogas“...

Dabartinis LPSK pirmininkas - publikos numylėtinis, sugebantis ekspromtu įtaigiu tonu atsakinėti į žurnalistų ar profsąjungų oponentų (beje, vis rečiau bepasitaikančių) klausimus ar kritiką. Kaip žuvis vandenyje jis gerai jaučiasi nardydamas ir po ekonomiką, ir po darbo teisę, sugebėdamas niekada "nesudegti", net jeigu ir akivaizdžiai blefuoja. "Veža" ir neklystamas autoriteto tonas, PIRMININKO CHARIZMA. Jis nelinkęs grįžti, pasitaisyti ar atsiprašyti, net jeigu ką nors apkaltino nebūtais dalykais. Artūrui visada viskas gerai baigiasi, - net kartkartėmis "vidinės opozicijos" inicijuotos bylos dėl LPSK sąmatos ir kitų ūkinių reikalų... Todėl prieš viešai apkaltindamas tik antrus metus šiose pareigose dirbančią laikraščio redaktorę p. pirmininkas taip pat nesivargino pasitikslinti, ar iš tikrųjų ir kada „Lietuvos profsąjungose“ tokie reitingai buvo skelbiami. O kam vargintis? Juk silpnesniuosius triuškindamas tikrai niekuo nerizikuoji...

Pastebėtina, kad įvaizdžio kūrimo, viešųjų ryšių reikalai p. Černiauskui pastaruoju metu tapo kone panacėja. Kaip ir A.Leparskienei, jam vis labiau atrodo, kad laikraštį pavertus viešųjų ryšių instrumentu (tik LPSK "organu") kaip ant mielių ims kilti ir tie patys nekokie profsąjungų reitingai. Nepaisant sudeginto ir LPSK apsvilinusio Nacionalinio susitarimo, nepaisant pastarojo meto trypinėjimų protesto akcijų grafikuose, nepaisant tolesnio kai kurių šakomis besivadinančių darinėlių merdėjimo...

Daug kas pagrįstai stebisi, kodėl profsąjungų įvaizdį LPSK pirmininkas tapatina tik su savimi. Juk LPSK - ne vienintelė šalyje profsąjunga, ir Lietuva televizijose kol kas mato ne tik Černiauską, bet ir Bružą, ir Dambrauską, ir Jurgelevičių, ir Baką, ir Judiną, ir Kavaliauskaitę... Jų vadovaujamų organizacijų veiklos vertinimai, turbūt, irgi atsispindi svyruojančiuose profesinių sąjungų reitinguose.

Esu įsitikinęs, kad, net nesuteikiant tokios didelės reikšmės toms apklausoms, jų duomenų dinamika rimtai organizacijai gali būti įdomi, turi būti analizuojama ir net viešinama (juo labiau, kad ji imama iš visiems ir taip prieinamos viešumos – dažniausiai „Respublikos“ laikraščio). Manau, kad ši informacija reikalinga ne tik „eiliniams“ nariams, bet ir lyderiams, kurie, analizuodami reitingų kreives, gali atitinkamai koreguoti veiklą, o eiliniai nariai gali vertinti savo lyderių veiklą.

Iš tiesų, ar neverta susimąstyti ir profsąjungų aktyvui, ir eiliniams, kodėl per pastaruosius dvejus metus profsąjungų įvaizdis iš tiesų pablogėjo? Palyginus 2009, 2010 ir 2011 metų "Baltijos tyrimų" apklausas, tapo akivaizdu, kad po 2009 metų pakilimo (tada buvo pasiektas aukščiausias pasitikėjimo profesinėmis sąjungomis reitingas 51 proc.) 2010 metais pasitikinčiųjų procentas vidutiniškai smuko net 5 punktais?

"Profsąjungų naujienos" šių metų pradžioje atlikusios palyginamąją minėtų metų analizę, publikaciją pavadino: "Piliečiai nusivilia profesinėmis sąjungomis?". A. Černiauskas, pasipiktinęs šia antrašte, kažkodėl nesugebėjo pastebėti, kad ja neteigiama, jog profesinėmis sąjungomis nusiviliama, o tik abejojama, tik keliamas klausimas, apie ką signalizuoja antraštės gale dedamas klaustukas. O ar pačiam pirmininkui ryškus atotrūkis tarp 2009 ir 2010 metų tokio klausimo neužduoda?

O gal iš tiesų profsąjungų judėjimą išgelbės Černiausko-Soščekienės inicijuota viešųjų ryšių pertvarka? Tik kodėl pradedama GRIOVIMU. Kodėl iškilo būtinas reikalas 14-ti metai leidžiamą bent kiek savarankišką profsąjungų laikraštį kartu su redakcija perkelti į LPSK dvaro centrą J.Jasinskio gatvėje, redaktorę (beje, jos nuomonės apie tai niekas iki šiol neklausė) paversti aparato darbuotoja, o seniai leidžiamą laikraštį paversti reklaminiu padailintus pirmininko ir jo favoritų portretus reklamuojančiu informaciniu leidinėliu?

O gal Soščekienės ir Ko (buvo toks Soščekienės, Posochovo, Lebedevo, Ligeikos, Vipartienės, Neverausko, Varasimavičienės, Navaičio ir Leparskienės pasirašytas projektas!) griovimo akcijai nepavykus (na, bent kol kas...), bent pabandyti priversti "Lietuvos profsąjungose" padidinti saldaus melo dozę ir uždrausti spausdinti bent lašelį karčios tiesos? Juo labiau kad ima aiškėti, jog ta nemaloni LPSK veikėjams ricina – tai ir bent vienas geras žodis apie "kitus", LPSK nepriklausančius. Ne vieną LPSK valdybos narį tiesiog siutina, jei į laikraštį (kad ir kaip kontekstas) patenka "blogiečių" Dambrausko, Bružo ar Bako pavardės...

Tiesa, kovingiausiai žiniasklaidos kritikei p. Leparskienei "blogiečių" pakanka ir LPSK troboje. Kai prieš keletą metų į LPSK narės - Lietuvos paslaugų sferos darbuotojų profesinę sąjungą pareiškė norą įstoti M.Mažvydo bibliotekoje susikūrusi profesinė sąjunga, o "Lietuvos profsąjungos" apie tai parašė, redaktorius buvo apkaltintas kenkimu teisėtai kultūros šakos vadovei, nes „nepagrįstai“ remia tą "Žibalininką" (Net viešuose profsąjungų forumuose KULTŪROS šefė pravardžiavo kolegą, išdrįsusį į savo šaką įsileisti vienos ar kitos bibliotekos profsąjungininkus).

Baigdamas apie karčios tiesos ir saldaus melo priešpriešą, prisiminiau dar vieną pavyzdį. Jis irgi - iš tos pačios reitingų srities.

Tai įvyko per 2010 m. gegužę įvykusį suvažiavimą. Teikdamas delegatams ataskaitą ir kandidatuodamas į LPSK pirmininkus p. Artūras, greta kitų ryškių LPSK pasiekimų, delegatus informavo, kad profesines sąjungas teigiamai vertina "apie 44 proc. apklaustųjų".

Iš tikrųjų tai vėl buvo mūsų Artūro blefas. Balandžio 23 d., t.y. porą savaičių prieš suvažiavimą, "Respublikoje" buvo paskelbta, jog kovo pabaigoje atliktoje "Baltijos tyrimų" apklausoje profsąjungomis pasitikį pareiškė tik 36 proc. (taigi ne 44 proc.!) apklaustųjų. Nepasitikėjimą profesinėmis sąjungomis tada išsakė net 40 proc. respondentų.

Priminsiu, kad nepasitikinčiųjų procentas ir naujausiais (vasario pabaigos) duomenimis nusveria pasitikinčiuosius santykiu 41:38.

O gal, kolegos redaktoriai, sukeiskime šiuos skaičius vietomis? Gal tada pradės staigiai augti narystė, o p. Černiauskas ir p. Leparskienė bus mumis patenkinti?

Juozas Steponas

Nacionalinėje bibliotekoje – po beveik 10 metų

2011-02-23T03:18:00.000-08:00

Pasidalinsiu įspūdžiais iš apsilankymo Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Paskutinį kartą tenai buvau jau senokai, dar kai galima buvo į ją įžengti oriai, t.y. pro kolonomis papuoštą didingą paradinį įėjimą.
Dabar į biblioteką patenki „pro užpakalį“, jeigu paradinį įėjimą laikytume galva. Tačiau jokių nuorodų, kaip į ją įeiti, nėra. Atsidūręs prieš aklinai fanera užkaltus laiptus, žiūrinčius į Gedimino prospektą, turi gerai pagalvoti, o kur dabar? Kairėje palei fanerinę sieną eina tunelis (toks, kuris skiria žmones nuo statybų), pasuku juo ir tikiuosi, kad jis mane nuves prie bibliotekos durų. Nuveda, bet ten, pasirodo, kavinė ir dar kažkas. Prie durų sėdi net du apsaugininkai, kurie nepakeldami akių varto kažkokį laikraštį ar žurnalą. Mandagiai pasiteirauju, kaip patekti į biblioteką ir gaunu nepatenkino žmogaus atsakymą – tenai, už kampo.
Ir iš tikrųjų jis nemelavo, už kapo randu įėjimą. Beveik paradinį, su dideliu užrašu. Užėjus apsisukti beveik nėra kur. Kiek pasiblaškiusi dar už vieno kampo randu iš kabineto padarytą rūbinę. Labai maloni rūbininkė puikiai mane aptarnauja ir tai kiek sumažina įtampą, kuri kyla kaip pakliūni į nepažįstamą aplinką ir nerandi jokių nuorodų, padedančių susigaudyti. Šalia rūbinės randu kabinetą, kur užrašyta „Registratūra“. Ten – jau kelios merginos, bet moteris pamačiusi mano rankoje skaitytojo bilietą nukreipia mane prie įėjimo esančią informaciją (tiesiog koridoriuje stovintis stalas su kompiuteriu).
Ten mane informuoja, kad lankiausi čia jau seniai, todėl turiu grįžti į registratūrą ir persiregistruoti. Joje užtrunku, nes prieš mane – dar keli žmonės. Apžiūriu kabinetą. Jame yra dar viena darbo vieta. Joje dirbanti moteris yra gana užsiėmusi, be to, jai tenka telefonu pranešti apie pradelstas grąžinti knygas (man ten būnant ji skambino 3-4 kartus). Su užuojauta pagalvoju apie tokias darbo sąlygas. Juk turi jaustis kaip traukinių stoty, kur nuolat pilna žmonių, jie kalbasi su registratore, tarpusavyje, o jei dar koks „psichas“ pasitaiko...
Na, pagaliau jau esu „priimta“ į draugiją ir keliauju prie įleidimo į bibliotekos lobynus. Šalia informacija pavadinto stalo sėdi apsaugininkas besiilsinčio liūto žvilgsniu. „Informacijos“ moteris man paaiškina, kaip turiu kišti skaitytojo bilietą į prietaisą, kad šis mane įleistų į vidų. Įkišt įkišau, bet, pasirodo, per ilgai įkišusi laikiau. Iš trečio ar ketvirto karto su minėtos draugiškos moters pagalba pagaliau pavyko. Tiesa, apsaugininkas besiilsinčio liūto žvilgsniu net nesukrutėjo.
Na, pačioje bibliotekoje viskas neįprasta, nauja, tačiau visur gali gauti geranoriškų ir draugiškų bibliotekininkių pagalbą. Atlikusi tai, ką planavau, leidžiuosi žemyn ir manęs jau tas įleidimo-išleidimo prietaisas negąsdina, nes jau žinau, kaip reikia su juo elgtis. Tačiau klydau. Skaitytojo bilietas toje mašinos properšoje tiesiog paskendo. Kol jį išgraibiau, pabudo liūtas. Kažką sumurmėjo, supratau, kad reikia bandyti dar kartą. Ir vėl nesėkmingai. Tada jis jau kiek pakeltu balsu paaiškina, kad čia reikia greitai: „viens ir du!“. Tiesa, jis mane pavadina ponia, tačiau jo tonas mane suerzina, nes pasijutau kaip kokia vėpla. Skubu prie rūbinės, kad kuo greičiau nusikratyčiau to jausmo. Mano susierzinimą kiek sušvelnina ta pati besišypsanti, maloniai mane pakalbinusi rūbininkė.
Išties gaila tų bibliotekos darbuotojų, ne jų kaltė, kad jie turi dirbti tokiomis sąlygomis (gal gi ta renovacija kada nors ir pasibaigs!). Reiškiu jiems didžiulę pagarbą. Mes per daug nevertiname bibliotekininkių darbo, o jos sugeba mus, į jų valdas vienokiais ar kitokiais reikalais užklydusius, sušildyti. Jau nekalbant apie didelį ir prasmingą jų darbą, juk Nacionalinėje bibliotekoje rašoma istorija.
Tačiau vėl grįžtu prie bibliotekos apsaugininkų. „Dussmann service“ - perskaičiau ant jų striukių. Gal ir patikima bendrovė. Tik manau, skirtumas yra, ar apsauga lydi traukinį su malkom (ar net aukso luitais!), ar dirba Nacionalinėje bibliotekoje. Bet, žinoma, jeigu tiesa tai, ką rašė spauda apie šios bendrovės vadybos ypatumus, tada negali pykti. Jeigu tikrai apsaugininkai į darbą Vilniuje važiuoja iš Klaipėdos teuždirbdami 800 litų, tai pagarbą tenka atiduoti ir jiems...

Ramunė Motiejūnaitė-Pekkinen

POETAS - VIRŠ VISŲ SISTEMŲ!

2011-02-21T07:07:00.000-08:00

Anarchija.lt, informuodama apie simboliškas eitynes vasario 19 d. vietoj uždrausto profsąjungų mitingo, rašo:
„Nors Justinas Marcinkevičius buvo garbstomas abiejų valdžių – sovietinės ir tautinės, tačiau išliko liaudies poetu, o jo eilėraščiai tapo folkloru“.
Tai nėra tikslus pasakymas: jeigu vieni ar kiti - tarybiniai ar tautiniai - funkcionieriai „garbstė“ Poetą, tai ne Poeto kaltė, o tarybinės ir šiandieninės buržuazinės sistemų funkcionierių, jų ideologų „problema“.
Paradoksalu, bet Justiną Marcinkevičių mažiau „garbstė“ ir labiau įžeidinėjo šiuolaikinėje santvarkoje kylanti valdžia. Ypač tai išryškėjo Sąjūdžio - V.Landsbergio - bandymų įvesti autoritarinį valdymą periodu.
Gal kai kas, matydami V.Landsbergį poeto laidotuvėse, ir pamiršo, kad anuo metu skandalingą ir tarybiniu metodu patriotų smerkiamą grupės intelektualų pareiškimą prieš posąjūdinį V.Landsbergio siekį tapti smetonišku „tautos vadu“ J.Marcinkevičius taip pat buvo pasirašęs.
Poetas nukentėjo ir tuo metu, kai V.Landsbergis dar nebuvo praradęs vilties tapti Prezidentu, o buvo pasklidę gandai, kad Prezidentu galėtų būti Justinas Marcinkevičius.
Neteigiu, kad su šiuo incidentu sietinos ir televizijoje eskaluojamos insinuacijos neva J.Marcinkevičiaus apysaka „Pušis, kuri juokėsi“ parašyta tarybinių ideologų specialiu užsakymu.
Būta ir dar kai ko (ir dabar būtų galima pateikti pakankamai faktų), kas paliudytų, kaip dabartinė valdžia „garbina“ dvasinį kūrybinį tautos elitą...
Bet tai – istorija, kaip kad specialaus aptarimo reikalautų ir tarybinė (savo dvasia - taip pat!) Justino Marcinkevičiaus poezija, - pavyzdžiui, poemos „Dvidešimtas pavasaris“, Pirčiupio tragedijos tema parašytos poemos „Kraujas ir pelenai“. Dabar jau mažai kas drįstų cituoti ir liudyti, kad pastarojoje autorius pasmerkė „visų pirma“ Bažnyčią, „išmokiusią lietuvį atsiklaupti“.
Dar yra ir daugiau. Yra įtaigus Justino Marcinkevičiaus eilėraščių ciklas „Šiandieninis Leninas“, parašytas tada, kai, žlungant stalinizmui, daugelis intelektualų (ir visuomenė) buvo patikėję, kad ateina socializmas „su žmogišku veidu“ (Kaip kad dabar tebetikima, jog dar ateis „kapitalizmas su žmogišku veidu“).
Yra ir eilėraščių ciklas „Šešiolikmečiai“ (imantys šautuvus – „vieni už tautą, kiti – už liaudį“), dėl kurio raukėsi tarybiniai ideologai, o dabar šio ciklo apsimeta neskaitę pokario „miško brolių“ garbintojai...
Tačiau tai ilgesnė ir sudėtingesnė kalba.
Norėjau pabrėžti, mano nuomone, svarbesnę mintį. Jai pasakyti raktą man davė D. Grybauskaitės perskaitytas tekstas laidotuvėse, tiksliau, teiginys: POETAS PAKILO VIRŠ SISTEMOS.
Prezidentės kalboje nebuvo įvardinta tarybinė sistema, bet buvo aišku, kad Velionis buvęs virš jos.
Manau, kad D.Grybauskaitės perskaitytą (tikrai gražų ir iš esmės teisingą) derėtų patikslinti:
JUSTINAS MARCINKEVIČIUS (kaip ir, pavyzdžiui, SALOMĖJA NĖRIS) buvo ir liks aukščiau SISTEMŲ. Justino Marcinkevičiaus poezija nesuvestina net į Sąjūdžio ideologiją, juo labiau - į tarybinio socializmo ir landsbergininkų inicijuoto kapitalizmo ideologijas. Žinoma, jam tapo nepriimtina ir „dabartinė Lietuva“, - viename interviu jis taip ir rašė, kad ne tokios Lietuvos tikėjosi. Ir, kaip jau minėjau, padalyvavęs Sąjūdyje, kurio idėjų „paveldėtojai“ jį apspjaudė, Poetas atsisakė dalyvauti politikoje, iš esmės atsiribojo nuo jos kūrybinės laboratorijos sienomis.
Deja, šiandien, kai jau nereikėjo su pačiu Poetu derinti laidotuvių scenarijaus, mirusį Poetą laidojo pagal politikų dūdelę - kaip prezidentą ar politiką: laidojimo komisijos pirmininkas - konservatorių Premjeras (!), karstą lydi karių garbės sargybos kuopa ir pan., į kapus jį lydi pats Vytautas Landsbergis! Pasišildyti rankas prie gedulo žvakių panoro konservai-krikdemai. (Panašiai, žinoma, būtų elgęsi, ko gero, ir kirkiliniai socdemai).
Tačiau Justinas Marcinkevičius - ne valstybinis, o nacionalinis dainius, ne valdančiųjų dvaro, o tautos poetas.
TIKRASIS MENAS VISADA FORMUOJASI VIRŠ POLITINIŲ IR SOCIALINIŲ EKONOMINIŲ SISTEMŲ. TIKRASIS MENAS - VISADA OPOZICIJOJE SISTEMAI, IR NE TIK SISTEMAI, BET IR JĄ PALAIKANČIOMS INSTITUCIJOMS, TELEVIZIJŲ ŠOU FORMUOJAMIEMS VISUOMENĖS SKONIAMS, MADOMS.
Neatsitiktinai tad daug žinomų kapitalizmo sistemose išaugusių menininkų ir intelektualų buvo ar yra kairieji, - nemaža tarp jų ir komunistų.

Juozas Steponas

Baimė (II)

2011-01-24T14:20:00.000-08:00

Neseniai rašiau apie šalyje atsirandančią baimę, kuri nukreipta prieš kiekvieną bandantį galvoti kitaip, nei norisi dabartinei šalies nomenklatūrai. Panašu, kad baimės užkratas plinta kaip maras. Ir dargi ten, kur jos turėtų būti mažiausia, ten, kur drąsos turėtų būti įkvepiamas kiekvienas bijantis, – profesinėse sąjungose.
Baimė pasižiūrėti į veidrodį, išklausyti oponento nuomonės, net jeigu ji ir labai nemaloni ir net nepagrįsta; baimė, kad tavo nuotrauka neatsidurtų tame pačiame laikraščio puslapyje su tavo a priori „nurašytu“ veikėju, ypač jei jo nuotrauka kiek didesnė; baimė, kad tavo nariai sužinos apie krentančius organizcijos reitingus arba tavo kolegų iš konkuruojančios profsąjungos nuveiktus darbus; baimė, kad tavo "ginami" žmonės, suvoks, kad jie dirba vergovės sąlygoms; baimė suvokti, kad tavo organizacija ant žlugimo ribos ir baimė, kad nė vienas nebetikės, jog tu nieko nebijai...
Baimė, baimė, baimė... Aš irgi bijojau. Su baime 15 mėnesių (tiek redaguoju laikraštį „Lietuvos profsąjungos“) laukiau, kada gi pagaliau kas nors pasakys ką nors apie mano darbą. Pagyrimų dar sulaukdavau, tačiau kritikos – ne (neskaitant isteriško vieno veikėjo aprėkmo, kad neįdėjau į laikraštį jo svarbaus "pasitarimo", į kurį buvau pakviesta likus valandai iki jo pabaigos ir banketo pradžios). Prisiminiau vieną posakį, kad nespardo tik nudvėsusio šuns ir net pati norėjau užvesti diskusiją (nors tai visai ne mano darbas, tam yra sudaryta redakcinė komisija), tačiau... išsigandau. Jutau, kad vėl viskas prasidės ir baigsis taip pat: viena iš įstaigos, leidžiančios laikraštį, dalininkių – LPSK – pradės burnoti ant laikraščio apskritai, retai pateikiant tiek pagrįstus, tiek nepagrįstus argumentus turinčius įrodyti faktus (beje, beveik visada redakcijai už akių), o baigsis dalininkų susirinkime priimta nuostata, kad laikraštis turi rašyti ne vien apie LPSK ir atspindėti ne vien LPSK poziciją. Pirma – prenumeratoriai, paskui tai, kas redakcijai atrodo aktualu. Karts nuo karto parašyti ir apie kitas Lietuvoje veikiančias profsąjungas įpareigoja, pagaliau, ir laikraščio pavadinimas.
Taigi žinojau, kad anksčiau ir vėliau diskusija kils, aišku negalėjau numatyti, kad ji bus tokia originali – su slaptais "suokalbininkų" pasimatymais, keistų raštų rašymais visiškai net nepasigilinus į realią situaciją ir, žinoma, kulminacija – LPSK valdybos posėdžiu, kur, mano žiniomis, purvo porcija buvo gerokai solidesnė, nei paskutiniajame bandyme įvesti LPSK cenzūrą maždaug prieš pusantrų metų. Pabaiga gali būti irgi originali, bet čia, kaip sakoma, pagyvensim, pamatysim.
Iš tikrųjų, gal imtum ir pradėtum pats savęs nekęsti, kad jau tavo darbu nepatenkinta tokia daugybė žmonių. Tačiau žinojimas, kad tave palaiko solidžiausios, tikros profesinės sąjungos, tiksliau, jų lyderiai, kurie dar NEBIJO nei savęs, nei kitų, įkvepia kovai.
Beje, kaip ir kiekviename dvokiančiame reikale būna ir teigiamų dalykų. Štai jeigu ne buvusio įžymaus profsąjungų veikėjo Algirdo Syso troškimas sunaikinti tuomet dar Lietuvos profsąjungų centrui priklausiusias „Lietuvos profsąjungas“, jos dabar tebūtų tik dar vienas LPSK "organas". Tačiau akivaizdūs siekiai, kad po dviejų centrų susijungimo į konfederaciją laikraštis tylutėliai dingtų iš akiračio, tuometinį redaktorių Juozą Stepšį paskatino jį gelbėti. Tada ir buvo įsteigta viešojo įstaiga, atsirado daugiau laikraščio dalininkų, tokiu būdu užtikrinant, kad vienam vadui panorus žurnalistai nebūtų šokdinami pagal jo dūdelę. Pagarba redaktoriui, kad atlaikė tą ir dar daug kitų bandymų laikraštį „uždusinti“. Prisipažįstu, aš turbūt būčiau nepajėgus. Ir tik jo dėka turime nepriklausomą (žinoma, tik sąlyginai, juk priklausome nuo bendros idėjos ir prenumeratorių) profsąjungų spaudą, kuo pasigirti negali, manau, net taip mūsų garbinami pilietinės visuomenės elitas – skandinavai.
Dar vienas geras dalykas, „išėjęs iš to blogo“, - nepriklausomas tinklalapis lprofsajungos.lt. Didelių veikėjų noras kontroliuoti, cenzūruoti ir visaip kitaip po padu turėti bet kokį viešą reikalą, paskatino kurti šį projektą. Atrodo, tai pasiteisino, jis populiarėja ir gana sparčiai.
Nuoširdžiai dėkoju visiems mus palaikantiems!

Ramunė Motiejūnaitė-Pekkinen
P.S. Beje, aš irgi esu profesinės sąjungos narė

Draugystės įrodymas

2011-01-10T02:06:00.000-08:00

Profesinių sąjungų vienybės stokos klausimas – aktualus ir, matyt, dar bus aktualus ne vieną dešimtmetį. Nors jau juntamos vienijimosi bendram darbui tendencijos, tačiau tarp organizacijų esanti priešprieša dažnai tik maskuojama deklaracijomis. Štai į vieną koordinacinį centrą susibūrusios Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija (LPSK), „Solidarumas“ ir Lietuvos darbo federacija viešumoje jau sugebėjo suvaldyti savo antipatijas vieni kitų atžvilgiu. Tačiau už akių nevengia vieni kitų pašiepti. Kartais to apraiškos praslysta ir į viešąją erdvę.
Štai „Solidarumo“ tinklalapyje gruodžio 23 d. publikuotame straipsnyje „Bus steigiami darbo teismai“ akis užkliūva už žodelio „konfederatai“. Nesunku nuspėti, kad taip „švelniai“ kolegos iš „Solidarumo“ vadina konfederacijos žmones. Šalia šio žodžio skliausteliuose įrašyta lyg ir pavardė – Magys. Nežinoma pavardė, tačiau asocijuojasi su LPSK teisininko Mariaus Dagio pavarde. Jeigu iš tiesų jis ir turimas omenyje, tai jau labai negražu iš kolegų pusės.
Ilgai laukiau, kada šis įrašas dings iš „Solidarumo“ puslapio, juolab kad ir kalbos požiūriu jis yra tragiškos būklės. Maniau, na, praslydo, apsižiūrės, pataisys, deja... Beveik po 3 savaičių įrašas „tebekabo“. Matyt, taip ir liks ateities kartoms, kaip draugystės ir meilės įrodymas...
Ramunė Mekkinen

Baimė (I)

2011-01-06T05:30:00.000-08:00

Prieš pat Naujuosius metus generalinė prokuratūra pranešė, jog prokurorai pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl „Lietuvos socialistinio liaudies fronto pirmininko Algirdo Paleckio viešai išdėstytų teiginių, paneigiančių, kad 1991-ųjų sausį sovietų ginkluotosios pajėgos prieš nepriklausomą Lietuvą įvykdė agresiją, pagal Baudžiamojo kodekso 170² str. 1 d. (viešas pritarimas tarptautiniams nusikaltimams, SSSR ar nacistinės Vokietijos nusikaltimams Lietuvos Respublikai ar jos gyventojams, jų neigimas ar šiurkštus menkinimas)“.
Konservatoriai jau seniai būtų mielai nurodę piliečiams, kaip traktuoti ir ką manyti apie istorinius įvykius, tačiau baudžiamąja atsakomybę kitaminčiams jiems pavyko įtvirtinti tik 2010 metų vasarą.
Pažvelkime į Seimo posėdžio, kuriame buvo priiminėjamas Baudžiamojo kodekso papildymo 170² straipsniu ir kodekso priedo papildymo įstatymas, stenogramą. Kiek nustebino tai, kad prieš valstybės cenzūrą griežčiau pasisakė tik Julius Veselka. O iš 105 balsavusių Seimo narių tik 5 balsavo prieš. Užtai susilaikė net 32 išrinktieji. Beje, kai nuo balsavimo susilaiko žmonės, tai jie – blogi piliečiai, tačiau Seime susilaikyti – įprasta, tačiau tai - jau kita tema.
Taigi „prieš“ be J.Veselkos dar balsavo du socdemai – Algirdas Sysas ir Mindaugas Bastys, Remigijus Ačas iš Tvarkos ir teisingumo partijos bei Saulius Bucevičius iš Darbo partijos. Visi kiti darbiečiai ir tvarkiečiai susilaikė, susilaikė ir keturi mišrios partijos atstovai, tačiau, dar viena staigmena! - „už“ balsavo du socialdemokratai: Julius Sabatauskas ir Juozas Olekas.
Pasisakydamas „prieš“ J.Veselka bandė kolegoms įrodyti, kad baimė valstybės gyvenime yra „bene didžiausias priešas“, o būtent uždrausdama diskusijas valstybė ir arodo, kad kažko bijo. Tuoj pat, anot jo, atsiras „didvyrių“, kurie matys pavojų kiekviename, netelpančiame į „tos ideologijos rėmus“. (Juk taip ir atsitiko A.Pelckio atveju!).
Užtat uolioji Vilija Aleknaitė-Abramikienė skubino kolegas, nes neva jau vėluojama įgyvendinti Europos Sąjungos Tarybos pamatinį sprendimą dėl kovos su rasizmu ir ksenofobija bei jų apraiškomis, o lietuviškosios baudžiamosios teisės priemonės esą bus vienos liberaliausių visoje Europoje. Ji, žinoma, nepaaiškino, kaip konservatoriai, norėdami susidoroti su kitaip nei jie galvojančiaisiais apie 1990-1991 metų įvykius, kovos su ksenofobija ir rasizmu. Bet kodėl gi ji turėtų kažką aiškinti. Ne vienas paskui kalbėjęs konservatorius primygtinai ragino kolegas pasižiūrėti Edvino Šnorės filmą „Sovietų pasaka“ ir visiem esą taptų viskas aišku. Beje, šis filmas per televiziją kažkodėl parodytas būtent įstatymo priėmimo išvakarėse.
Jau po balsavimo J.Veselka baisėjosi, jog dabar labiausiai džiaugiasi tie, kurie tarnavo represinėse TSRS struktūrose...
Na, o pabaigai tai, ką Jūs turite žinoti prieš pradėdami viešai kalbėti.
Negalima viešai pritarti:
Lietuvos Respublikos ar Europos Sąjungos teisės aktais arba įsiteisėjusiais Lietuvos Respublikos ar tarptautinių teismų sprendimais pripažintiems genocido ar kitiems nusikaltimams žmoniškumui arba karo nusikaltimams;
SSRS ar nacistinės Vokietijos įvykdytai agresijai prieš Lietuvos Respubliką;
SSRS ar nacistinės Vokietijos įvykdytiems Lietuvos Respublikos teritorijoje ar prieš Lietuvos Respublikos gyventojus genocido ar kitiems nusikaltimams žmoniškumui arba karo nusikaltimams;
1990–1991 metais įvykdytiems kitiems agresiją prieš Lietuvos Respubliką vykdžiusių ar joje dalyvavusių asmenų labai sunkiems ar sunkiems nusikaltimams Lietuvos Respublikai;
labai sunkiems nusikaltimams Lietuvos Respublikos gyventojams.
Išvardintų faktų nevalia neigti ar šiurkščiai menkinti, ypač jeigu tai darote grasinančiu, užgauliu ar įžeidžiančiu būdu arba dėl to sutrikdote viešąją tvarką.
Griežčiausia bausmė už šio įstatymo pažeidimą – laisvės atėmimas iki dvejų metų.
Taigi, mielieji, būkite atsargūs, jus seka budri konservatorių akis.
Mergaitė RAUDONAIS BATELIAIS

NEBEŠVĘSKITE SAVO TEISIŲ

2010-12-03T07:16:00.000-08:00

Kodėl Vyriausybė sumanė laisvadienių rokiruotę, kuria nori panaikinti itin didelės simbolinės reikšmės valstybinę šventę – Tarptautinę darbuotojų solidarumo dieną?
Nors ir neverta skubėti su toli siekiančiomis išvadomis, bet Vyriausybės sprendimas paaukoti Gegužės 1–ąją kaip laisvadienį, kad tokiu padarytų Kūčias, atskleidė svarbią tendenciją. Dešiniųjų Vyriausybė, kurią ilgai atsiminsime kaip valdžią, sukėlusią šoką be terapijos, prasidėjus krizei, nusprendė parodyti, kas Lietuvoje šeimininkas, ir perskirstyti nedarbo dienas taip, kad neliktų net menkos užuominos į nepriklausomą, solidarų ir paveikų darbo judėjimą. O visa tai pateisins simbolinis šantažas – negi neleisite žmonėms džiaugtis laisvomis Kūčiomis?
Prisiminkime paprastus faktus apie Gegužės 1–osios reikšmę. Gegužės 1–oji yra švenčiama nuo 1889–ųjų. Tarptautine darbininkų solidarumo diena ji paskelbta po to, kai Čikagos policija numalšino darbininkų maištus, kuriais siekta sutrumpinti darbo dieną iki aštuonių valandų. Nors šiandien atsiranda nepritariančiųjų tokiam apribojimui, fiksuota darbo dienos trukmė – kertinis laimėjimas. Jis paklojo pamatus darbo ir šeimos derinimui bei dabartinei Europos Sąjungos (ES) „darbo ir gyvenimo balanso“ politikai.
Turėjo praeiti ištisas amžius, kol žmogaus teisė ne tik dirbti pragyvenimui, bet ir turėti orų gyvenimą anapus darbo tapo realybe daugeliui (nors ir ne visiems). Fiksuota darbo dienos trukmė padėjo ant lygesnio pamato atsistoti darbuotojams, turintiems šeiminių ir globos įsipareigojimų (auginantiems mažus vaikus, prižiūrintiems neįgalius šeimos narius), nors net ir aštuonios darbo valandos kartu su nemokamu darbu namų ūkyje iki šiol sekina šiuos žmones – paprastai moteris. Nereikia ir aiškinti apie tai, kad trumpesnė darbo trukmė savo laiku prisidėjo pailginant gyvenimo trukmę ir pagerinant darbuotojų sveikatą, o šiandien reiškia, kad žmogus turi daugiau laiko poilsiui, savišvietai ar visuomeninei veiklai.
Kita vertus, Gegužės 1–oji mums primena, kad aštuonių valandų darbo diena ir kitos darbuotojų teisės bei privilegijos toli gražu nėra realybė daugybei nelegaliai dirbančiųjų, įskaitant migrantus, žemos kvalifikacijos darbininkams ar net save išnaudojantiems jaunuoliams, medžiojantiems patirtį ir pajamas, bei kitiems vadinamojo prekariato atstovams. Ne veltui tiek Japonijoje, tiek Izraelyje, kur teko dalyvauti Gegužės 1–osios renginiuose, didelis dėmesys buvo skirtas pabėgėlių problemoms, lygiam piliečių ir nepiliečių darbuotojų įtraukimui į darbo judėjimą, pasipriešinimui prieš išnaudojimą. Izraelyje buvo itin pabrėžiamas etninį ir politinį konfliktą peržengiantis darbuotojų solidarumas – vienas pagrindinių demonstracijos Tel Avive šūkių buvo „Solidarumas tarp darbininkų – žydų ir arabų“ (hebrajiškai rimuojasi).
Kai po pertraukos Gegužės 1–oji buvo grąžinta į valstybės švenčių sąrašą, atrodė, kad persirgta sovietinėmis karštinėmis ir bandoma iš naujo apibrėžti, ką mus moko tarptautinio darbo judėjimo istorija. Simboliškai Gegužės 1–oji yra ir Lietuvos įstojimo į ES diena – tai labai aktualios metinės Lietuvos darbininkams, kuriems atsivėrė tam tikrų šalių darbo rinkos, o emigracijos galimybė padidino derybinį potencialą. Kelerius metus iki sunkmečio darbdaviai buvo bepradedą apsiprasti su mintimi, kad dėl gerų darbuotojų ir jiems reikia konkuruoti, o priviliojus tokį – mokėti adekvatų atlyginimą.
Gegužės 1–oji, remiantis europietiška tradicija, yra vienintelė metų diena, kai darbuotojams leidžiama mitinguoti be specialaus leidimo. Ji darbuotojams primena, kad darbas yra jų išteklius, kurį jie turi teisę naudoti arba nenaudoti, o prireikus – solidariai, kolektyviai kuriam laikui atsiimti iš rinkos (streikuoti), jei ši jų netenkina. Darbdaviai savo ruožtu darbo vietas kuria ne iš malonės, kaip kartais bandoma parodyti viliojant investuotojus, o dėl to, kad jiems gyvybiškai būtinas darbas, kad įgyvendintų savo verslo planus. Taigi apibendrinkime: tai šventė, primenanti darbuotojams, kad jie turi teisę į laisvalaikį, yra aktyvi jėga sprendžiant kertines visuomenės problemas, turi teisę pasirinkti, ar dirbti, kaip, kur ir kiek, turi teisę naudotis savo miesto erdve.
Atrodo, kad dabartinei Vyriausybei nepatinka visos šios idėjos. Išsikerojęs darbo santykių liberalizavimas atėmė ekonominio augimo trumpam suteiktas derybines pozicijas, taigi darbas pradėjo graužti darbuotojų laisvalaikį. Pavargęs, susirūpinęs pilietis nėra aktyvus viešosios erdvės dalyvis, taigi lengviau politiką vykdyti technokratiškai, o žmones gąsdinti sukurtais baubais (pvz., Briuseliu). Struktūrinės priežastys padeda diegti požiūrį, kad turėti darbą šiais laikais – malonė, už kurią turi būti dėkingas darbdaviui. Na, o sistemingi konstitucinės taikių susirinkimų teisės apribojimai, teisinantis viešąja tvarka, bent jau vilniečiams tapo įprasti. Paradoksalu, bet pagal šiuos požymius Gegužės 1–osios idealų priešingybė – tai, ką darbuotojams tenka išgyventi per dabartines „nelaisvas“ Kūčias, kai tenka dirbti visą darbo dieną, prašyti darbdavio malonės išleisti pora valandų anksčiau, sprukti iš savo miesto erdvės į paniurusią provinciją ir pulti prie puodų, nes suruošti šventę galima tik savo riboto laisvalaikio sąskaita. Įdomu, prie kokių išvadų prieis Lietuvos gyventojai, pamatę skirtumą? Tačiau, tikėtina, apie išvadas galvoti neleis įprastas spaudimas – apsipirkti, susiruošti, viską kuo greičiau ir kuo dailiau...
Vyriausybė pripažįsta, kad pasirinkimo, kurią iš esamų nedarbo dienų paaukoti, motyvai yra psichologiniai. Per dvejus metus matėme, kad ne Gegužės 1–osios idealai buvo jos variklis. Kadangi vietoje šios dienos siūloma šventė – ne tik religinė, bet ir brangi daugeliui Lietuvos gyventojų, tikėtina, viliamasi lengvai „prastumti“ projektą. Nebuvo nė svarstoma paaukoti, pavyzdžiui, tik neseniai laisvadieniu tapusias Jonines ar per mokinių ir studentų atostogas esančią, daugeliui gyventojų mažai žinomą Žolinę. Tik klausimas, ar valdančiųjų psichologinis motyvas labiau skatina suteikti laisvadienį per Kūčias, ar atsikratyti Gegužės 1–osios?
ATGIMIMAS
Daiva Repečkaitė

Kai kurie sostinės mikroautobusų vairuotojai negauna oficialių algų. Niekada...

2010-11-15T11:38:00.001-08:00

Praeitą savaitgalį sužinojau, jog kai kurie Vilniaus maršrutinių taksi vairuotojai ... negauna atlyginimų. Ir ne todėl, kad algos vėluoja, jos paprasčiausiai nemokamos. Iš viso.
Tai išsiaiškinau, kai savaitgalį važiuodama „mikriuku“ sumokėjusi tris litus paprašiau bilieto. „Na, jeigu labai reikia“, - sumurmėjo vairuotojas ir viena ranka išsitraukęs laidą bandė atgaivinti tą nedidelį kasos aparatą, kokius turi visi maršrutiniai taksi. Kažkodėl aparatas neįsijungė ir tada vairuotojas paaiškino, jog jie savaitgaliais „dirba sau“. Nespėjau nei išsižioti, kai žmogus prasitarė, jog atlyginimų tai jie negauną.
Išeina, dirba nelegaliai? Ne, pasirodo, darbo sutartys yra, bet tai, kas ten parašyta, iš tikrųjų negalioja. Matyt, parašyta tik tam, kad būtų sumokėti mokesčiai „Sodrai“, Mokesčių inspekcijai ir kad neprisikabintų darbo inspekcija.
O algą šie vairuotojai (tiesa, ne visos firmos taip dirba, - patikino mano pažįstamasis) užsidirba štai taip: viskas, kas lieka įvykdžius kasdienę normą bei sumokėjus už benziną, ir tiek, kiek susirenki savaitgaliais keleiviams nespausdinant bilietų. Ta mistinė norma visiškai „skaidri“ - 150 litų. Nesusivokiau paklausti, ar čia tie „juodi“, nepadengti kasos čekiais, ar legalūs. Už degalus tenka pakloti dar 100 litų per dieną. Dar pasidomėjau, ar tai prasidėjo tik „užėjus krizei“, o gavusi atsakymą, jog taip buvo „visada“, likusią kelio dalį tylėjau, virškindama gautą informaciją.
Pirminis pyktis, negavus bilieto, išgaravo ir išlipdama iš taksi jau norėjau su ašaromis akyse apkabinti vairuotoją ir palinkėti jam stiprybės. Tačiau vėliau mano nuomonė pasikeitė.
Grįžusi namo pasidomėjau, kiek firmų Vilniaus mieste veža maršrutiniais taksi. Nepatikėsit, tinklalapio Entuziastai.maršrutai.lt duomenimis (pasak autorių, atnaujintais šių metų spalio 9 d.) – net 11: UAB „Transrevis“, UAB „Užuovėja Jums“, UAB „Zigvalis“, UAB „Vilniaus Skliautai“, UAB „Mikrida“, T. Paulavičienės IĮ, UAB „Centvalis“, UAB „Gabitrans“, UAB „Mikrida“, UAB „Almir“, UAB „Kolegita“. O maršrutų yra apie 40 (per pastaruosius metus jų sumažėjo virš 20). Nesu specialistė, bet man rodos, konkurencija turėtų būti žvėriška.
Savivaldybė, kuri atsakinga už viešąjį transportą, nieko padaryti negali arba nenori. Skaičiau, jog anksčiau kontrolę Vilniuje vykdė trys žmonės, dabar – vos vienas. Vairuotojams už tai, kad neduoda važiavimo bilieto gresia 250–500 litų bauda, na, o keleivis be bilieto nukentėtų tik tuo atveju, jeigu atsitiktų avarija ir jis būtų sužeistas. Tada, jeigu teisme norėtų prisiteisti žalos atlyginimą ar gauti draidimo išmoką, jis negalėtų įrodyti važiavęs tuo mikroautobusu.
Neminėsiu firmos, kurios taksi važiavau savaitgalį, nes nemanau, kad darbdaviui būtų labai sunku atsekti tą plepųjį vairuotoją. Be to, nieko ir nepakeisčiau paminėjusi, tokia netvarka (švelniai tariant) dedasi daugelyje transporto sričių, ypač ten, kur vyrauja privatus verslas. Tiesa, „mikriukų“ verslo ypatumus savo išradingumu lenkia dar taksi firmos, ten, girdėjau, „nelegalų“ nesivarginama net slėpti...
Ir jokie don kichotai neįves čia tvarkos, kol patys vairuotojai nesusivoks apgaudinėjami ir nepaisydami ateities perspektyvų toliau parsidavinės už grašius ir išdavinės savo vaikų ateitį.

Ramunė Motiejūnaitė-Pekkinen

Du broliukai dobilai

2010-11-12T04:26:00.000-08:00

Jau apsireiškė du gelbėtojai – du Artūrai, pasiryžę išvaduoti mūsų sostinę: vienas pasirengęs išgelbėti Vilniaus valdžią nuo korupcijos, o, kitas (beje, pirmojo kaltinamas tos korupcijos vienu iš gimdytojų) – ištraukti Vilnių iš duobės.
Siaubingai nusivylęs Vilniaus valdžia Naujosios sąjungos pirmininkas Artūras P. skelbia tautiečiams savo ryžtingą sprendimą: „sieksiu tapti Vilniaus meru“. „Aiškiai ir drąsiai“ jis vilniečiams praneša, jog su savo komanda pakeis Vilniaus valdžią – padarys ją teisingą visiems vilniečiams. Dėl visa ko (ne kiek vilniečiams, kiek, matyt, sau), Artūras P. priduria, jog jo tikslas – tikrai ne mero kėdė, o „ryžtingi veiksmai“.
Na, o buvęs jo kolega, iš politiko išvirtęs visuomenininku, Artūras Z., sako, kad Vilnių ištiko „kūrybinė pauzė“, jis tapo „tamsiausia Europos sostine“. Tačiau tai – ne bėda, nes Artūras Z. su savo komanda pasirengęs paversti Vilnių „laimingų žmonių miestu, kuriame jie turės gerai apmokamą darbą, gatvės bus šviesios ir saugios, o šildymas bus ne prabanga, o higieninė būtinybė“.
Žurnalistams Artūras Z. dar pareiškė, jog Vilniaus meru jį mato daugiau nei trečdalis sostinės gyventojų. O kadangi piktosios partijos neleido žmonėms tiesiogiai rinkto mero, Artūras Z. nutarė kandidatuoti kaip „nepartinis ir nepriklausomas kandidatas“.
Neabejoju, kad atsiras ir daugiau norinčiųjų išgelbėti riebų kąsnelį. Bet ką daryti rinkėjui? Na, nors persiplėšk...

Mergaitė RAUDONU PALTUKU

Prezidentė pamiršo daugumą – pažemintus ir nuskriaustuosius

2010-11-04T06:28:00.001-07:00

Naujosios Kairės 95 (NK95) ir „DEMOS“ kritinės minties instituto priminimas Lietuvos Respublikos Prezidentei

2010 metų spalio 18 dieną į susitikimą pakviestiems keturių didžiųjų Lietuvos prekybos tinklų vadovams Prezidentė Dalia Grybauskaitė išsakė pelnytą kritiką ir priminė jiems apie moralinę ir socialinę prekybininkų atsakomybę. Prezidentė pareikalavo, kad didieji prekybininkai surastų būdų sumažinti maisto kainas, bet visos naštos neperkeltų ant tiekėjų pečių. Tačiau Prezidentė pamiršo paminėti, kad taipogi negalima eilinį kartą naštos užkrauti ir darbuotojams. Lietuvos Prezidentės paskelbtas karas maisto kainoms yra svarbus politinis žingsnis, tačiau jame slypi niekur viešoje erdvėje neaptarinėjamas pavojus: ekonomika gali dar labiau smukti, nes gyventojų perkamoji galia mažėja ne tik dėl kainų didėjimo, bet ir dėl nuolat mažėjančių algų.
Po prekybininkų susitikimo su Prezidente išsakyta mintis, kad prekybos tinklų vadovai ieškos „vidinių resursų“ maisto kainoms sumažinti. Tačiau ar galime sau leisti naiviai tikėti, jog bus sumažintos pelno maržos? Kaip rodo praktika, prekybininkų „vidiniai resursai“ - tai beveik visada alinantį darbą už grašius dirbantys kasininkai, krovėjai, kulinarai, apsaugininkai. Būtent darbuotojų sąskaita prekybos tinklai šalina krizės padarinius ir sumažėjusius pelnus..Beteisiai supermarketų darbuotojai jau metai po metų „atpirkinėja“ visas supermarketų klaidas ir nuostolius. Net jei nuostoliai parduotuvėje patiriami dėl aukščiausio rango vadovų klaidų, algos karpomos kasininkams. Darbuotojai taip pat neretai apmoka nurašytų ir sugedusių prekių nuostolius, kompensuoja įmonei pirkėjų sugadintą įrangą ar pavogtas prekes. Tačiau būdami beteisiais matyt nelabai rūpi ir šalies vadovei, kuri ne taip seniai, vienoje iš konferencijų, yra pareiškusi, kad mūsų šaliai nereikalinga gerai organizuota darbo jėga ir stiprios profsąjungos, nes jos tik pridaro daugiau problemų.
Prezidentė pamiršo, kad ekonomikos pagrindas ne tik konkurencija, bet ir perkamoji galia. Ketvirtadienį konferencijoje M. Romerio universitete Prof. R. Lazutka paminėjo šiurpią statistiką, kad 24% privačiame sektoriuje dirbančiųjų gauna minimalų atlyginimą. Verta priminti Prezidentei, kad "Maxima", "IKI", "Norfa" ir "Rimi" yra ne tik mažmenines prekybos kainas diktuojantys oligopolininkai. Šios įmonės taip pat yra didžiausi, beveik šimtą tūkstančių žmonių įdarbinantys Lietuvos darbdaviai. Todėl jie netiesiogiai diktuoja rinkai ne tik prekių kainas, bet ir darbo algų standartus. Nuo krizės pradžios prekybos tinklų darbuotojų profsąjungų skaičiavimais algos sumažėjo 30-40 proc., vyko masiniai darbuotojų atleidimai, didėjo likusių darbuotojų išnaudojimas.
Ekonomikos teorija moko, kad vienas svarbiausių krizės faktorių – sumažėjusi gyventojų perkamoji galia. Problema ne tik tai, kad žmogus negali nusipirkti pieno už 3 litus. Problema tame, kad ištisus dešimtmečius stambiausi darbdaviai, naudodamiesi valdžios abejingumu ir profsąjungų silpnumu, beveik nedidino darbuotojų algų. Gilėjančią spragą tarp gaunamų atlyginimų ir vartojimo iki šiol kamšė įvairiausi kreditai ir... emigracija. Lietuvoje tarp daugiausia žmonių įdarbinančių įmonių nėra vakaruose savaime suprantamos kasmetinės algų indeksavimo praktikos, o kolektyvinių susitarimų skaičius yra beviltiškai mažas. Lietuvoje nėra nė vieno (!) sektorinio kolektyvinio susitarimo. Tai reiškia, kad joks darbdavys nesiims algų didinimo vien todėl, kad jo konkurentai nedarys to paties. Už sektorinių kolektyvinių sutarčių atsiradimo skatinimą yra tiesiogiai atsakinga Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Kitaip tariant, tai valdžios pareiga, ir šios problemos neįmanoma nurašyti rinkos dėsniams, nematomai rankai ar kitoms laisvosios rinkos dogmatikų „šventosios karvėms“. Laikome nedovanotina, kad krizės sąlygomis, dangstantis liberalizacija, toliau bloginamos pažeidžiamiausiųjų darbo sąlygos, ir kviečiame, užuot tarusis tik su stambiausiais darbdaviais, atsižvelgti ir į darbuotojų poreikius.

Antras nacionalinis susitarimas – šansas profsąjungoms

2010-11-02T07:34:00.001-07:00

Baigiasi pirmo nacionalinio susitarimo galiojimo laikas. Nors po sostinės savivaldybės veto mitingui prie Vyriausybės improvizuotame susirinkime profsąjungos jį simboliškai sudegino, tačiau Vyriausybės kvietimo antram susitarimui neatmeta. Vyriausybė skuba ir savo nekantrumo neslepia. Jai šiemet partnerių palaikymas reikalingas galbūt dar labiau nei pernai. Tiek dėl sparčiai krentančio valdančiosios daugumos populiarumo žmonių akyse, tiek dėl artėjančių savivaldos rinkimų, o ir Prezidentė kol kas įtartinai tyli – nei giria Vyriausybę, nei peikia.
Pirmojo susitarimo kritikai, ne tik nežinant, bet net ir nenutuokiant apie būsimų derybų rezultatus, iš inercijos toliau pliekia profsąjungų atstovus – NS signatarus. Aš manau, jog viską gerai apgalvojusios trys vedančios (jeigu norite – oficiozinės) profsąjungos galėtų iš susidariusiosios situacijos nemažai laimėti.
Pirma, jos turėtų pakviesti prisijungti tas profsąjungas, kurios pernai nedalyvavo derybose ir nepritarė nacionaliniam susitarimui. Taip būtų užkirstas kelias neišvengiamai atsirasiančiai priešpriešai, kuri išėjusi į viešumą (kaip jau įprasta, ne pačiais gražiausiais metodais ir lydimos ne pačių gražiausių epitetų) toliau mažintų nepasitikėjimą profsąjungomis.
Prisiminkime, kaip pernai Lietuvos švietimo darbuotojų, Jungtinės, Medikų ir „Sandraugos“ profsąjungų vadovai Aleksas Bružas, Arvydas Dambrauskas, Aldona Kavaliauskaitė ir Kęstutis Juknis susėdo prie vien stalo Eltos spaudos konferencijų centre kritikuoti tiek susitarimo teksto, tiek vadinamųjų trijų centrų, dalyvavusių derybose. Nacionalinio pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimo pirmininkas Vytautas Bakas nuėjo dar toliau – kreipėsi į Vyriausybę, kad nustotų finansuoti tuos, su kuriais derasi (turimas omenyje projektas socialinei partnerystei stiprinti).
Pakvietus visus oponentus į bendrą būrį, atsirastų šansas profsąjungoms susitirpinti pozicijas visuomenėje.
Kitas šansas – sustiprinti pozicijas derybose ir eiti į jas su griežtais reikalavimais. Atėmus iš Vyriausybės ir darbdavių argumentą – „ne visos profsąjungos taip mano“, galima tvirtai laikytis savo ir nesitraukti nė per centimetrą. Į reikalavimų paketą galima būtų sudėti tiek fundamentalias, tiek smulkesnes nuostatas, pagerinsiančias darbuotojų padėtį.
Pradžia jau padaryta: po susitikimo Vyriausybėje aptarti Nacionalinio susitarimo rezultatų, Lietuvos darbo federacijos lyderis žurnalistams gana užtikrintai pareiškė, jog profsąjungos reikalaus minimalią mėnesio algą pakelti iki mažiausiai 1000 litų. Pradžia – puiki, kad tik ryžtas nenuvėstų. Argumentų irgi daugiau negu reikia: atsigautų ir SODROS biudžetas, pagerėtų gyventojų perkamoji galia, vadinasi, valstybės biudžetas daugiau surinktų iš PVM‘o ir akcizų. Antrą argumentą neseniai pamėtėjo darbdavių ruporas – „Verslo žinios“. Straipsnyje „Verslininkai: minimalaus atlyginimo didinimas Latvijos verslui problemų nesukėlė“ dėstoma, kaip ramiai ir sklandžiai nuo 2009 m. sausio 1 d. 100 litų (iki 900) buvo pakelta MMA. Minimalų darbo užmokestį didinti pasiūlė ir paties Premjero sudaryta darbo grupė.
Kitas profsąjungų reikalavimas galėtų būti turto ar prabangos mokesčio įvedimas, kuris solidariai prisidėtų prie valstybės biudžeto neskalpuojant eilinių piliečių. Reikalauti galima ir neilginti pensinio amžiaus bei daugelio kitų dalykų.
Finansų ministrė yra užsiminusi, jog susitarimas turėtų būti rengiamas ilgesniam laikui ir jame būtų numatomos struktūrinės pertvarkos švietimo, sveikatos, socialinės apsaugos ir jėgos struktūrų sistemose. Pasitelkusios kairiosios pakraipos ekspertus profsąjungos ir čia galėtų išspausti maksimumą – padėti pamatus socialiai saugiai valstybei kurti.
Nebesibardamos tarpusavyje, suformulavusios aiškius, o ne abstrakčius (tokius kaip – darbo vietų kūrimas, ekonomikos skatinimas etc.) reikalavimus profesinės sąjungos iš pat pradžių derybose turėtų pademonstruoti savo užsispyrimą bei ryžtą. Taip jos įgytų visuomenės palaikymą, kuris, nepavykus deryboms, praverstų valdžiai demonstruojant ne eilinį „pirst“, o solidų pasipriešinimą.
Šį kartą laikas – profsąjungų sąjungininkas.

Ramunė Motiejūnaitė-Pekkinen

Kapitalizmas vs. demokratija

2010-08-20T04:04:00.000-07:00

„Mes iš principo esame nebepritaikyti visuomenei, kurią dabar gimdo kapitalizmas. Mūsų vaikai galbūt prisitaikys ir galbūt išgyvens, nes labai didelė jų dalis formuojasi tame kontekste, kuriame demokratinės institucijos yra mažiau reikšmingos žmogaus augimui negu medijų sfera. Tada lieka klausimas: jeigu kapitalizmo ir demokratijos kartu mes nebegauname, nes tam reikėtų grįžti į mažiau postindustrinę ir postinformacinę visuomenę, tada mums reikia rinktis – ką mėgstame labiau – demokratiją ar kapitalizmą. Jeigu mes demokratiją mėgstame labiau, tai turime aiškiai suprasti, kad kapitalizmas mums nebetinka. Jei pažvelgtume į Rytų Europos rinkos liberalus – jie visi yra labai marksistiški, nes jie yra buvę komunistai, jiems ir dėstė buvę komunistai, kurie labai marksistiškai mąsto – kad ekonomika yra pagrindas ir kad ekonomikos dėsniai viską lemia, kad ekonomikos taisyklėmis galima aprašyti visas kitas sritis. Pavyzdžiui, kalbama apie konkurenciją tarp universitetų. Kas per velniava? Universitetai išvis nėra ekonominiai vienetai, jie negali siekti savo tikslo, jeigu elgiasi pagal ekonomikos taisykles. Arba ligoninės...
Jeigu mūsų politinė sistema yra tapusi kapitalistinės sistemos dalimi, mums demokratiją reikia kurti kur nors kitur. Demokratinis valdymo modelis šiuo metu yra tokioje gilioje krizėje, iš kurios jam bus labai sunku išlipti. Iš principo dabartinė politinė sistema turėtų būti ir turės būti pakeista kokia nors kita. Labai tikiuosi, kad ta kita sistema galės būti pastatyta ant tokių principų, kurie normaliam, inteligentiškam žmogui galėtų būti priimtini“

Talino universiteto rektorius profesorius Reinas Raudas (ELTA)

Einšteinas: „Kodėl socializmas?“

2010-08-19T04:41:00.000-07:00

Albertas Einšteinas (1879-1955) – absoliučiai daugumai žinomas žymiausias XX a. fizikas, reliatyvumo teorijos kūrėjas, Nobelio premijos laureatas. Tačiau, matyt, retas žino, jog jis buvo socialistas ir to neslėpė. Pirmajam JAV marksistinio žurnalo „Monthly Review“ (beje, leidžiamas ir dabar) numeriui jis parašė esė „Kodėl socializmas?“. Leidinys pasirodė 1949 metų gegužę.
A.Einšteino mintys nepaprastai aktualios ir praėjus daugiau nei pusei amžiaus. Siūlome dalį šios esė, kurią į lietuvių kalbą išvertė leftas.info
„Dabar aš galiu trumpai išdėstyti savo nuomonę apie šiuolaikinės krizės esmę. Kalba eina apie žmogaus santykį su visuomene. Kaip niekada anksčiau žmogus suprato savo priklausomybę nuo visuomenės. Tačiau šią priklausomybę jis jaučia ne kaip gėrį, ne kaip organišką ryšį, ne kaip ginančią jį jėgą, o greičiau kaip grėsmę jo elementarioms teisėms arba net gi jo ekonominiam egzistavimui
Dar daugiau, jo padėtis visuomenėje tokia, kad esantys jame egoistiniai instinktai pastoviai akcentuojami, tuo tarpu kai socialiniai, silpnesni pagal savo esmę, vis labiau degraduoja. Visos žmogiškos būtybės, kad ir kokią vietą visuomenėje jos beužimtų, kenčia nuo šio degradacijos proceso.
Nesąmoningi savo egoizmo kaliniai, jie jaučia pavojaus jausmą, jaučiasi vieni, netekę naivių, paprastų gyvenimo džiaugsmų. Žmogus gali surasti gyvenimo prasmę, kad ir koks tas gyvenimas trumpas ir pavojingas bebūtų, tik būdamas pasišventęs visuomenei.
Tikru šio blogio šaltiniu aš laikau ekonominę kapitalistinės visuomenės anarchiją. Mes matome didžiulę gamybinę bendruomenę, kurios nariai vis labiau stengiasi atimti vienas iš kito savo kolektyvinio darbo vaisius. Ir ne jėga, o didžiąja dalimi laikydamiesi įstatymų nustatytų taisyklių. Kartu svarbu suprasti, kad gamybos priemonės, t.y. visi gamybiniai pajėgumai, būtini tiek vartojimo, tiek ir kapitalinių prekių gamybai, gali būti ir didžiąja dalimi yra atskirų asmenų privati nuosavybė.
Kad būtų paprasčiau, aš vadinsiu „darbininkais“ visus tuos, kurie nevaldo gamybos priemonių, nors tai ir ne pilnai atitinka įprastą šio termino reikšmę. Gamybos priemonių savininkas turi galimybę pirkti darbininko darbo jėgą. Naudodamas gamybos priemones šis darbininkas pagamina naują produkciją, kuri tampa kapitalisto nuosavybe. Svarbiausia šiame procese yra tai, kad, matuojant tikrąja verte, darbininkui sumokama mažiau nei jis pagamina. „Laisva“ darbo sutartis darbininko atlyginimą nustato ne pagal tikrąją jo pagamintos produkcijos vertę, o atsižvelgiant į minimalius darbininko poreikius ir santykį tarp to, kiek darbininkų pretenduoja ir darbo vietą ir kiek didelį darbo jėgos poreikį jaučia kapitalistas. Svarbu suprasti, kad net gi teorijoje darbininko alga nenustatoma tuo, ką jis pagamino.
Privačiam kapitalui būdinga tendencija koncentruotis nedidelio sluoksnio rankose. Iš dalies tai susiję su konkurencija tarp kapitalistų, o iš dalies todėl, kad techninis vystymasis ir gilėjantis darbo padalijimas skatina vis didesnių gamybinių vienetų formavimąsi mažesniųjų sąskaita. Šių procesų išdavoje atsiranda kapitalistinė oligarchija, kurios siaubingos valdžios demokratinė visuomenė negali efektyviai apriboti.
Tai vyksta todėl, kad įstatymų leidžiamųjų organų narius atrenka politinės partijos, o jas vienaip ar kitaip veikia ir dažniausiai finansuoja privatūs kapitalistai, kurie tuo pačiu praktikoje stoja tarp elektorato ir įstatymų leidžiamosios sferos. Dėl to liaudies atstovai iš tikrųjų nepakankamai gina neprivilegijuotų gyventojų sluoksnių interesus.
Dar daugiau, dabartinėse sąlygose tiesiogiai ar netiesiogiai privatūs kapitalistai neišvengiamai kontroliuoja pagrindinius informacijos šaltinius (spaudą, radiją, švietimą). Tokiu būdu atskiram piliečiui ypatingai sunku, o daugeliu atvejų praktiškai neįmanoma, daryti objektyvias išvadas ir protingai naudoti savo politines teises.
Padėtį ekonomikoje, kurios pagrindą sudaro privati-kapitalistinė nuosavybė, skiria du pagrindiniai principai: pirma, tai gamybos priemonės (kapitalas) yra privati nuosavybė ir jų valdytojai naudojasi jomis kaip tinkami; antra, darbo sutartys sudaromos laisvai.
Žinoma, šia prasme tokio daikto, kaip grynas kapitalizmas, neegzistuoja. Būtina pažymėti, kad dėka ilgų ir žiaurių politinių susirėmimų darbininkams pavyko pasiekti kiek pagerintą „darbo sutartį“ tam tikroms dirbančiųjų kategorijoms. Tačiau apskritai šiuolaikinė ekonomika mažai kuo skiriasi nuo „grynojo“ kapitalizmo.
Gamyba vyksta ne vartojimo, o pelno tikslais. Nėra jokios garantijos, kad visi, kas gali ir nori dirbti, visada galės rasti darbą. Beveik visada egzistuoja „bedarbių armija“. Dirbantysis gyvena pastoviai bijodamas prarasti darbą.
Kadangi bedarbiai ir mažai apmokami darbininkai negali būti pelninga realizacijos rinka, vartojimo produktų gamyba būna apribota, o dėl to išgyvenamas sunkus nepriteklius.
Techninį progresą dažnai lydi nedarbo augimas vietoj to, kad tai visiems palengvintų darbo naštą. Pelno siekimas kartu su konkurencija tarp atskirų kapitalistų kapitalo kaupimą ir naudojimą daro nestabiliu, kas sukelia sunkias depresijas.
Neribota konkurencija sukelia siaubingą darbo jėgos išnaudojimą ir tą atskiros asmenybės socialinės sąmonės sužalojimą, apie kurį aš jau kalbėjau. Šį asmenybės sužalojimą aš laikau pačiu baisiausiu kapitalizmo blogiu. Visa mūsų švietimo sistema kenčia nuo šio blogio. Mūsų besimokantiems diegiamas veržimasis į konkurenciją, ruošiant karjerai juos moko garbinti materialinių gerybių kaupimą.
Aš įsitikinęs, kad yra tik vienas būdas atsikratyti šių siaubingų blogybių, būtent, sukuriant socialistinę ekonomiką su atitinkama švietimo sistema, kuri būtų nukreipta į visuomeninių tikslų pasiekimą. Tokioje ekonomikoje gamybos priemonės priklauso visai visuomenei ir yra naudojamos pagal planą.
Planinė ekonomika, kuri reguliuoja gamybą atitinkamai pagal visuomenės poreikius, paskirstytų būtiną darbą tarp visų jos narių, gebančių dirbti, ir garantuotų teisę į gyvenimą kiekvienam vyrui, moteriai ir vaikui.
Kartu su jo įgimtų gabumų vystymusi, žmogaus išsilavinimas vystytų jame atsakomybės už kitus žmones jausmą, vietoj egzistuojančio mūsų visuomenėje valdžios ir sėkmės garbinimo“.

Kai Jau nebesinorės nei dirbti, nei skųstis ...

2010-08-09T04:56:00.000-07:00

Prezidentė Dalia Grybauskaitė sukritikavo Vyriausybę teigdama, jog privačiame sektoriuje atlyginimai esą kritę kur kas drastiškiau negu viešajame: „Sumažinome etatus tik simboliškai - arba netikrai užimtų, arba nesančių darbuotojų. Didelio sumažinimo arba to krizinio taupymo viešajame sektoriuje nėra tiek daug. Kitos šalys nuėjo daug gilesniu taupymo keliu“, - kalbėjo D. Grybauskaitė interviu Lietuvos televizijos laidoje „Savaitė“.
Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius skubėjo pasiteisinti, esą taip atrodą dėl to, jog medikų ir mokytojų atlyginimai 2009 m. nedidėję, o pastarųjų net augę. Nepaisant įsižeidusių gydytojams ir švietimo darbuotojams atstovaujančių profesinių sąjungų reikalavimo paneigti šiuos teiginius bei Sveikatos apsaugos ministerijos pranešimo, jog medikų atlyginimai mažėjo daugiau nei 10 proc. (Švietimo ir mokslo ministerija mokytojų panašiai ginti nepanoro), Premjeras savo žodžių neatsižadėjo.
Tačiau visa ši polemika esmės nekeičia, ir į klausimą „Ko siekia mūsų valdžia?“ vis dar neatsakyta. Taigi: viešojo sektoriaus atlyginimus „pritempti“ prie varganų privačių įmonių darbuotojų atlyginimų? O gal turėtų būti daroma priešingai? Juk valdžios atstovams derėtų skatinti verslininkus kelti žmonėms darbo užmokestį, - taip juk būtų didinama ir perkamoji galia. Pelnais pasirūpinti būtų nevėlu ir po to.
Stop! Atsiprašome!.. Pamiršome, kokie yra dabartinės valdžios prioritetai. Viskas verslui bet kokia kaina! Net ir vienintelis mokestis, kuris pastaraisiais metais buvo mažintas, – pelno mokestis. O audėja, ugniagesys, socialinis darbuotojas, bibliotekininkė juk pakentės, jeigu jau kantriai kentėjo iki šiol. Kauno siuvimo įmonėje „Dobilas - 4“ siuvėjos atlyginimų (ir taip, beje, varganų) negauna daugiau nei pusę metų. Ir nieko, išgyveno. Tiesa, kreipėsi visur, nuėjo ir iki savivaldybės. Tačiau kam tai rūpi? Ačiū Dievui, atrado profesinę sąjungą „Sandrauga“. Pastaroji kartu su Valstybine darbo inspekcija atliko tyrimą, direktorei skyrė baudą, dėl nelegalaus darbo kreipėsi į teismą...
Tačiau siuvėjos atlyginimų ir toliau negauna, - ko gero, „Dobilo - 4“ direktorė turi tvirtą užnugarį. Be to, ko subėti? Juk žmonės į darbą vis tiek ateina! O toliau? Logiška viltis, kad galų gale profsąjungai teks rengti žmones streikuoti.
Bet grįžkime prie taupymo. Viešajame sektoriuje inicijuota kampanija „Biudžetininkai - begėdžiai, - jie gauna daugiau“ greičiausiai paskatins bedarbių armijos augimą.
Tvirtinama: mažiname biudžeto išlaidas. Bet kokia kaina? Nepaisant to, kad visiems darbo biržų klientams teks mokėti bedarbio arba kitokias pašalpas, - nemaža jų neišvengiamai „augins“ šešėlinę ekonomiką.
Apie tokį pavojų perspėja Darbo ir socialinių tyrimų instituto direktorius doc. Boguslavas Gruževskis. Interviu žurnalui „Savaitė“ docentas teigė, kad dauguma ilgalaikių bedarbių jau turi kokių nors nelegalių darbų ar dalyvauja šešėliniuose versluose. Sugrąžinti juos į legalų darbą bus labai sunku.
O antra vertus, anot B. Gruževskio, ilgalaikiai bedarbiai savaime praranda įprotį dirbti. Todėl prognozuojama, kad 2013 m. šalyje bus apie 200 tūkst. bedarbių. Nemaža dalis iš jų bus nereikalingi atsigaunančiai Lietuvos ekonomikai, kadangi paprasčiausiai jie nemokės ir nenorės dirbti.
Na, bet tai - dar ateityje, o šiandien reikia mažiau skųstis, o daugiau dirbti. Taip liepė Prezidentė D.Grybauskaitė lankydama Dzūkijos kaimus.

„Lietuvos profsąjungos“ 2010 Nr. 7 vedamasis

Viskas dėl puikaus pelno! (All in the Name of the Beautiful Gain!)

2010-06-19T00:48:00.001-07:00

2010 m. pasaulio futbolo čempionatas turi būti demaskuotas kaip absoliuti apgavystė. Zabalazos anarchokomunistų frontas (ZACF) griežtai smerkia vyriausybę, įžūliai ir veidmainiškai pristatančią renginį kaip „vienintelę galimybę“ pakelti Pietų Afrikos (ir viso žemyno) ekonomiką ir socialinį gyvenimą.
Visiškai aišku, kad tokia „galimybė“ suteikiama tik godžiam globaliam bei vietiniam kapitalui ir Pietų Afrikos valdančiajam elitui. Tiesą sakant, daugiau tiesos yra tame, kad renginys atneš žlugdančių pasekmių Afrikos vargšams ir darbininkų klasei, šis procesas jau vyksta.
Ruošdamasi priimti pasaulio čempionatą, vyriausybė išleido beveik 800 milijardų (757 milijardus infrastruktūrai ir 30 milijardų stadionams, kurie daugiau niekada nebus užpildyti), o tai yra smūgis į veidą šaliai, kuri kenčia nuo beviltiško skurdo ir beveik 40% bedarbystės. Pastaruosius penkerius metus skurstantys darbininkai daugiau nei 8000 kartų protestuose reiškė savo pasipiktinimą ir nusivylimą vyriausybės veikla bandant pridengti socialinę nelygybę, neprieinamas paslaugas ir būsto trūkumą. Šios išlaidos tik patvirtina ydingo neoliberalaus kapitalistinio modelio su jo apgaulinga ekonomika, kuri tik gilina pasaulinį skurdą ir nelygybę, palaikymą. Nepaisant pažadų kad bus kitaip, neseniai vyriausybė pakeitė poziciją ir dabar apsimeta, kad projekte „nebuvo numatomas“ pelno gavimas (Star Business Report, 2010 m. birželio 7 d.).
Pietų Afrikai žūtbūt reikia viešos infrastruktūros, ypač viešojo transporto, kurio kai kuriuose miestuose, įskaitant ir Johanesburgą, visai nėra. Traukinys Gautrain, paleistas birželio 8 dieną (spėta laiku), tikriausiai yra geriausias ironijos pavyzdys. Šalyje, kur didžioji gyventojų dalis kasdien naudojasi nesaugiais privačiais mikroautobusais, Gautrain siūlo turistams greitai ir patogiai keliauti tarp Johanesburgo ir Pretorijos. Kam įkandamos bilietų kainos, jei vien kelionė iš oro uosto į Sandtoną kainuoją visą šimtą. Tokia pat padėtis ir visur kitur.
Pietų Afrikos oro uostų kompanija (ASCA) išleido daugiau nei 16 milijardų gerindama savo oro uostus, komercializuota Pietų Afrikos nacionalinė kelių agentūra (SANRAL) išleido 23 milijardus naujų greitkelių tinklui. Visos jos taikys griežtas investicijų, beveik nepadedančių vargšams, susigrąžinimo priemones.
Visoje šalyje imtasi atnaujinti miestus, tačiau tai tik skuboti bandymai siekiant užmaskuoti sunkią Pietų Afrikos realybę. Vien Johanesburge daugiau nei 15 000 benamių ir gatvės vaikų buvo sugauti ir uždaryti į laikinas stovyklas. Keiptaune dėl tuščio pasididžiavimo tūkstančiai žmonių buvo išvaryti iš skurdžių kvartalų ir nelegaliai įrengtų pastatų. Miestas nesėkmingai bandė iškeldinti 10000 Joe Slovo gyventojų iš jų namų, taip buvo norima paslėpti juos nuo N2 greitkeliu keliaujančių turistų akių. Dar kitur žmonės buvo išvaryti statant stadionus, parkus ar geležinkelio stotis. Soweto mieste buvo dailinamos pagrindinių turistinių kelių ir FIFA maršrutų apylinkės, tuo tarpu mokyklos glaudžiasi griūnančiuose pastatuose išdaužytais langais.
Nors daugelio Pietų Afrikos gyventojų neįtikino juos užliejusi nacionalistinė propaganda, dalis vis tik užkibo. Kiekvienas penktadienis pavirto „futbolo penktadieniu“, kurio metu „nacija“ skatinama (o mokyklų vaikai – verčiami) pirkti Bafana-bafana marškinėlius, automobiliai puošiami vėliavomis, žmonės mokosi Diski šokio, kuris šokamas kiekviename turistų lankomame restorane, ir perkamos Zakumi lėlės-talismanai. Bet kuris skeptiškai tokio šurmulio atžvilgiu nusiteikęs žmogus apšaukiamas nepatriotišku, pvz., streikuojančių Pietų Afrikos transporto ir Apsijungusių darbininkų profsąjungos (SATAWU) darbuotojų buvo paprašyta atšaukti savo reikalavimus dėl „nacionalinio intereso“.
Per pastaruosius metus prarastų 1 000 000 darbo vietų fone vyriausybės džiūgavimai dėl Pasaulio čempionato sukurtų 400 000 darbo vietų atrodo pasipūtėliški ir įžeidžiantys. Sukurtos darbo vietos daugeliu atvejų yra atsitiktinės ar laikinos, užimtos nepriklausančių profsąjungai darbininkų, gaunančių gerokai mažesnį už minimalų atlygį.
Spaudžiamos ne tik profsąjungos. Tokį pat priešiškumą socialiniai judėjimai patiria iš valstybės, kuri neoficialiai uždraudė visus be išimties protestus čempionato metu. Tiesą sakant, yra faktų, kad toks draudimas galioja jau nuo gegužės 1 dienos.
Aišku, kad dažnai garbinama „progresyvi“ konstitucija toli gražu negarantuoja laisvės, lygybės, saviraiškos ir susirinkimų laisvės. Tačiau socialiniai Johanesburgo judėjimai, įskaitant antiprivatizavimo forumą ir keletą kitų, nelinkę pasiduoti ir, į pagalbą pasitelkę žodžio laisvės institutą, sugebėjo gauti leidimą protesto maršui čempionato atidarymo dieną. Tačiau jie buvo priversti žygiuoti už 3 km nuo stadiono, todėl nepritraukė žiniasklaidos dėmesio.
Valstybė ne tik žiauriai elgiasi su vargšais ir protestuojančiais, bet ir daro tai vadovaujama Sepp Blatter & Friends legalios kriminalinės imperijos, vadinamos FIFA (Durbano socialinis forumas puikiai perkrikštijo ją į THIEFA). FIFA jau uždirbo 1 milijardą už transliavimo teises ir uždirbs dar 1,2 milijardo iš bilietų.
Stadionas ir jį supanti teritorija čempionato metu perduota FIFA žinion, o FIFA atleista nuo visų mokesčių. Visos prieigos jėga išvalytos nuo prekeivių, prekiaujančių FIFA nesankcionuotomis prekėmis. Taip pat iškraustytos nelegalios stovyklavietės, buvusios prie stadiono ir kelių, vedančių į oro uostą. Todėl žmonės, kurie iš Pasaulio čempionato tikėjosi taip reikalingų pajamų, liko tuščiomis rankomis.
FIFA, vienintelis Pasaulio čempionato ženklo savininkas, po visą šalį išsiuntinėjo beveik 100 savo teisininkų, kurie medžioja nelegaliai naudojančius šį ženklą. Gaminiai atimami, o prekeiviai suimami nežiūrint to, kad dauguma žmonių Afrikoje prekes įsigyja iš juodosios rinkos ir mažai kas gali sau leisti už marškinėlius ar kitus atributus mokėti po 400. FIFA efektingai apribojo žurnalistus išduodama akreditacijas, tuo apsidrausdama nuo nepalankių straipsnių ir aiškiai pažeisdama spaudos laisvę.
Ironiška, bet futbolas kadaise iš tikro buvo darbo žmonių žaidimas. Stebėti varžybas stadione buvo pigi ir lengvai pasiekiama pramoga žmonėms, norintiems 90 minučių pamiršti kasdienį triūsą po valstybės ir boso padu. Šiandien profesionalus futbolas ir Pasaulio čempionatas uždarai vietinio ir pasaulinio elito grupei generuoja milžiniškus pelnus (kartu su pasaulinės krizės metu nebūtiniems reikalams iššvaistytais milijardais). Kiekvieną sezoną mes jiems mokame eurus, dolerius, svarus už tai, kad galėtume stebėti, kaip bjauriai daug pinigų uždirbantys ir per savo parazituojančius agentus dėl milžiniškų atlyginimų nuolat besiriejantys futbolininkai čiuožia ir griūna ant išpuoselėtos vejos nuo menkiausio stumtelėjimo. Žaidimas, kuris daugeliu požiūriu ir toliau išlieka estetiškai puikus, prarado savo darbininkišką sielą ir tapo tik dar viena preke.
Bakuninas kartą pasakė, kad „į bažnyčią žmonės eina dėl tos pačios priežasties, dėl kurios mes einame į smuklę – apkvailinti save, atitrūkti nuo vargo, pasvajoti, bent kelioms minutėms pasijusti laisvais ir laimingais“. Galbūt prie tos formulės mes galime pridėti ne tik aklą mojavimą nacionalistinėmis vėliavomis ir vuvuzelų pūtimą, bet ir sportą.
Daug lengviau užsimiršti nei aktyviai dalyvauti kovoje su neteisingumu ir nelygybe. Visgi yra nemažai kovojančių žmonių. Darbininkai, vargšai ir jų organizacijos ne taip lengvai pasiduoda iliuzijoms, kaip norėtų vyriausybė. Nuo laikinos nelegalios stovyklos prie stadiono vartų iki masinio protestų, demonstracijų ir visą šalį apimančio streiko, nesvarbu – teisėto ar ne. Nežiūrint tyčiojimosi ir šaipymosi, nežiūrint kaltinimų „nepatriotiškumu“, nepaisant laisvo žodžio draudimų, mes priversime juos išgirsti mūsų žodžius apie šioje visuomenėje klestinčią žiaurią nelygybę. Mes garsiai pasakysime ir apie pasaulinius žaidimus, žaidžiamus žmonių, ant kurių kaulų statomos imperijos, gyvybės kaina.

www.anarchija.lt

Apie profsąjunginę (ir ne tik) žurnalistiką

2010-06-03T05:53:00.000-07:00

Perfrazuojant amerikietį ekonomistą, žurnalistą, gyvenantį Lietuvoje Bryan Bradly (interviu bernardinai.lt), jo nuomonę apie krikščioniškąją žiniasklaidą, pabandžiau sau suformuluoti, kokius vaidmenis turėtų atlikti profsąjunginė žiniasklaida.
Vienas yra tiesiog informuoti apie tai, kas aktualu profsąjungų gyvenime, bei tai, kas aktualu pasaulyje ir liečia profsąjungų narius. Be to, ugdo profsąjungų bendruomenę, tiek vietinę, tiek visuotinę, padėdama kartu kovoti už socialinę teisybę, susipažinti su tuo, ką daro, kaip gyvena ir kaip mąsto kiti profsąjungininkai.
Profsąjunginė žiniasklaida taip pat padeda žmonėms suprasti ir pritaikyti idėjos tikslus, kitiems paaiškinti konkrečias darbuotojų judėjimo tiesas. Tam tikslui ji turi pateikti gerų, stiprių, tikrų argumentų ypač dėl tokių aktualių klausimų, kurių daugelis gerai nesupranta, ar kurie kelia daug ginčų.
Profsąjunginė žiniasklaida visada turėtų puoselėti bei stiprinti profesinių sąjungų vienybę. Tuo pačiu metu ji turi skatinti mąstymą bei gerbti kiekvieno žmogaus laisvę turėti savo nuomonę. Ji gali kaip tik būti erdvė, padedanti kiekvienam suformuoti gerai apmąstytas nuomones.

O čia dar keletas autentiškų B.Bradly citatų:
„Žurnalistika, kaip ir gyvenimas, yra tiesos paieška. Žinome, jog tiesa yra, ir stengiamės kuo arčiau prie jos priartėti. Ir kuo greičiau... Juk laikas žurnalistui yra labai ribotas. Interneto amžiuje po didelio įvykio kartais turi publikuoti pirmą trumpą straipsnio variantą per 10–15 minučių! Paskui vis išplėsti tą reportažą, pridėdamas papildomų duomenų. Net ir tokiomis sąlygomis galima siekti tiesos. Pateiki preliminarų vaizdą – tiesą, kaip ją suvoki, neslėpdamas informacijos ribotumo, aiškindamas, kurie klausimai dar atviri. Trokštant tiesos negalima skelbti to, kas dar neaišku. Dažniausiai žurnalistai tik perduoda, ką sako kiti, jų nustatytus faktus ir pareikštas interpretacijas. Pagerbti tiesą – tai neiškreipti kitų žmonių minčių, sąmoningai neskleisti apgaulingos informacijos ir aiškiai nurodyti šaltinius, idant būtų galima spręsti apie teiginių patikimumą“.
„Žurnalistas visada siekia atskleisti ar suformuluoti atsakymus, ar bent pradėti tai daryti pagal turimą informaciją. Šiuo atžvilgiu („slidžių“ temų – red.) pateikti atsakymus yra geras dalykas. Tai nėra tas pat, kaip išankstiniai nusistatymai, kai peršamas redakcijos iš anksto norimas atsakymas, tam specialiai atrenkant šaltinius ir faktus“.
„Žurnalistas turi kelti klausimus, bet tai – tik darbo pradžia. Nuoširdžių klausimų, siekiant išaiškinti reikalo esmę, nereikia bijoti. Tiesos niekada nereikia bijoti“.

Atrinko Ramunė MP

Darbas – ne vertybė

2010-04-30T02:08:00.001-07:00

Socialinės apsaugos ir darbo ministras Donatas Jankauskas „išraitė“ labai gražų sveikinimą Lietuvos mamoms. Motinos diena švenčiama pirmąjį gegužės sekmadienį, šiemet – gegužės 2 d. Graži iniciatyva.
Bet tas pats pareigūnas yra ir darbo ministras, o Gegužės pirmoji – Tarptautinė darbo diena yra paskelbta net valstybine švente! Tačiau su ja pasveikinti šalies darbuotojus ministrui liežuvis nesiverčia. Kaip nesivertė ir nesiverčia nė vienam šalies vadovui (išskyrus Algirdą Brazauską), nes kas tas darbas? Jie patys juk tarnauja valstybei, tautai, o tiems, kurie dirba tinka tik šūkis „dirbk, pirk, mirk“. Tiesa, dar reiktų pridėti – „gimdyk“, kad neduokdie, tauta neišmirtų...

MRB

Grįžtam į smetoninės diktatūros laikus?

2010-04-21T23:52:00.000-07:00

Balandžio 21 d. Socialistinio liaudies fronto narių grupė, vadovaujama SLF pirmininko Algirdo Paleckio ir turėjusi sudalyvauti protesto renginiuose prieš NATO politiką Afganistane ir Irake, nebuvo įleista į Estiją. Apie planuojamą vizitą nebuvo plačiau skelbiama, todėl nėra aišku, kokiu būdu informaciją sužinojo specialiosios tarnybos.
Visi automobiliu keliavę asmenys, pasirodo, yra Estijos nepageidaujamų žmonių sąraše. Tačiau užuot iš karto nurodę grįžti, pareigūnai iškrėtė mašiną, asmeninius žmonių daiktus. Ypač įdomu, kad persona non grata asmenų sąraše buvo niekuomet Estijoje nesilankę asmenys.
Peršasi išvada, jog sulaikymo priežastis buvo SLF narių politinė veikla, juolab kad apie tai esą prasitarė ir Estijos pareigūnai.
Atrodo, turėtų kilti skandalas! Demokratiška, vakarietiška, europietiška šalis sulaiko kitos tokios pat „–ietiškos“ šalies politikus. Kas, kad jų pažiūros ir nuomonė nesutampa su oficialiąja, bet juk – DEMOKRATIJA, įsitikinimų, žodžio laisvė! O gal Peleckis su kolegomis įtariamas padaręs nusikaltimą? Tai prie ko čia tada Estija ir persona non grata statusas?
Lietuva mažų mažiausiai turėtų Estija pasiųsti notą, bet... Žinoma, kad to nedarys. Čia juk daugelio nemylimas, skandalingas, ir visoks kitos Paleckiukas, kuriam eilinį kartą primins senelį ir pripaišys baisiausius Stalino nusikaltimus. Net jeigu ir atsirastų koks valstybės pareigūnas, širdyje palaikantis jo pažiūras ar bent jau mėgstantis jį kaip žmogų, pabijos išsižioti.
Štai tau ir smetoniškieji laikai. Tiesa, diktatoriaus žmogaus asmenyje nėra, bet yra KAŽKAS. Kažkas neapibrėžto, kas užčiaupia burnas, priverčia rašyti tik taip, o ne kitaip, užmerkia akis, kai „nereikia“ matyti ir atplėšia, kai „būtina“, pagaliau – nudaigoja šalies saugumui pavojingus objektus ir subjektus.

Mergaitė RAUDONAIS BATELIAIS

Nuomonė: Ciniško gedulo paradas

2010-04-21T05:37:00.001-07:00

Lėktuvai kartais krenta. Per pastaruosius 10 metų per lėktuvų avarijas (be karinių ir sportinių) žuvo daugiau nei 5000 žmonių. Žuvo ir politikai, žuvo ir mokytojai, žuvo mūrininkai ir santechnikai, teisuoliai ir nusikaltėliai. Ir net vienas valstybės vadovas – Makedonijos prezidentas Borisas Traikovskis.
Bet kokia katastrofa aviacijoje – tai pirmiausia žmogiškoji tragedija Tokia pati kaip karas, stichinė nelaimė ar teroro išpuolis. Laikiausi, laikausi ir laikysiuos nuostatos, kad žmogaus gyvybė yra absoliuti vertybė, kurios praradimas ypač tragiškos nelaimės metu yra neatitaisoma blogybė. Tačiau kartais tokio skaudaus įvykio akivaizdoje verta šiek tiek kitu kampu pasižiūrėti į tai, kas įvyko ir vyksta. O kad tai atlikti būtų šiek tiek paprasčiau, pateiksiu kelis skaičius:
Per Bosnijos karą žuvo 110 000-200 000 žmonių. Per karą Irake jau žuvo daugiau nei 120 000 civilių Per didžiausią paskutinio XX a. dešimtmečio nusikaltimą žmonijai –1994 m. genocidą Ruandoje – nuo 800 000 iki 1 000 000 nekaltų žmonių O kur dar Afganistano okupacija, Kosovas ir kiti išorinių jėgų inspiruoti konfliktai? O kur dar jau pusšimtį metų trunkantis Artimųjų Rytų konfliktas? Aš jau nekalbu apie tokias „smulkmenas“, kaip puspenkto tūkstančio taikių serbų, žuvusių nuo NATO demokratizatorių bombų. (Beje, ar pamenate nors vieną Lietuvos valdžios pareiškimą, aiškiai smerkianti paminėtų žudynių kaltininkus? Aš – ne...)
Nenoriu būti apkaltintas politikavimu, nes pagrindinis šio teksto tikslas yra ne priminti apie nusikalstamą neutralumą (Ruandos atveju) ar tiesiogiai pasaulio galingųjų remtus ar pradėtus nusikalstamus karus (Bosnija, Irakas, Afganistanas, Kosovas ir t.t.), o pabandyti atsakyti, ar XXI a. pradžioje mes gyvename, mąstome ir elgiamės kitaip nei viduramžiais?
Taigi pakalbėkime apie gūdžius viduramžius. Kaimyninės valstybės karalius žuvo. Na, jis nebuvo labai mielas, todėl vos prieš dvi dienas mūsų bajorai jam skėlė skambų antausį. Tačiau jis vis dėlto karalius. Tad reikia ir liūdną veidelį nutaisyti, ir prie altoriaus patrypčioti, ir įtempus atmintį prisiminti, kad kadaise teko ranką jam paspausti ir rąstą per talką kartu nešti... Tfu, kokį rąstą, juk tai visai kita istorija....
Nori nenori, tenka mūsų valdžiai lieti ašaras. O kaip kitaip, jei taip priimta aukštuomenėje. Kaip kitaip, jei žmogaus vertė vertinama pagal aiškų kainyną, kur vienas žuvęs karalius ar jo svitos narys kainuoja 8333 kartus brangiau nei nužudytas Ruandoje.
Tai, ką matome šiandien, yra tik pradžia to, ką pamatysime netrukus. Bus širdį veriančių kalbų ir beribio gedulo įrodymo paieškų (šiandien per TV žinias jau mačiau, kaip žurnalistai, ieškodami gedinčių žmonių, terado pora lenkų turistų pustuštėje bažnyčioje). Bus beveik protingų ilgų kalbų, bus ir tokių pat ilgų, tik kvailų. Tačiau ar tikrai mes turime paklusti aritmetikai, pagal kurios logiką privalome gedėti vienos VIP aukos, kai dėl tos pačios VIP aukos kaltės (nors ir netiesioginės) kasdien „krenta lėktuvai“ bent dviejuose pasaulio kraštuose?

Nuoširdžiai Jūsų,
Vitalijus Balkus
2010 04 10
www.anarchija.lt

Jaunimas nori mažesnio MMA?

2010-02-25T07:21:00.000-08:00

Vienas iš darbo grupės, Vyriausybės suburtos nedarbo problemoms spręsti, pasiūlymų leisti pradedantiems 18-24 m. darbuotojams mokėti 600 litų minimalų atlyginimą.
DELFI konferencijoje dalyvavęs Socialinės apsaugos ir darbo ministras Donatas Jankauskas pasisakė prieš tokį siūlymą. Jo manymu, geriau reiktų mažinti mokestinę naštą darbdaviams, įdarbinantiems jaunimą.
Čia patylėti progos nepraleido Lietuvos jaunimo organizacijų taryba (LiJOT). Ji išplatino pranešimą spaudai, kuriame aiškina, jog siūlymus jauniems darbuotojams taikyti sumažintą minimalų darbo užmokestį ji vertinanti pozityviai.
Niekaip negaliu suprasti to, kuris neprašomas kiša galvą į kilpą. Nejaugi visos 59 nacionalinės ir regioninės jaunimo organizacijos (LiJOT duomenimis – apie 200 000 jaunų žmonių), kurioms atstovauja Jaunimo organizacijų taryba, pritaria tokiai nuostatai???
O štai Lietuvos studentų sąjunga taip pat suskubo pareikšti nuomonę, tačiau radikaliai kitokią nei LiJOT. LSS kritiškai vertina minėtą pasiūlymą ir pastebi, „kad toks siūlymas nepalankus akademiniam jaunimui ir atrodo labiau orientuotas tenkinti darbdavių poreikį turėti pigesnę darbo jėgą“. Gal ir ne šiaip sau LSS neseniai paliko LiJOT gretas?

Mergaitė RAUDONAS BATELIAIS

Nemokamas darbuotojas! (???)

2010-02-18T09:37:00.000-08:00

Ieškodama medžiagos apie dabar sparčiai populiarėjančią darbo nuomą netyčia pakliuvau į vieną interneto puslapį. Štai kokios paslaugos, gal tiksliau – kaip – ten yra siūlomos:

Nemokamas darbuotojas: užsisakykite darbuotoją 5 dienoms, mokėkite tik už 4 dienas!
Darbuotojas valandai, dienai, savaitei, ar ilgesniam laikotarpiui.
Užsisakykite darbuotoją internetu arba telefonu: ...
Pasakykite, koks jūsų darbuotojų darbo užmokesčio fondo dydis ir mes pasiūlysime Jums būdą, kaip jį sumažinti.
Darbo nuoma – nuolaida iki 40 proc.

Mane tai šokiravo.
Užeinu į skyrių „Ieškantiems darbo“. Ten randu: „UAB „...“ – puiki išeitis visiems žmonėms, neturintiems pastovaus darbo, ieškantiems papildomo darbo laisvu laiku. <...> Atlyginimas tiesiogiai priklausys nuo dirbtų valandų skaičiaus per mėnesį. Taikoma lanksti darbo apmokėjimo sistema, įvairūs priedai už dirbtą valandų skaičių, visos socialinės garantijos“.
Ir labai labai parūpo sužinoti, kiek gi už valandą mokama... Dar įdomiau, kaip su tom socialinėm garantijom ir dar „visom“, jeigu dirbi kelias valandas per savaitę...
Mergaitė Raudonais bateliais

„Laikini“ nesklandumai

2010-02-11T07:22:00.001-08:00

Vilniaus miesto savivaldybės tinklalapyje galima parašyti oficialių skundą ar pageidavimą. Galima tik teoriškai, nes praktiškai negalima.
Paspaudus kairėje viršuje esančią simpatišką reklamjuostę „Parašyti oficialų skundą ar pageidavimą“, atsiranda štai toks užrašas: „Dėmesio! Perspėjame, kad dėl laikinų techninių nesklandumų neveikia el. paslauga „Parašyti oficialų skundą ar siūlymą“. Atsiprašome už nepatogumus“.
Čia pat skubama patikinti, jog „visos kitos Elektroninės paslaugos VEIKIA, ir jas užsakyti galima!“
Taip buvo prieš dvi savaites, taip yra ir dabar. Labai įdomu, kiek vidutiniškai sostinės savivaldybėje trunka „laikini nesklandumai“?
RMP

Kaip manipuliuojama tyrimų duomenimis

2010-02-10T00:58:00.000-08:00

Du pavyzdžiai, kaip kardinaliai priešingai galima traktuoti tyrimų rezultatus.
Antraštė Lietuvoje: „Lietuvos gyventojai šv. Valentino dienai šiemet išleis apie 50 mln. litų“.
Tekstas: „Šv. Valentino dieną mylimuosius šiais metais ruošiasi sveikinti apie 54 proc. Lietuvos gyventojų, kurie šventei planuoja išleisti vidutiniškai 29 litus, rodo tyrimas, kurį "Swedbank" Asmeninių finansų instituto užsakymu atliko bendrovė RAIT".
Paskaičiuojame, jeigu 54 proc. Lietuvos gyventojų švęs Valentino dieną, vadinasi, 46 proc. jos neminės.
Antraštė Latvijoje: „Latviai atsisako šv. Valentino dienos“.
Tekstas: „Beveik pusė (45 proc.) Latvijos gyventojų neplanuoja šiemet švęsti įsimylėjėlių dienos, liudija „Zelta Zitvina“ atliktas tyrimas apie visuomenės nuomonės tendencijas šios datos atžvilgiu".
Išeina, kad Latvijoje Valentino dieną minės 56 proc. gyventojų, net keliais procentais daugiau nei Lietuvoje...
Pirmoji žinutė rengta viešųjų ryšių specialistų (pranešimas spaudai, paskelbtas BNS spaudos centre), antroji – žurnalistų (Novonews.lt).
RMP

Narkotikais nuo narkotikų jau bus galima gydytis ir kalėjimuose

2010-01-07T02:37:00.000-08:00

Mane visada piktina pranešimai apie neva pažeidžiamas nuteistųjų žmogaus teises. Jie tuose kalėjimuose jau seniai gyvena geriau negu eilinis šalies pensininkas, gali įvairiapusiškai lavintis(įskaitant nuteistuosius iki gyvos galvos), mokytis (net universitetuose!), dirbti, o Teisingumo ministerija dar sugebėjo prastumti projektą, kuriuo apie 600 mln. litų numatoma kalėjimų renovacijai. Maža to, tas pats teisingumo ministras (žinomas laisvosios rinkos šauklys R.Šimašius) jau nusprendė, kad už nusikaltimus kalintys asmenys turi turėti teisę tęsti laisvėje pradėtą priklausomybės nuo narkotikų gydymą! Jie dabar to daryti negalį, nes, matote, kalėjimuose tokia paslauga neteikiama.
Mano supratimu, įkalinimo įstaigos ir taip yra gydymas nuo narkotikų: juk jų ten neturi būti įmanoma gauti! O grėsmės visuomenės saugumui iš izoliuoto nuo abstinencijos kenčiančio sužvėrėjusio narkomano irgi neturėtų kilti.
Yra tokia nevyriausybinių organizacijų ir ekspertų koalicija „Galiu gyventi“, kuri teigia, kad tai, jog nusikaltęs visuomenei žmogus nebegali kalėjime toliau gydytis nuo priklausomybės, yra žmogaus teisių pažeidimas. O ar jis nenusikalto žmogaus teisėms? Kodėl jis gali ant tų teisių dergti, o jo teisės, išeina, vertybė?
Dar ta koalicija sako, jog teisės gydytis nuo narkotikų atėmimas nusikaltėliams skatina „narkotikų vartojimą, užkrečiamų ligų, tokių kaip ŽIV, hepatitai B ir C plitimą“. Kodėl kalėjimuose iki šiol galima gauti kvaišalų? Argi uždaroj erdvėj taip sunku su tuo kovoti?
Čia matau kyšančias farmacininkų ausis – mat gydymo nuo narkotikų pagrindinis komponentas yra opioidiniai vaistiniai preparatai (sintetiniai narkotikai). Gydymas jais Lietuvoje yra nemokamas (apmoka ligonių kasos, tam tikros gydymo įstaigos arba savivaldybės, jei žmogus nemoka socialinio draudimo), praeitų metų pradžioje šalyje sintetiniais narkotikais gydėsi apie 500 žmonių. Taip tvirtina Vilniaus priklausomybės ligų centras. Medikamentai turi būti vartojami kiekvieną dieną, o pigiausio medikamento dozė kainuoja nuo 1,5 iki 3 litų. Skaičiuoti nedrįstu, bet kokia suma bebūtų, ją mokėsime mes visi mokesčių mokėtojai.
Yra manančių (aš prisidedu), kad pakaitinis gydymas opioidiniais preparatais (neva taip mažinama žala tiek pačiam narkomanui, tiek ir visuomenei) yra siekis liberalizuoti narkotikų politiką. Gal būt laisvėje toks gydymas ir padeda mažinant nusikalstamumą, gerinant visuomenės saugumą etc. Tačiau kam leisti valstybės pinigus kalėjimuose, kur nuteistieji ir taip izoliuoti? Antra vertus, jeigu nesugebama kovoti su nelegaliu narkotikų platinimu kalėjimuose, ar reikia ten įdiegti dar ir legalų?

Ramunė Pekkinen

Mažo žmogaus didelė istorija

2009-11-26T06:37:00.000-08:00

Lapkričio 22 d. savo namuose rastas vieno vienišo žmogaus lavonas. Šio žmogaus vardas ir pavardė – Leonidas Malomūžas.Leonidas beveik niekuo neišsiskyrė iš kitų trijų milijonų Lietuvos gyventojų. Buvo ramus, negeriantis, nerūkantis, doras ir darbštus, bet labai vienišas žmogus. Beveik visą gyvenimą jis dirbo valstybinėje įmonėje „Lietuvos geležinkeliai“ mašinistu. Visuomet už darbą jį tik gyrė, rodė kitiems kaip pavyzdį. Bet viskas pasikeitė prieš aštuonerius metus, kai Leonidas nutarė įstoti į nepriklausomą profsąjungą, kuriai aš tuo metu vadovavau. Jis buvo išrinktas profsąjungos respublikinės valdybos nariu.Nuo tada prasidėjo šio mažo žmogaus dideli vargai. Mažas aktyvus žmogus, kuris stengėsi suorganizuoti mašinistus, tapo labai pavojingas sistemai. Todėl sistemos krumpliaračiai padėjo negailestingai jį doroti. Pradžioje jį tik kvietėsi pokalbių, aiškino, kad jis “liautųsi”. Vėliau pradėjo piltis papeikimai už neva netinkamai atliktą darbą, o paskui jį skubiai atleido iš darbo. Profsąjunga kreipėsi į teismą. Teismas pripažino, kad atleidimas neteisėtas ir priėmė sprendimą grąžinti Leonidą Malomūžą į darbą. Lioniai atėjus į darbą jį pasitiko apsauga ir neįleido į teritoriją. Po trijų dienų Malomūžą vėl atleido, bet jau dabar už – PRAVAIKŠTAS. Po kiek laiko profsąjunga vis dėl to išreikalavo L.Malomūžą grąžinti į darbą. Bet Leonidui dirbti neleido, jam surengė „neeilinę atestaciją“, o profsąjungos atstovus, norėjusius stebėti atestaciją, išvedė policijos pagalba. Be abejo, „atestacijos“ rezultatai buvo nepatenkinami, todėl jį vėl atleido iš darbo. Profsąjunga vėl kreipėsi į teismą, bet šį kartą teismas vilkino bylą beveik 4 mėnesius. Visi mūsų prašymai išnagrinėti bylą greičiau nedavė jokių rezultatų. Profsąjunga pradėjo viešus protestus. Visą savaitę buvo piketuojama prie tuo metu valdančios Socialdemokratų partijos būstinės ir Vyriausybės. Jokios reakcijos į profsąjungos protestus nebuvo. Todėl protestas buvo perkeltas į Briuselį: juk tik Briuselio biurokratų įsakymų ir nurodymų šventai ir nuolankiai klauso mūsų valdantieji. Prie Europos komisijos pastato Briuselyje buvo surengta bado akcija (nuotr.). Tai nedavė jokių rezultatų. Teismai Lietuvoje tesėsi beveik 7 metus. Visą tą laiką Leonidas Malomūžas niekur nedirbo išgyvendamas nuolatinį stresą.Atėjus į valdžia naujai koalicijai, tikėjausi, kad kas nors pasikeis. Todėl pats asmeniškai susitikau su naujuoju Susisiekimo ministru Eligijumi Masiuliu, kuris, išgirdęs Malomūžo istoriją, pažadėjo grąžinti nukentėjusį žmogų į darbą. Jis tik prašė padėti jam gauti informacijos apie „nedorėlių“ socdemų užgrobtus Lietuvos geležinkelius ir žadėjo išdraskyti šita "korupcijos lizdą". Bet - kaip įprasta Lietuvoje - kai tik suteikiau E.Masiuliui informacija ir pateikiau dokumentų originalus (kurių jis, beje, negrąžino iki šiol), pono ministro telefonas staiga tapo nebepasiekiamas. Tik vėliau iš žiniasklaidos sužinojau apie transportininkų dosnias paramas liberalų partijai. Na ką gi, tokia graudi šiandienos Lietuvos realija.Neradęs jokios teisybės Lietuvoje ir išbandęs visas savo teisių gynimo galimybes, Malomūžas kreipėsi į Europos žmogaus teisių teismą (EŽTT). Ir štai neseniai Leonidas Malomūžas gavo pranešimą, kad EŽTT priėmė nagrinėti jo pareiškimą ir išsiuntė mūsų Vyriausybei klausimus dėl ieškinyje išdėstytų aplinkybių, bet .... bet, Leonidui tai šiuo metu JAU nebesvarbu.

Vladimiras Troščenka

Pasaulio bankas – pavadėlis Lietuvai

2009-06-18T01:50:00.000-07:00

Laisvosios rinkos politikos propaguotojas Pasaulio bankas Lietuvoje vėl tapo pagrindiniu ir labiausia cituojamu „ekspertu“. Lietuvos išlaidas socialiniams reikalams apžvelgęs PB pateikė išvadas, kuriomis mielai remiasi kai kurie ministrai, o galiausiai ant PB arkliuko užsėdo ir Premjeras.
Banko politika dažnai kritikuojama nevyriausybinių organizacijų, mokslininkų, yra paremta neoliberalizmo principais. Neseniai šios institucijos ekspertai pareiškė nuomonę apie Lietuvos šveitimo sistemą: Lietuvoje per mažos klasės, mokytojų per daug, jų atlyginimai per dideli. Reikia – arba mažinti mokytojų, arba jų algas.
Pasaulio banko ekspertai pasidarbavo ir sveikatos apsaugos srityje: Lietuvoje, pasirodo, per daug ligoninių, per daug gydytojų, o didinant finansavimą lėšos sveikatos apsaugos srityje naudojamos neefektyviai – mat iš jų daugiausiai keliami medikų atlyginimai.
Švietimo ir mokslo ministras susilaikė nuo komentarų, o štai sveikatos apsaugos ministro portfelį nešiojantis Čaplikas suskubo PB ekspertams pritarti.
Galiausiai Pasaulio bankas prabilo ir Premjero lūpomis: „Atsižvelgiant į Pasaulio banko ekspertų rekomendacijas, 2010-2011 m. papildomai privalo būti įgyvendintos viešųjų sektorių („Sodros“ sistemos, sveikatos apsaugos, švietimo) struktūrinės pertvarkos“, - sako Andrius Kubilius.
Įvertinant tai, kad su darbuotojų atstovais ar į politinę kairę orientuotais ekspertais mūsų vykdomoji valdžia nelinkusi tartis, o remiasi minėtais ir panašaus pobūdžio ekspertais, nesunku suvokti, kad struktūrinės pertvarkos peraugs į viešojo sektoriaus privatizavimą.

Ramunė Pekkinen

Atsargiai, mus valdo fanatikai!

2009-05-20T07:02:00.000-07:00

„Vienišas motinas, jeigu jos yra išsiskyrusios, laikome šeima. Tačiau niekada netekėjusios vienišos motinos – nėra šeima“, - sako tobulos šeimos kontūrų braižymu užsiėmęs socialinės apsaugos ir darbo ministras R.Dagys.
Šiurpina toks viduramžiškas požiūris! Jeigu moteris, pavyzdžiui, vyro mušama po kiek laiko su juo išsiskiria, viskas gerai, o jeigu už tokio nenori net tekėti, nors jau yra nėščia? Gal tada ir rūtų vainikėlius ministras apsiimtų saugoti?
Net katalikų bažnyčia viešai apie tai nedrįsta kalbėti. Nebent koks fanatikas kunigas...

Mergaitė RB

E-kampanija tęsiasi

2009-05-15T06:34:00.000-07:00

O štai čia dar vienas rinkimų e-kampanijos pavyzdys:

Gerbiami Lietuvos žmonės,
Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų kampanija eina į pabaigą. Ką ji atskleidė? Tai buvo dar viena proga sutikti ir iš arčiau pažinti Lietuvos žmones, jų skaudulius, viltis ir svajones. Taip pat - ypatinga galimybė pamąstyti apie valstybės, valdžios ir žmogaus santykius, apie Lietuvos dabartį ir ateitį.
Aplankiau daugybę šalies miestų ir miestelių, atsakiau į šimtus klausimų. Kaip išgyventi iš pensijos? Kaip išlaikyti šeimą, netekus darbo? Ar galime būti ramūs dėl vaikų ateities? Kodėl nepriklausomoje Lietuvoje didėja socialinė ir turtinė nelygybė, atotrūkis tarp valdžios ir žmogaus?
Atsakinėdamas į žmonių klausimus supratau, kad mūsų mintys sutampa. Mes visi esame susirūpinę Lietuvos ateitimi ir turime pasirinkti tokį kelią, kuris keltų žmonių gerovę. Juk svarbiausia – žmogus.Mielieji žmonės, sunkmetis tikrai praeis. Tai priklausys ir nuo Prezidento, kurį išsirinksite. Tačiau, patikėkite, ir nuo Jūsų visų solidarumo ir pilietiškumo. Suremkime pečius, kad taptume laimingų žmonių šalimi.
Drauge atverskime naują šalies istorijos puslapį. Nuoširdžiai prašau ir tikiuosi Jūsų pasitikėjimo balsų gegužės 17 dieną.
Pažadu dirbti Jūsų labui.
Jūsų kandidatas į Lietuvos Respublikos Prezidentus Algirdas Butkevičius

Jeigu už D.Grybauskaitę ir A.Butkevičių e-laiškus rašė RsV specialistai, tai reikalui esant rinkčiausi pastarojo laiško autorių.

Mergaitė RAUDONAIS BATELIAIS

„Geros valios bei TEISINGAI mąstantiems žmonėms“

2009-05-14T01:18:00.000-07:00

Neketinu balsuoti už Dalią Grybauskaitę dėl jos neoliberalių pažiūrų. Tačiau laiškas kurį gavau elektroniniu paštu, privertė suabejoti ja kaip asmenybe. Suprantu, kad labai užimta kandidatė ne pati sugalvoja ir rašo tokius laiškus, bet, reikia manyti, jie siuntinėjami su jos žinia. Taigi:

Sveiki,
Rašau šį laišką, norėdama asmeniškai padėkoti už pagalbą. Už pagalbą padedant rinkimų kampanijos metu. Už pagalbą viešinant mano vertybes. Už pagalbą pritariant mano idėjoms. Pagaliau – už paprastą deklaravimą esant kartu su manimi, mano komanda. Ačiū Jums labai!
Jei ne Jūs – nebūčiau pasiryžusi šiam žingsniui. Jei ne Jūs – nebūčiau ėjusi šiuo sunkiu bei dulkėtu keliu. Ir be Jūsų pagalbos ateinantį sekmadienį nepasieksime mūsų visų bendro tikslo!
Todėl norėčiau pakviesti Jus atlikti pareigą iki galo – šį sekmadienį, gegužės 17 dieną, ateiti prie balsavimo urnos ir išreikšti savo pilietinę valią. Tikiu, kad tik Pilietiška bei Valinga tauta gali teisingai nuspręsti, kas šiuo sunkiu laikotarpiu Lietuvai reikalingiausia.
Taip pat prašyčiau perduoti šį mano prašymą visiems geros valios bei teisingai mąstantiems Lietuvos žmonėms, juk – mūsų daug, ir tai – mūsų stiprybė!
Nuoširdžiai,
Jūsų Dalia Grybauskaitė

Prisimenu prieš Seimo rinkimus į namus vis skambinėdavo automatas ir tai Zuoko, tai Bogušio balsu dėstė apie kažkokias vertybes. Neklausydavau, padėdavai ragelį. Šį laišką irgi ketinau ištrinti neskaičius, bet nugalėjo smalsumas.
Jau pirmomis eilutėmis nublanksta visada orios ir savimi pasitikinčios eurokomisarės paveikslas. Na, o kai pradedama dėstyti apie teisingą sprendimą ir teisingai mąstančius žmones, atleiskit, bet tolerantiška būti jau nebegaliu. Nes tolerancijos trūksta ir poniai Grybauskaitei, kuri teigia, kad jos idėjos, jos vertybės yra reikalingiausios ir teisingiausios Lietuvai.
Ir man dar smalsu, kodėl pradžioje padėkojusi už pagalbą ji kviečia atlikti pareigą iki galo? Išeitų, kad jos palaikymas buvo pareigos pradžia? Ar čia tik lapsus linquae?
Kažkoks desperatiškas pagalbos šauksmas krentančio populiarumo fone.

Mergaitė RAUDONAIS BATELIAIS

KETVIRTIS MILIJONO UŽ 5 MĖNESIUS DARBO

2009-03-23T08:00:00.000-07:00

Kovo 23 d. „Leo LT“ valdybos pirmininkas ir vyriausiasis vykdomasis pareigūnas Gintautas Mažeika bendrovės stebėtojų tarybai įteikė atsistatydinimo raštą. Nutraukti valdybos pirmininko ir vyriausiojo vykdomojo pareigūno sutartis „Leo LT“ vadovas prašo nuo kovo 26 d.
G.Mažeika gaus 240 tūkst. litų išeitinę kompensaciją, ši suma yra lygi šešių mėnesių jo darbo užmokesčiui.
Paklaustas, ar neketina atsisakyti kompensacijos, G. Mažeika atsakė: „Aš labai sunkiai ir labai daug dirbau, aš rizikavau kažkuria prasme ateidamas į šią bendrovę. Aš turėjau labai gerą darbą, nežinau, galbūt sunku patikėti, bet geriau apmokamą darbą. Aš manau, kad šioje bendrovėje turi dirbti patys geriausi vadovai ir patys geriausi darbuotojai, kokie tik gali būti. Atitinkamai jie ir kainuoja, o atlyginimus nustato rinka“ (Delfi.lt).
Ar gali man kas nors paaiškinti, kodėl savo noru iš darbo išeinantis žmogus negauna jokių kompensacijų, o štai tokie „patys geriausi vadovai“, vos 5 mėn. „labai sunkiai ir labai daug“ padirbę pretenduoja į beveik ketvirtį milijono??? Na, negalės dvejus metus dirbti energetikos sektoriuje, bet ar pačiam geriausiam darbuotojui tai kliūtis?

Mergaitė RAUDONAIS BATELIAIS

MINISTERIJA – BEJĖGĖ PRIEŠ SAVIVALDOS SAVIVALĘ

2009-02-12T01:22:00.000-08:00

Švietimo ir mokslo ministerija Lietuvoje švietimui praktikoje įtakos neturi, o aukščiausia valdžia šalyje – savivaldybės meras. Toks įspūdis susidarė paklausius kelių bendruomenių bėdų, su kuriomis jos atvyko į ministeriją ieškodamos pagalbos.
Ministerijos atstovai prašo nerengti protestų prieš savivaldybių sprendimus, o kalbėtis tik kalbėtis su vietine valdžia. O šios cinizmas ir arogancija sumuša visus rekordus, nesibodima net grasinti, kad pasiektų savo tikslų.
Ministerija gali merams išsiųsti kreipimąsi, rekomendacijas, net pakalbinti telefonu, tačiau susidūrę su savo bendruomenės atstovais šių rinkti vadai įžūliai aiškina, jokių raštų iš ministerijos negavę.
O ar negėda partijos, kuriai atstovauja vienas ar kitas meras, vadovybei? Ar tokie atvejai nediskredituoja partijos? Raskite civilizuotą šalį, kurioje valdžiai nebūtų svarbi visuomenės pozicija. Tiesa, mūsiškė valdžia ilgai negirdėjo visuomenės balso, nes jo tiesiog nebuvo, bet kai jis atsirado, valdžia pasidarė jam alergiška.
Meras savivaldybės, kurios žmonės protesto vardan net badavo, turėtų atsistatydinti arba jam pasitraukti turėtų rekomenduoti jo partija. Blogiausia, kad dažnai savivaldybėms vadovauti ateina žmonės, siekiantys patenkinti savo poreikius ir ambicijas.
Viena vilnietė, su šeima persikrausčiusi gyventi į kaimą Zarasų rajone, sakė buvusi šokiruota, kaip savivaldybės vadovai elgiasi su žmonėmis: cinizmo ir arogancijos viršūnė!
Baibių kaimo bendruomenė, siekdama išsaugoti mokyklą, kuri atitinka visas rekomendacijas išlikti, net pasirengusi „sumesti“ trūkstamas lėšas, mokytojai sutinka bent mėnesį dirbti nemokamai, tačiau viskas veltui. Meras nesikalba, meluoja, žemina.
Švietimo ir mokslo ministerijos sekretorius gūžčioja pečiais: o ką aš čia galiu padaryti? Nieko negali ir ministras, nes – savivalda savarankiška, neliečiama.
Antrus metus besitęsianti įtampa verčia bendruomenės atstovus vėl traukti palapines ir įsikurti savivaldybės pašonėje. Gal padės, nes o kaip kitaip? Negi lauksi kitų savivaldybės tarybų rinkimų, kaip patarė ministerijos sekretorius, kad atkeršytum balsuodamas prieš dabar visagaliais besijaučiančius asmenis?
O Visagino meras? Pernai svarstė svarstė, jau bendruomenės, nors ir skausmingai, buvo bepritariančios mokyklų pertvarkos modeliui, o šiemet – bac, kaip perkūnas iš giedro dangaus: iš šešių mokyklų bus dvi. Ir papūskit!
Nei pagrindimo, nei modelio, tik nuogas sprendimas: o bus taip! Tiesa, po mėnesio jau bus priiminėjamas planas – kaip tai bus daroma, tačiau likus dviems savaitėms iki priėmimo, suinteresuotos grupės apie tai dar nieko nežino.
Ministras merui nusiuntė kreipimąsi – gerbiamasis, bendraukite su žmonėmis prieš priimdami sprendimus, o miesto galva susitikime vienoje mokykloje apie tai paklaustas purto galvą – ne, aš nieko iš ministro negavau.
Na, už bet kurią valdžią mūsų šalyje, dar ačiū dievui, aukštesnis teismas. Beliko teisme įrodinėti savo tiesas. Tiesa, kaip sakė ministerijos sekretorius, besiteisiančių mokyklų prestižas, deja, krenta...

Ramunė Pekkinen

KODĖL AŠ MANAU, KAD PROTESTO AKCIJA ŽLUGS...

2009-01-09T06:48:00.000-08:00

Na, turbūt paprasčiausias atsakymas, kad akcijai tinkamai nepasiruošta. Pradėkime nuo pradžių. Akcijos organizatorių reikalavimai eilinį kartą labiau primena partijų programas, nei išeiti į gatves žmones kviečiančius lozungus.
Beje, paskelbus reikalavimus nereikėtų jų keisti ir „prifarširuoti“ didžiajai visuomenės daliai neaiškių posakių (pvz. reikalaujame trišalio socialinio dialogo). Turbūt, gerbiamieji organizatoriai, nemanote, kad gamykloje dirbantis staklininkas žino kas yra socialinis dialogas, o tuo labiau trišalis. O gal jūs „masinę“ protesto akciją darote tik elitiniams darbuotojams, kurie turi aukštąjį?
Ir šiaip manau, kad būtų pakakę dviejų arba trijų reikalavimų. Ir šie turėtų būti labai aiškūs ir suprantami visiems (pvz. nedidinti akcizo degalams, nedidinti šildymo kainų). Mieli profsąjungininkai, kodėl gi jums nepasimokyti iš savo jau buvusių protesto akcijų? Ar manote, kad masine protesto akcija reikėtų vadinti ir 500 žmonių pražygiuojančią saujelę?
Dar vienas svarbus aspektas, kad ruošiantis protestams reikėtų ne tik elitinių profsąjungų centrų pasitarimą surengti, bet pakviesti visus aktyvius profsąjungininkus. Juk kalbate apie vienybę, bet darote visiškai priešingai Tokiu būdu, bent iš dalies būtų galima išvengti antausio, kurį skėlė pareigūnus vienijančios profsąjungos.
Na, gerai. Akcija įvyks ir tikėkimės sėkmingai. O kas toliau? Vėl už derybų stalo sės išmaningieji profsąjungų ir Vyriausybės derybininkai. Tačiau vertėtų prisiminti ankstesnes profsąjungų derybas su Ministrų kabinetu ir kuo jos baigėsi. Faktas, kaip blynas, kad niekuo. Taip baigsis ir šios, jei iš vis kas pasivargins derybines grupes sudaryti.
Vienybės ir tarpusavio supratimo dar labai trūksta, o juk visa tai yra MASINĖS PROTESTO AKCIJOS AŠIS.

Jonas ŪLIUKAS

ĮTIKTI VISIEMS. AR REIKIA?

2008-12-16T05:24:00.000-08:00

Neobjektyvus, šališkas, nedemokratiškas, papirktas... – tai vis epitetai, kuriuos tenka išklausyti žurnalistams. Ir net tokio mažo laikraštėlio, kaip „Lietuvos profsąjungos“. Jeigu atskleidi kokią nors blogybę – tu terši profsąjungų vardą, jeigu atsisakai viešinti vienašališką, kartais net šmeižiančią, nuomonę – tu neobjektyvus ir papirktas.

O kaltinimas, kad neatlieki savo misijos, apskritai yra universalus, ypač jeigu nepakankamai daug vietos laikraštyje skiri ambicingiems veikėjams. Ta proga dar nesibodima priminti ir bankroto šmėklą.

Tai kur tas aukso vidurys? Ar jis apskritai yra? Ar įmanoma įtikti visiems? Tikriausiai, ne. Ir gal net reikia džiaugtis, kad kažkam neįtinki, nes jeigu patinki visiems, vertėtų pasitikrinti, ar esi gyvas.

Žinoma, nelinksma. Kitais metais, tikriausiai, sumažės visko, laikraščių irgi. Bet ne tai svarbiausia. Svarbiausia, ar sugebėsime išlikti žmonėmis.

Nors... Dabar jau dėl visko galima ginčytis, net ir dėl to, kas yra žmogus.

Mergaitė RAUDONAIS BATELIAIS

DISKUSIJOMIS FORMUOJAMAS ĮVAIZDIS

2008-11-25T00:51:00.000-08:00

Bloga naujiena yra gera naujiena. Taip apie spaudos virtuvę yra pasakęs vienas žymus žiniasklaidos magnatas. Tačiau, tai nėra visiška tiesa. Pagrindinis aspektas, kad būtina naujiena. Ji gali būti ir gera, ir bloga, tačiau privalo būti šviežia. Tad keisti profsąjungininkų surengtos diskusijos apie įvaizdį pamąstymai, kad itin retai profsąjungos šmėžuoja žiniasklaidos taikiklyje. Bėda ir yra ta, kad naujienos taip ir nepavyksta sukurti. Nors reikia tiek nedaug...
Naujienų profsąjungos tikrai turi, apie jas rašytų ir žiniasklaida, tačiau neretai jos tiesiog sudūla „komunikacijos specialistų“ stalčiuose. Todėl nereikėtų visą laiką priekaištauti viešąją opiniją formuojančioms priemonėms. Taip, nėra žiniasklaida visada profsąjungų pusėje, tačiau vėl grįžtame prie skaudžios temos, kokį įvaizdį profsąjungos formuoja. Turbūt, kad jokio. Paklauskite eilinio žmogaus gatvėje: kokias asociacijas jam kelia profsąjungos ir manau, kad didžioji dauguma atsakys: vagys, neturiu nuomonės ir pan.
Įvaizdį reikia kurti kryptingai, o ne tik akcijomis, piketais ar streikais. Kiekvienas organizacijos pareiškimas, tai jau dalis kuriamo įvaizdžio. Paleisdami žinią apie save ir nuo savęs mes visuomenei perduodame tam tikrą poziciją. Ar visada eiliniai piliečiai supranta profsąjungas, jau priklauso nuo to, kaip suformuluotas pranešimas. Na, kur profsąjungų nuomonė apie Kubiliaus parengtą antikrizinį planą? Gal jis tobulas!? Štai ir pavyzdys, kad eteriu pasinaudoti galėjusios profsąjungos, taip ir liks prie suskilusios geldos.
Štai siūloma dažniau rengti susitikimus su žurnalistais. Idėja graži, tad labai įdomu, ar tai neliks metiniuose planuose. Vilties yra ir kaip sakoma „viltis – durnių motina ir ji miršta paskutinė“. Norėčiau, kad greičiau mirtų nesibaigiančios diskusijos ir prasidėtų konkretūs įvaizdžio formavimo darbai. Ponai ir ponios, ar laukti liko nedaug?

Jonas Ūliukas

GARSIAI PUČIANTYS TRIMITĄ

2008-11-19T23:44:00.000-08:00

„Šalies profesinės sąjungos protestuoja prieš Remigijaus Šimašiaus kandidatūrą į teisingumo ministrus. Jį į Teisingumo ministerijos vadovus praėjusią savaitę pasiūlė Liberalų sąjūdis. Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininko pavaduotojas Algirdas Kvedaravičius sako, kad atitinkamas pranešimas bus išplatintas artimiausiu metu“, tai citata prieš savaitę nuskambėjusi grėsmingai. Tačiau žadėto „atitinkamo pranešimo“ taip ir nesulaukėme. Vėl muilo burbulas sprogo.
Tai jau darosi nebejuokinga ir nesolidu, didžiausios darbuotojų atstovės vienam iš vadovų pasakius A bėgti į krūmus. Labiau tai primena neapgalvotą žingsnį, kai „laisvuoju būdu“ pasakoma tai, kas nėra visos organizacijos pozicija. Ar nekyšo etatinio profsąjungų nuomonių formuotojo ausys už šio pareiškimo?
Profsąjungos ir toliau mina tuo taku, kuriuo klampoja jau gerus penkerius metus. Svarbu bet kokia kaina suregzti intrigą ir patekti žiniasklaidos akiratin. Po tokių žingsnių man nekyla klausimas kodėl profsąjungų reitingai tokie žemi? Kryptingos ir nuoseklios politikos NEbuvimas ir yra tas faktorius, kuris nulemia, jog visuomenės pasitikėjimo aukštumų nepasieksime dar bent artimiausius kelerius metus.
„Auksaburniai“ turėtų atminti paprastą dalyką, jei jau pasakei viešai, tai turi padaryti savo pažadėtus darbus. Juk politikams darbuotojų atstovų organizacijos mėgsta priminti, jog kalba jie viena, o daro kita. Bet ar profsąjungos nedaro tokių pačių klaidų?
Ir gal dar padarykite vieną seminarą apie įvaizdį!?

Jonas Ūliukas

O REIKIA TIEK NEDAUG...

2008-11-13T08:51:00.000-08:00

„Skaitinėju jūsų internetinį puslapį ir man kilo toks klausimas, gal ir juokingas jums pasirodys, bet - kaip galima tapti profesinės sąjungos nariu?“, - vieną pavakarę redakcijos telefono ragelyje išgirstu simpatišką vyrišką balsą. Išsiaiškinu, kur žmogus dirba, pasiūlau jam, kur gali kreiptis. Pasitikslindamas vyras dar paklausia, ar darbdavys negali taikyti jokių sankcijų už narystę profesinėje sąjungoje.
Beveik euforišku balsu patikinu jį, kad ne, ir padėjus ragelį pasidaro taip gera gera. Gal todėl, kad per visą dieną prisirinkau neigiamų emocijų, gal dėl to, kad buvau benustojanti tikėti, jog žmonės dar linkę burtis ir kažką bendrai spręsti, o greičiausiai suvokiau, kad tai, ką darau, kažkam gali atnešti naudos.
Pripažinkim, jog labai dažnai nematome žmogaus „apaugę“ savo pačių sukurtais, kartais primestais stereotipais, kaip mantras kartojam tiek prasmės, tiek poveikio netekusius „burtažodžius“, energiją bei laiką sąmoningai ar nesąmoningai eikvojame į akis ir už akių triuškinti savo tariamiems oponentams.
O reikia tiek nedaug: minutės, kai pasijauti svarbus pats, kai svarbūs tau yra kiti, pagaliau suvokimo, kad viskas beprotiškai laikina...

Optimija

LP TURI ŽLUGTI, NES JIS ANGAŽIOTAS. AR DĖL TO?

2008-11-11T12:00:00.000-08:00

LOGISTAS (komentarai)

Kad ir kaip gaila, bet šiandien matyt jau galima konstatuoti, kad laikraštis priėjo liepto galą, galima dėl to kaltinti ką nori, bet ar iš to bus nauda, ar kas pasikeis – NE. O ar kas realiai ieško išeitis taško, ar kas bandė analizuoti problemos esme, kodėl taip atsitiko, manau – NE.Gerai suformuluota problema – pusiau išspręsta problema.CHARLES F. KETTERINGO problemos esmė manau labai paprasta, trūksta naujų pažiūrų, vienašališkas požiūris, laikraštis kaip nepaimk yra angažuotas – kas moka pinigus, tas užsako muzika, matyt tai laikrašti ir pražudys.

REDAKTORIAUS JS ATSAKYMAS

1. Taip, laikraštis yra angažuotas. Bet tuo nieko nepasakoma. Nes juk nėra neturinčios savo pozicijos, neangažuotos televizijos, spaudos, radijos, interneto.

Gal galite, tamsta, nurodyti tokį pavyzdį? „Lietuvos rytas“, „Lietuvos žinios?“ „Delfi“, LRT?

2. Laikraštis turi turėti poziciją, savo požiūrį, turi laikytis tam tikros VERTYBIŲ SISTEMOS, kiek tai įmanoma veikiant VYRAUJANČIOJE RINKOS SANTYKIŲ IR POLITINĖS KONJUNKTŪROS sistemoje.

Taigi „Lietuvos profsąjungų“ (LP interneto), kaip ir bet kurio laikraščio, leidyklos, televizijos, teoriškai deklaruojama laisvė yra RIBOTA ir politinės ekonominės konjunktūros RIBOJAMA.

3. Ir vis dėlto "Lietuvos profsąjungos", jų redaktoriai iki šiol buvo laimingesni, - jie turėjo nemaža LAISVĖS propaguoti kairiąsias vertybes ir profsąjungų judėjimo vertybes .

4. O PROFSĄJUNGŲ JUDĖJIMO vertinimo prioritetus LP išdėsto (ir, žinoma, jais vadovaujasi) šitaip:

a. Socialinis dialogas siekiant maksimaliai išsiderėti iš darbdavio (ypač iš visagalio KAPITALO) KUO DAUGIAU oraus darbo pozicijų.

b. Kai derybos tampa tik imitacija (geltonosios profsąjungos šiuo metodu kaip tik ir dengiasi) būtina panaudoti jėgą - streiką.

c. LP rėmė ir rems streikuojančius, protestuojančius ir smerkė ir smerks tuos, kurie pastariesiems kaišioja pagalius į ratus (t.y. geltonuosius).

d. LP nuosekliai remia tokias profsąjungas, kurios sugeba iš socialinio dialogo išspausti maksimumą naudos darbuotojams ( "Mažeikių naftą", Klaipėdos "Švyturį" ar A.Posochovo ugdomą Paslaugų sferos išsišakojusį "profsąjungų kompleksą").

e. Solidarumas, vienybė, vienijimasis. LP „gaudo“ ir viešina informaciją, jei tik atsiranda faktų, kad profsąjungos VIENIJASI.

Deja, dažniau jos skaldosi, vengia jungtis į stambesnius darinius, pavydžiai saugodamos savo "privatizuotas" (ar prichvatizuotas) teritorijas - buvusį tarybinių profsąjungų turtą, išnuomojamų kabinetų "kv. metrus".

LP negalėjo tapti šalininkais tų, kurie suskaldė stipriausią, įtakingiausią, profsąjungą - LŠDPS, nes LŠDPS "gelbėtojai" turėjo galimybę išsaugoti jos vienybę, jei tik vietoje įtūžio būtų pasitelkę daugiau strateginės išminties.

f. Profsąjungų judėjimo plėtra. Tai dar vienas LP proteguojamų profsąjungų, jų "angažuotumo" kriterijus Todėl LP ir propaguoja "Posochovo fenomeną", Viliaus Ligeikos žygius po geležinkelio stotis, po kurių tuo pačiu maršrutu kuriasi naujos profsąjungos.

LP aidžiai seka ir palankiai aprašo TIKRŲ profsąjungų kūrimosi atvejus.

g. LP propaguoja lyderius, kurių "kabinetai ant ratų" - tuos, kurie užuot savo ofisuose skaitę laikraščius ir vadovavę telefonu (o dabar gal ir el. žinutėmis) nuolat važinėja po šalį lankydami savo organizacijas.

h. LP jaučia pareigą spausdinti profsąjungininkų pasaulėžiūrinį akiratį plečiančią medžiagą, padėti profsąjunginkų švietimui.

Rengiame (nors tai brangiai kainuoja) socialinio teorinio lygmens informaciją:

- bendraisiais socialinės politikos klausimais (interviu su P.Gyliu, R.Lazutka, J.V.Paleckiu, A.Sysu);

- populiariomis publikacijomis globalizacijos tema (L.Šabajevaitės paskaitų ciklas ir kt);

- sisteminga informacija apie ES ir kitų šalių profsąjungas (reguliariai tokią informaciją skelbia tik LP).

- informacija iš tarptautinių profsąjungų centrų (ITUC pozicija prasidėjus finansinei krizei, ES profsąjungų pozicija Gruzijo-Rusijos konflikte ir pan.).

Tai, žinoma, ne visi mūsų ANGAŽUOTUMO prioritetai. Dar stengiamės papasakoti APIE ŽMOGŲ . Teikti teisinių konsultacijų..

IR DAR:

neslėpsime, kad PRIKLAUSOME NUO RINKOS ( o kas iš žiniaskaidos nuo jos nepriklauso?), nuo tų ar kitų profsąjungų domėjimusi mumis, išreiškiamu PRENUMERATA.

Plačiau pasakojame apie tas profsąjungas, kurios užsisako daugiau laikraščio egzempliorių.

Apie tas profsąjungas, kurios neužsisako ar beveik neužsisako - informaciją pasirenkame patys: jei tikrai įdomi - spausdinime.

O dabar noriu paklausti UŽANGAŽUOTĄ komentarą parašiusio ANONIMO LOGISTO ir kitų profsąjungininkų:

O ar jums iš tikrųjų reikia VIENO visus vienijančio ir profsąjungų idėją skleidžiančio laikraščio ir interneto? Kol kas toks yra tik vienas - "Lietuvos profsąjungos"?

Dvylikti metai redaguodamas "Lietuvos profsąjungas" ir kartu su Kolege Ramune dažnai po darbo valandų (bei išeiginėmis) rengdami LP interneto informaciją, pastaruoju metu vis dėlto SUABEJOJOME: o ar profsąjungoms to reikia?

Tokią abejonę subrandino ne tik prenumeratos rezultatai.

Galutinį tašką padėjo iki šiol mums atrodžiusių autoritetingais profsąjungos lyderių prisipažinimas, kad JIE LAIKRAŠČIO NESKAITO (Kiti aiškina: neskaitą dėl to, kad jis neva vien kartojąs internetinę informaciją).

NET IŠGIRDOME, KAD PRENUMERATAI IŠLEIDŽIAMI PINIGAI GALĖTŲ BŪTI PANUDOTI GERIAU.

O gal, anot Ramūno Narbuto (kauniečio profsąjungininko - KRC vadovo), "niekam nieko nereikia"?

Labanakt.

Redaktorius ir LP žurnalistas Juozas Steponas

2008 11 11, 22.08

REIKALINGAS PAAIŠKINIMAS

2008-11-10T04:32:00.000-08:00

Ar aš nesuprantu, ar šiaip esu „durna", bet man galvoj netelpa tokia „pagalba bankams“, kuri, neva yra toks ES įteisintas „gėris“. Latvijos štai vyriausybė už du latus nupirko banko „Parex“ kontrolinį akcijų paketą. Dabar jau buvę du banko savininkai sakosi tikisi po kiek laiko tą paketą išpirkti. Už tuos pačius du latus. Po to, kai valstybė bankui įpumpuos 200 milijonų latų (iš kur ji juos ima?). Pradžiai...
Tai ar gali man kas nors paaiškinti, kur čia logika???

ŠVIETIMO TIEK MAŽAI, O PROFSĄJUNGŲ TIEK DAUG

2008-11-07T01:26:00.001-08:00

Suskilusi Švietimo darbuotojų profesinė sąjunga iš pat pradžių pasuko, rodos, skirtingais keliais. Vieni nuėjo streikų, kiti – derybų keliu. Tikslas buvo vienas – iškovoti mokytojams didesnius atlyginimus. Vieniems sėdint prie derybų stalo, kiti šalo gatvėse ir streikavo. Vieni derėjosi dėl ilgalaikės mokytojų atlyginimų kėlimo programos, kiti – spaudė valdžią siekdami didesnių algų čia ir dabar. Tie, kurie derėjosi, dar labai agitavo ir prieš streikus, neva tik „susikompromitavusiam“ A.Bružui to reikia. Tiesa, vėliau atsitokėjo ir surietė streikuojančius mokytojus palaikantį pareiškimą.
Beje, derybininkus, esą dėl „atskilėliams“ vadovavusios R.Osipavičiūtės diktato derybiniuose susitikimuose, netrukus paliko ir dvi nuo pat skaldančiojo suvažiavimo dienos atskilėlius labai palaikiusios pedagogų profsąjungos. Mokytojų ir krikščioniškoji profsąjungos prisijungė prie A.Bružo su E.Jesinu ir perėmė jų streikų taktiką.
Na, bet, atrodo, laimėjo abi pusės, tačiau dabar jau (beveik) niekas neabejoja, kad tik streikų pagalba.
Betgi istorija dar nesibaigė. Ateinant naujai valdžiai abi pusės sukruto išsaugoti tai, kas iškovota. Ir priemones renkasi stebėtinai panašias. Štai vieną dieną Švietimo ir mokslo ministerijoje lankosi A.Bružas su komanda, po kelių dienų – pagrindinio lyderio postą priešingoje komandoje perėmęs „aukštaitis“ A.Jurgelevičius ir ko. Kalbama dėl atlyginimų augimo nuo kitų metų pradžios.
Beje, nueinantis ministras A.Monkevičius, priešingai nei prieš jį ministeriją valdžiusi R.Žakaitienė, demonstratyviai palaikiusi tik „nuosaikiuosius“, labai greitai „įvaldė“ visiems priimtiną taktiką. Tiesa, jo darbotvarkė dėl to gerokai išsipūtė, nes susitikus su vienais, tekdavo apie tą patį kalbėti su kitais.
O dabar abi komandos supranta, kad ateinanti dešiniųjų valdžia beverždama diržus gali gerokai prismaugti ilgalaikę atlyginimų kėlimo programą, ir pradeda būsimą vyriausybę spausti avansu.
Tad viena dieną naujienų agentūros Elta salėje spaudos konferenciją rengia keturias profsąjungas suvienijęs centras su Bružu priešaky, po dviejų dienų – BNS‘o salėje kėdes jau šildo Jurgelevičius ir Osipavičiūtė. Pirmieji primena, kad streikai nebuvo nutraukti, o tik pristabdyti, o žodis streikas išslysta net ir iš prisiekusių derybų šalininkų lūpų.
Taigi buvo vienodi tik tikslai, dabar supanašėjo ir priemonės. Net nuosaikieji „aukštaičiai“, anksčiau negailėję laiko kurpti Bružą „demaskuojantiems“ pranešimams, atrodo, tam reikalui jėgų jau nebešvaisto.
Artėjant taupymo vajui, būtų logiška suvienyti jėgas, tačiau, deja, net ir didžiausiam optimistui sunku įsivaizduoti šių dviejų, berods, dar vis tebesiteisiančių tarpusavyje, pusių susijungimą. Bent jau ne dabar, ne tuoj.
Beje, kartu su „aukštaičiais“ prieš Bružą maištą kėlusios aukštųjų mokyklų profsąjungos jau pasuko savarankišku, nei į Bružo, nei į Jurgelevičiaus būstinę nevedančiu keliu. Jos rengiasi savo streikui.

R.Pekkinen

JEIGU MIRTI, TAI - SU MUZIKA!

2008-10-08T04:35:00.000-07:00

Per Naujuosius sostinę nušvies menininko Gerto Hofo Lietuvai sukurtas šviesos ir ugnies spektaklis, kurio metu pliūptels apie 50 km aukščio šviesa. Šviesa turėtų būti matoma net iš kosmoso, - išdidžiai skelbia žiniasklaida. Prieš šį spektaklį bus dar kitas reginys - modernus muzikos ir šokio projektas „@ hofmann_Spragtukas“.
Su siaubu ieškau šio, keik daugiau nei valandą truksiančio, renginio kainos. 3,5 mln. litų! Ir tai tik pradžia, juk kitais metais bus minimas Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetis, o Vilnius taps Europos kultūros sostine.
Dar prisimenu Vilniaus 5 mln. skolą už naują abejotinos vertės J.Mačiūno „Fluxus“ meno porciją, kurią sostinė dar A.Zuoko laikais įsipareigojo išpirkti iš Jono Meko.
O kur dar vienas nacionalinės svarbos projektas (!) - Gugenheimo muziejus? Kaina - nuo 300 mln. litų, o nauda – abejotina. Nežinau, kodėl Į Vilnių dėl šio visiškai neoriginalaus, pasaulyje prieštaringai vertinamo projekto staiga turėtų pradėti plūsti turistai. Štai toks pats muziejus Bilbao mieste Ispanijoje, t.y. ten, kur šilta, atsipirko bene per 9 metus, o tada šis projektas dar buvo originalus.
Taigi Naujametė naktis Vilniuje turėtų būti įspūdinga. Su siaubu laukiu, kiek dar reiks sukišti milijonų (milijardų?), kad iššoktume aukščiau bambos ir mus pamatytų visas pasaulis, kuriam, beje, dar kurį laiką tikrai nerūpės jokios puotos. O kosmosui tai nerūpės juo labiau.
Tačiau man rūpi, ar Lietuva (bent jau didžioji jos dalis) kitąmet turės už ką nusipirkti pavalgyt?
Nors... Antra vertus, jeigu jau mirti, tai - su muzika!

RMP

OKUPACIJOS SUKELTAS ŠLEIKŠTULYS

2008-09-12T08:22:00.000-07:00

„N.Pareigytė "triusikais" dalinasi su mėnesinėmis sergančiu šunimi“ – skelbia vieno iš internetinio, tiesa bulvarinio, dienraščio antraštė. Net bulvarui per šlykštu. O ji dar anonsuojama solidžiame portale Delfi.
Tikriausiai, kalta sovietinė okupacija, nes anot Delfyje publikuotos garbios profesorės, kuri mokslus baigė toje pačioje okupacijoje, ši kalta dėl visų blogybių: „kelių erelių“, didėjančio smurto šeimoje ir visuomenėje etc. Aš, matyt, irgi tos okupacijos auka, nes už tokią antraštę norisi išdaužyti jos autoriui snukį.
RMP

TIK PATYS, TIK VISI KARTU, BE JOKIŲ AUTORITETŲ

2008-09-02T07:56:00.000-07:00

Ir ko tik turi imtis žmonės Nepriklausomoje Lietuvoje, kad išsaugotų savo vaikams mokyklas! Štai zarasiškiai jau badavo. Kovo mėnesį dešimt dienų, kad politikai nenaikintų puikiai švietimo, kultūros ir visas su tuo susijusias funkcijas atliekančių mokyklų kaimuose. Rezultatas nulinis. Tačiau nenuleido rankų, nes manė (ir tebemano), kad jeigu pralaimės, tai bus paskutinis pilietinis judėjimas Lietuvos kaime.
Tada savęs, pabendravusi su Baibių bendruomenės atstovais, klausiau – ką dar galima padaryti? Susideginti prie savivaldybės?!
Ne, jie nesidegino. Jie pademonstravo, kad stipri bendruomenė gali atsispirti politikų savivalei, jų „neginčijamų“ sprendimų absurdiškumui. Savivaldybės desantas atakavo kaimo žmones visą vasarą, dienomis ir vakarais. Tikino, kad mokykla tikrai bus uždaryta ir joks užsispyrimas čia nepadės. Padėjo. Net tris kartus valdininkams pakeitus mokyklos direktorių, nė vienas jų (su didžiuliu bendruomenės palaikymu) nepasirašė mokyklos reorganizavimo sąlygų paketo.
Kol politikai pasimetę svarsto, ką daryti toliau, kaimo mokykloje mokosi 49 vaikai. Praeitais mokslo metais, kai savivaldybė panūdo reorganizuoti mokyklą dėl esą nepakankamo mokinių skaičiaus, ją lankė 40 mokinių.
Moksleivių daugėjimas bei tai, kad bent jau šiais mokslo metais nebebus draskoma mokykla, teikia optimizmo. Tačiau bendruomenė, pradedant pirmokėliais, jų tėvais ir baigiant parapijos klebonu, nežada atsipalaiduoti. Ji ir toliau atkakliai, bendromis jėgomis priešinsis valstybei, užsimojusiai „sutvarkyti“ šalies mokyklų tinklą, bei savivaldybei, besivadovaujančiai kai kurių asmenų neaiškiais politiniais ar komerciniais tikslais, siekiančiai sunaikinti kaimo kultūros ir švietimo židinius.
Tiesa, švietimo ir mokslo ministras kol kas suokia gražiai. Atvykęs į Zarasus „nuimti įtampos“ kartu su meru ir bendruomenės nariais gurkšnoja kavutę, kalbasi, nors nieko konkretaus toks susitikimas ir nežada.
O Prezidento, kuriam bet kuria proga spaudos tarnyba į lūpas deda žodžius apie pagarbą šeimai, mokyklai, mokytojui ir taip toliau, galva, matyt, šiuo metu užimta tik Gruzijos reikalais. Atvykęs į Zarasus, Lietuvos kultūros sostinę, jis nesusitiko su Baibių bendruomene, nors buvo kviestas. Tiesa, kviestas per patarėjus, kurie pareiškė, jog Prezidento atvykimas į minėtą kaimą kažkodėl supriešintų žmones (!).
Šalies vadovo dviveidiškumas jau nestebina. Štai kad ir pasibaigus zarasiškių bado akcijai jis atvyko į kaimyninį Utenos rajoną ir liaupsino neva sėkmingai vykstančią mokyklų reorganizaciją. O kad už kelių dešimčių kilometrų dėl tos pačios reorganizacijos vos prieš keletą dienų badavo žmonės, Prezidentui nė motais.
Ir iš kur vis dar randasi žmonių, jį laikančiu moraliniu autoritetu...

Uršulė BĖDULIENĖ

LIETUVOJE VISKAS GERAI, TIK VALGYTI MAŽIAU REIKIA

2008-07-16T07:21:00.000-07:00

Vienam iš profesinių sąjungų lyderių Socialdemokratų partijos posėdyje pastebėjus, kad Lietuvoje minimalus pragyvenimo lygis - 420 litų - yra nerealus, nes už tiek išgyventi neįmanoma, socialinės apsaugos ir darbo ministrė makabriškai pastebėjo: „bet Lietuvoje juk dar niekas nemirė iš bado. Na, jeigu normalus žmogus, ne pijokas...“
Tuo tarpu du iškilūs politikai pašnibždomis samprotauja:
Moteris: aš tai galėčiau, man atrodo, pragyventi už 420 litų per mėnesį. Jeigu rūbų neperki, butas yra, tik mastui lieka...
Vyras: O aš tai ne, nes daug valgau.

DAR PALAUKIME

2008-06-26T04:15:00.000-07:00

Nenori profsąjungos – rinkis darbo tarybą, - skelbia antraštė „Verslo žiniose“. Straipsnyje teigiama, kad darbo taryba, „tai tiesiog dar viena darbuotojų interesams atstovaujanti institucija, panaši, tačiau jokių būdu netapati visuomenėje truputį neigiamą atspalvį dar turinčioms profesinėms sąjungoms“.
Dauguma profesinių sąjungų veikėjų išgirdę žodžių junginį „darbo taryba“ susiraukia it citrinos kandę, užuot kažkaip bandę iš tos citrinos pasidaryti limonado. LPSK teisininkai buvo sukūrę programą darbo tarybų atstovų mokymams, kad jie daugiau sužinotų apie profesines sąjungas, būtų šalia jų, o ateityje galbūt taptų jau profsąjungų atstovais. LPSK pirmininkas Artūras Černiauskas taip pat ragino neignoruoti darbo tarybų.
Tačiau daugumai „strategų“ tai nepatinka. Konkurentų esą arti prisileisti nereikia, be to, toks dėmesys gali pakenkti profesinėms sąjungoms ir pan. Bet užtai mielai toliau liežuviais plakami prisidėjusieji prie Darbo tarybų įstatymo rengimo, o ypač iniciatoriai.
Vienas iš profesinių sąjungų uždavinių – „priversti“ darbdavius pasirašyti kolektyvines sutartis. Jos stengiasi, kad daugėtų garantijų, dėl kurių galima būtų susitarti tik kolektyvinėse sutartyse. Tada darbdaviai gal ir nepamiltų profesinių sąjungų, bet žiūrėtų į jas, kaip į būtinybę, norint įmonėje turėti kolektyvinę sutartį. Deja, iškilūs profsąjungininkai nepagalvoja (o jeigu ir pagalvoja, tai nesako), kad darbdaviai verčiau rinksis alternatyvą profsąjungoms – darbo tarybas. Juolab, kad ir verslininkų laikraštis - „Verslo žinios“ - mielai jas propaguoja.
Štai Artūras Linga, AB „Hansabankas“ darbo tarybos pirmininkas, „Verslo žinioms“ pasakoja:
„Profesinė sąjunga kuriama pačių darbuotojų iniciatyva. O jei įmonėje šios institucijos nėra, darbdavys turi žengti pirmą žingsnį steigiant darbo tarybą“, – vieną akivaizdžiausių skirtumų pabrėžia p. Linga, pridurdamas, kad vėliau į tarybos veiklą darbdavys nesikiša.
Kitas labai svarbus skirtumas – atstovaujamų darbuotojų mastas. Jei profesinės sąjungos rūpinasi tik jų narių, tarp kitko, mokančių nario mokestį, interesais, tai darbo taryba atsakinga už visos įmonės darbuotojus“. (Beje, „Hansabanke“ jau pasirašyta kolektyvinė sutartis.)
Štai taip, ponai profsąjungininkai, ir toliau kaip stručiai slėpkite galvas smėlyje vien tik užgirdę apie darbo tarybas, laukite, laukite, kol jų atstovų bus daugiau nei jūsų ir jie nieko nenorės girdėti apie jus.

Ramunė MOTIEJŪNAITĖ-PEKKINEN

KAS NORI BŪTI MINISTRU?

2008-06-19T00:24:00.000-07:00

Lietuvoje ne žmogus pritaikomas ministro postui, o postas „pritempiamas“ prie reikalingo politiko. Na, kartais politikas pakeičia spalvą. Ir net ne vieną kartą.
Lietuvoje taip intensyviai iš postų lekiant ministrams reikėtų gal net kokią ministrų parinkimo metodiką ar net strategiją sukurti.
Štai „slystelėjo“ sveikatos apsaugos ministras Rimvydas Turčinskas. Giliai po jo krėslu pasikasė konservatoriai ir „darbiečiai“, tenka atsisveikinti su ministro portfeliu. Bene dešimt metų „atsėdėjęs“ Marijampolės savivaldybės taryboje, į didžiąją politiką atėjęs su Darbo partijos vėliava, nuo jos vėliau „nuskilo“ kartu su pilietininkais, paskui šoktelėjo į socdemų valtį...
Įspūdinga, tačiau dabar ne apie tai. Daug svarbiau, kas užims jo kėdę. Greičiausiai kas nors iš socdemų, nes kiek gi ministrų postų jau galima atidavinėti kitiems?
Gal Olekų Juozukas grįš į jam arčiau prie dūšios esantį postą? O krašto apsaugos ministre, pavyzdžiui, gali būti Roma Žakaitienė. O ką? Šitos srities ji dar nekuravo, o per tokį trumpą laiką ką nors sugadinti ar juo labiau sužlugdyti gal nelabai sugebės.
Beje, ilgalaikei socialinės apsaugos ir darbo ministrei Vilijai Blinkevičiūtei, dėl portfelio socialliberalų vėliavą į iškeitusiai socialdemokratų, irgi jau reikėtų keisti profilį. Būnant krašto apsaugos ministre, dėkingi jai būtų ne vien pensininkai, o visa Lietuva. O ir į prezidento postą iš ten arčiau...
Taigi, kas nori būti ministru? Reikalavimas - priklausymas tinkamai partijai, privalumas - įsitikinimų nebuvimas.
Mergaitė RAUDONAIS BATELIAIS

TOBULAI NETOBULAS PASAULIS

2008-06-16T07:35:00.001-07:00

Gyvenk, - akušerės lūpomis tarė likimas pirmą kartą įkvėpusiam oro gurkšnį gniužulėliui. Ir turi gyventi. Esi pastatytas prieš faktą. Pradžioj gyveni nerūpestingai, atsainiai. Vėliau pasaulio ribos plečiasi, kol galiausiai suvoki, kaip viskas žiauriai netobula. Ir įstringi. Dienose, naktyse, darbuose, malonumuose, pareigose, nuodėmėse.
Tada gyvenimą priimu kaip žaidimą. Taip lengviau. Lengviau kam nors ryžtis, džiaugtis tuo, kas čia ir dabar, nebūtina atsigręžus atgal ilgai narplioti praeities įvykius.
Tokį įrašą savo dienoraštyje radau 2007 lapkričio 13 d. Veltui bandžiau prisiminti, kas galėjo išprovokuoti tokią minčių „iškrovą“, o be to, ne taip ir svarbu. Svarbu tai, kad pasaulio/gyvenimo netobulumą suvokiu vis giliau.
Ir baisu, ir beviltiškai „dzin“. Tiesa, tuoj pat „nusiplaunu“ nuo pamąstymų, kaip gi galėtų atrodyti tobulas pasaulis. Intuityviai suvokiu, kad tai taip pat nepasiekiama protu, kaip Dievas, pomirtinis gyvenimas ar angelai.
O ašara ir vėl tvenkiasi matant senatvės ar likimo suluošintą žmogų...

RMP

KAS RAŠO METINĘ KALBĄ PREZIDENTUI?

2008-04-23T04:56:00.000-07:00

Karštligiškai skaitau metines Prezidento ir Vyriausybės vadovo kalbas. Tiesa, kalba tik prezidentas, Vyriausybė – atsiskaito. Galbūt todėl abu pranešimai skiriasi iš esmės. Prezidento darbas – pavirkauti, pagėdinti, pasiūlyti, paraginti, dar – tikėtis. Vyriausybės gi – įrodyti, kad ji daug visko ir gerai padarė.
Po ataskaitos pristatymo Seime Premjeras Gediminas Kirkilas liko ištikimas sau: kritikuoti Vyriausybės darbą jis „leido“ žurnalistams, o pats pažadėjo dar daugiau „žadėti“. Imkit 172 puslapių ataskaitą ir skaitykit.
Tegu skaito ekonomistai, - galvai plyštant nu begalės skaičių, strategijų (o Prezidentas sakė, kad nėra strateginio mąstymo!) ir programų nutariau aš ir ėmiausi Prezidento kalbos. Kaip filologei ji man mielesnė akiai.
Perbridus per metinės kalbos pradžią pilną taip Prezidentui būdingų klaustukų kelis kartus skaitau frazę: „Vertinant šimtmečių masteliu, galima sutikti su teiginiu, kad Lietuva ir jos žmonės dar niekad negyveno taip saugiai ir pasiturimai“. Skaitau dar ir dar kartą. Tikrai, taip ir parašyta!
Tiesa, netrukus Prezidentas persigalvoja ir teškia: „Kol kas tik kalbame apie šalies gerovę ir europines vertybes, o iš tikrųjų inertiškai judame sąstingio ir nuosmukio link“.
Einam toliau.
Valdžios šaltumas, nepagarba ir nejautrumas savo piliečiams skatina nepasitikėjimą valstybe, - sako mūsų šalies vadovas. Ir teisingai, - antrinu jam, - nes Prezidentas juk ne valdžia ir šiaip jis - šiltas, pagarbus ir jautrus savo piliečiams.
Be to, jis net savęs nuolat klausiąs, „kaip sumažinti atotrūkį tarp piliečių lūkesčių ir valdžios gebėjimų juos patenkinti?“ O kuris gi kitas Lietuvos vadovas savęs to nuolat klausinėja?
Toliau Prezidentas džiaugiasi augančia Lietuvos pilietine visuomene, tačiau jam vėl ramybės neduoda klausimas: „ar ne žmonių išrinktieji turėtų būti šio pilietinio judėjimo priešaky?“
Ak tiesa, Prezidentas ne išrinktasis, todėl jam nereikia būti kažkokio dar judėjimo priešaky. Juk pilietinės visuomenės dalies – profesinių sąjungų – atstovai puikiai žino, kad Prezidentui toli gražu nebūdinga atsakinėti į jų raštus, besikreipimus ir visokius ten laiškus.
Šalies vadovas savo kalboje toliau vardija bėdas: „Nėra suvokimo, kad demokratija – tai ne stipriųjų, įtakingųjų ar daugumos diktatas, o įstatymui lygių piliečių bendruomenė, pagrįsta solidarumu, pasitikėjimu ir abipuse pagarba vienas kito teisėms bei laisvėms“.
OHO! Ir kada gi paskutinį kartą Prezidentas atsižvelgė į įstatymui lygių piliečių bendruomenės nuomonę?
Na, gal kada ir žvelgė pro Prezidentūros langą į susirinkusius piliečius ir jų nuomonę...
O apie solidarumą reikėtų iš viso patylėti, ponas Prezidente, arba jį minėti kitame kontekste. Juk čia pat savo kalboje apgailestaujate, kad vis dar neįgyvendinamas socialinio draudimo įmokų apribojimas, o progresinių mokesčių idėją vadinate neabejotinu žingsniu atgal! Čia tai bent supratimas apie solidarumą...
Tiesa, pamiršau, jog Prezidentui patariantys laisvosios rinkos šaukliai tyri savo supratimą apie solidarumą: pinigo solidarumą pinigui.
Gerai, kad nors linkėdamas šalies vadovas prisimena ir save: „Nebūkime abejingi piliečiams ir jų problemoms, nenuvertinkime jų teisių“. Ir dar: „Šio istorinio meto užduotis sugebėsime išspręsti tik būdami vieningi ir dirbdami“.

Na, kaip kuriama Vyriausybės ataskaita, maždaug įsivaizduoju – kiekviena ministerija parengia medžiagą, jos sulipdomos į vieną vietą, o į įžanginį žodį surenkama po pastraipėlę iš kiekvieno skyriaus.
Tačiau labai norėčiau pamatyti, kas ir kaip rašo metinę kalbą Prezidentui.

Ramunė MOTIEJŪNAITĖ-PEKKINEN

ŽEMYN IR ŽEMYN – UŽTAT „PROFESIONALIAI“

2008-04-15T02:01:00.000-07:00

Aptikau internete nuomonę: „Profesinės sąjungos turi būti profesionalios“. Ir susimąsčiau...O ką reiškia profesionalios? Su kuo tai valgoma? Politika profesionali, verslas profesionalus, na, viskas aplinkui profesionalu. Bet? Ką teikia tas profesionalumas, šiandien visur akivaizdžiai matome. Televizija skelbia karą keliuose, eismo saugumą užtikrina profesionalai, tačiau žmonės kaip žuvo, taip ir žūsta. „Maxima“ skelbia karą kainoms, nes jas nustatinėja verslininkai profesionalai, tačiau minimalus gyvenimo lygis (MGL), minimalus darbo užmokestis, pensijos, socialinės pašalpos tų kainų niekaip negali pasivyti...
Valstybė skelbia karą ir dėl darbo užmokesčio, minimalaus pragyvenimo lygio, minimalių pensijų, tačiau jos didėja daug lėčiau nei paslaugų ar prekių kainos. O ar tie profesionalai sugebėtų mūsų Lietuvėlėje pragyventi bent vieną mėnesį iš tos profesionalios minimalios pensijos, minimalaus darbo užmokesčio? O daugybė lietuvių gyvena! Tik ne tie, kurie nusipelnė gyventi geriau.
Taigi kas ta profesionali profesinė sąjunga? Vis man viduje kirba ir kirba, vis neduoda ramybės ir niekaip nesuprantu, ką tai galėtų reikšti. Gal profesionali profsąjunginė veikla yra tai, kad „garbingi profesionalai“ visus “Lietuvos profsąjungų” interneto diskusijų puslapius pavertė kažkokių „miškinių“, „girinių“, „sovietikų“ diskusijų šou? Ar tie „miškiniai“, „giriniai“ ir kiti neturi vardų? Ir kodėl profesinių sąjungų tinklalapio diskusijų puslapiai paversti bulvariniais, anonimų vienas kito įžeidinėjimų puslapiais? Kodėl nevyksta atvira, sveika, su kritika ir savikritika diskusija, dalijimusi darbo patirtimi, geranoriškais patarimais, pasirašant tikru vardu, neslepiant elektroninio pašto adreso, kai pasisakoma, diskutuojama, ieškoma ir randama tai, kas domina, kai profsąjungininkai padeda vieni kitiems, pataria, kaip efektyviau ginti darbuotojus? Tad ar nevertėtų profesinių sąjungų puslapius naudoti tik atvirai, tam, kam jie skirti? Manau, būtų daug geriau padėti vieni kitiems, patarti, o ne įžūliai įžeidinėti kitaip manančius ar mėginančius pasakyti savo tiesą.
O tai, kad mokame vieni kitus tik įžeidinėti, neišgirsti ir nesuprasti kito, labai akivaizdžiai buvo matyti skaldant švietimo darbuotojų profesinę sąjungą. O dabar... Ar tik ne su profesionalų palaiminimu Darbo kodeksas vis liberalizuojamas ir liberalizuojamas? Prieš kelerius metus didžiųjų profesionalų nemėgstamas Vladimiras Troščenka rašė, kad jau tuomet profesinėms sąjungoms valdžia buvo „išdaužiusi dantis“ – ir jis buvo ir tebėra teisus. O dabar aš, paskaitęs naują DK papildymų projekto redakciją, pridursiu: priėmus šį įstatymą, profesinės sąjungos bus iškastruotos.
Kodėl taip įsakmiai profesinėms sąjungoms deleguojamas vien kolektyvinis darbuotojų gynimas? Kodėl nepalikti teisės profesinei sąjungai darbovietėje tiesiogiai reikalauti, kad darbdavys panaikintų neteisėtus sprendimus ir individualiuose darbo ginčuose? O tik tada, kai bus panaudotos tokios teisės darbovietėje, ginčą perkelti į teismus? Gal taip geriau profesionalams? Susirinkai nario mokestį, pasiėmei gerą atlyginimą už profesionalų profsąjunginį darbą, o prireikus ką nors apginti, padejuoji, parodai įstatymą, paverkšleni, kad esi bejėgis - neva įstatymai blogi. O tokių pavyzdžių apstu, tik jų niekas neviešina, mat profesionalai to nenori, nes jiems neparanku, nenaudinga.
Ar tik ne profesionalų padedamos profesinės sąjungos prarado galimybę nesutikti atleisti kiekvieną profesinės sąjungos narį?
Ar tik ne profesionalų dėka turime Profesinių sąjungų įstatymo 21 str. dabartinę redakciją, kai net pakeisti profesinių sąjungų renkamą valdymo struktūrą nereikia profesinės sąjungos sutikimo?
Ar tik ne profesionalų mintis, kad formuoti darbo teisės praktiką – teismų reikalas? Tad leiskite paklausti, o kodėl ne profesinių sąjungų reikalas?
Ar tik ne profesionalų išganinga idėja įkūnyta daugelio šakų profesinių sąjungų įstatuose, kad po to, kai darbuotojas atleidžiamas iš darbo, automatiškai nutrūksta jo narystė profesinėje sąjungoje?
Ar tik ne dėl profesionalų neveiklumo dar nėra Nevalstybinės darbo įstatymų kontrolės įstatymo (profesinių sąjungų visuomeninių darbo inspektorių įstatymo)?
Ar tik ne tie patys profesionalai labai tyliai ir nuolankiai sutiko, kad profesinių sąjungų teisininkų teisės būtų itin apribotos? Gynybą aukštesniųjų instancijų teismuose nuolankiai sutiko deleguoti kitai visuomeninei organizacijai – monopolininkei – advokatūrai?
Ar tik ne profesionalai pritariamai linkčiojo Vyriausybei, kai buvo pailgintas pensijos gavimo amžius visiems darbuotojams?
Ar tik ne profesionalų dėka visi pensijų kaupimo fondai pakliuvo į privatininkų rankas? O kodėl tuo negalėjo pasinaudoti profesinės sąjungos?
Ar tik ne dėl profesionalų neveiklumo profesinės sąjungos neturi savo banko ar kredito unijos? Negirdėti ir apie jokius šalpos fondus.
Ar visi profesionalai mokė profsąjungininkus ir patys naudojosi Profesinių sąjungų įstatymo ir DK suteiktomis teisėmis gauti visą informaciją apie įmonės ekonominę padėtį iš anksto ir vertinti gautą informaciją bei ja pasinaudoti užkertant įmonių tyčinius bankrotus, kurių, garantuoju, buvo daugiau nei devyniasdešimt procentų?
O gal ne tokie pat profesionalai stebėjo švietimo darbuotojų profesinės sąjungos skaldymą, kai tą problemą buvo galima draugiškai išspręsti? Ar tai nebuvo kaip tik naudinga profesionalams?
Šitokių klausimų klausimėlių galybę būtų galima vardyti ir toliau, bet viena žinau: profesinės sąjungos turi atverti kelią visiškai demokratijai. Kad ir valdymo struktūros būtų formuojamos ne pagal LKP CK praktiką, o atvirai, viešai, be jokių išlygų ir apribojimų, demokratiškai, net spaudoje skelbiant konkursus. Juk ir dabar konferencijos vyksta vos ne slapta.
Gal po šių minčių, mane užpils užgauliojimų ir įžeidinėjimų pamazgų lavina, bet ryžtuosi kreiptis į profesinių sąjungų narius ir kviesti sveikai diskusijai apie demokratėjimo žingsnius profesinėse sąjungose.
Pagarbiai,
profesinės sąjungos narys, nors ir ne profesionalas, bet vis dėlto save laikantis profsąjunginio judėjimo aktyvistu

Feliksas JUCIUS, Šiauliai

KAI ATEINA LAIKAS IŠTUŠTINTI TAUPYKLES

2008-04-04T04:36:00.000-07:00

Taupėm taupėm monetas, dideles ir mažas, galvojom, kam tą svorį piniginėj nešiotis, meskim jas į taupyklę, o jau kai daug prisikaups, žiūrėk, gal ir padori sumelė susidarys. Na, o kai šeimos biudžetas šiek tie suplonėjo, atėjo metas tas monetas iškeisti į šlamančius. Sako komerciniai bankai ima mokestį - net iki 4 proc. nuo sumos (bene rankomis skaičiuoja!), tad Lietuvos bankas, kuris kukliai tarnaująs žmonėms ir smulkmenas paverčiąs popierėliais nemokamai, bus kaip tik.
„Atsiprašome už galimus nesklandumus“,- sako internetinis šalies banko puslapis, kuriame mandagiai pranešama, kad banko kasa dėl remonto darbų iš centro perkelta į miesto pakraštį – Žirmūnus. Darbo laikas – nuo devynios nulis nulis iki - penkiolika nulis nulis. Kaip paaiškėjo vėliau – kasa uždaroma sekundės tikslumu. Tikiuosi, kad atidaroma irgi.
Ryte į darbą vėluoti neišeina, tad nutariame maždaug aštuonis kilogramus sveriantį krovinį į tą stebuklingą kasą gabenti po pietų. Naiviai tikimės, kad valandos, likusios iki uždarymo pakaks mūsų ne tokiam stambiam kroviniui paversti banknotais. Tiesa, transportavimo (-si) ypatumai Vilniuje šiek tiek pakoreguoja grafiką ir keturiolika penkiolika mes jau įsiveržiame į Lietuvos Banko Kasą.
Puolame prie mašinos, mūsų manymu, panašios į mums reikalingą. Imu skaityti instrukciją jau iš anksto džiaugdamasi. Vienas monetų skaičiavimo aparatas apgultas dviejų žmogystų, užsiėmusių barškančio monstro šėrimu ir dar apsistačiusių kibirais, kaip paaiškėjo – pilnais monetų!
Tegu, - pagalvoju ir tik tada pamačiau priklijuotą ant mašinos lapelį – NEVEIKIA!
Tai nieko, dar viena juk veikia. Palauksim, kol anie ištuštins savo kibirus ir greitai greitutėliai subersim savo atsineštus (bet gi ir sveria bjaurybės!...) pinigėlius į tuos žabtus. Netrukus prie mūsų prisijungia dar vienas pilietis, nešinas portfeliu, kuris neatrodo sunkus. Nors ir mažai (iš pažiūros) jis turėjo monetų, tačiau teta, sėdinti už didelio lango priešais automatus, numatė būtinybę per garsiakalbį pranešti: „UŽSIDAROME PENKIOLIKTĄ VALANDĄ“. Suprask – NESPĖSIT.
Nieko. Laukiam. Kad jau atsigrūdom į miesto pakraštį, neskubėsim neišbandę laimės. Pilietis, eilėje stovintis už mūsų, taip pat kantriai laukia.
Keturiolika dvidešimt penkios, keturiolika trisdešimt. Viltis dar labai didelė. Žmogystos prie pinigų ėdimo mašinos po truputį (o varge!) tuština dar tą patį kibirą, o mes pakaitomis, kad nepalikti vertingo krovinio vieno, bėgam parūkyt.
Keturiolika trisdešimt penkios. Dar yra vilčių. Žmogystos praima kitą kibirą. Su pasibaisėjimu pastebiu, kad jis dar nepaskutinis. Nieko, palauksim. Laukia ir pilietis už mūsų.
Tačiau kai neliko nei monetų kibiruose, nei ano piliečio, ,deja, pasirodo, nebuvo likę ir to brangaus laiko. Tiksliau – taip atrodė įspūdingo stoto apsaugininkei, nes mums laikrodis dar rodė 5 min. iki penkiolikos nulis nulis. Ji griežtai pareiškė, jog nelauksianti nė sekundės ilgiau ir lygiai penkioliktą valandą uždarysianti skyrių. Supratome, jog klientas čia visada neteisus ir jau išėję už banko vartų netverdami pykčiu klausėmės stotingosios apsaugininkės rakinamos spynos džeržgimo.
Teko atsiprašyti komercinių bankų, tiksliau – kėblinti į arčiausiai namų esantį „Snorą“. Ten, atstovėjus nemažoj eilėj, teko monetas iš dėželių perpilti į plastikinius maišus, nes anos „nepralindo“ pro miniatiūrinį plyšelį, padarytą mus ir kasininkę skiriančiame stikle. Akivaizdžiai susierzinusi banko tarnautoja kažkur su tais maišais dingo, o grįžusi pareiškė, kad iškeistų pinigų turime ateiti į darbo dienos pavakarę.
Tai bent! Vadinasi, iš tikrųjų skaičiuoja rankomis.
Sumokėjom tuos 4 proc. ir tikimės, jog „Snoras“ mūsų „neapsuko“...

Uršulė BĖDULIENĖ

MOKYTOJAI. DIDŽIĄJA RAIDE

2008-03-12T09:36:00.000-07:00

Ar girdėjote? Puiki žinia: pasirodo, švietimas yra oficialus mūsų Valstybės prioritetas. Ir jau daugybę metų. O šalia jo – ir kultūra. Nuostabi šalis.
Bet va: kažkodėl streikuoja tie prioritetiniai mokytojai. Net puikiai žinodami, kad pralaimės. Nes neturi kuo pagąsdinti. Tikriausiai iš gero gyvenimo streikuoja, ne kitaip.
Kažkurią dieną televizorius rodė tokią susijausminusią Švietimo ministerijos klerkę – vietinę, klaipėdietę. Tai ji drėgnom akim pareiškė – „va tie mokytojai, kurie nestreikuoja – jie ir yra Tikrieji, Didžiąja Raide". Įdomus požiūris, sakyčiau. Išeitų, jog tie, kurie drįsta streikuoti, yra netikri mokytojai. Gal net Valstybės išdavikai ir degeneratai.
Nedrįsčiau ginčytis nei su ta blakstienomis klapsinčia klerke, juolab nei su plieninio veido švietimo ministre. Prioritetine ministre. Ką jau čia ginčysiesi, beviltiška – nebent kaip lenkai Antrojo pasaulinio karo pradžioje, kai puolė vokiečių tankus, kardus išsitraukę.
Nors jei manęs kas paklaustų, atsakyčiau: mes visi – kultūrininkai, švietimiečiai – visada būsime mažąja raide. Didžiąja mus įrašys gal tik ataskaitose Briuseliui.
Sakau ir sakysiu – tiems mokytojams, kurie streikuoja, rūpi ne tik atlyginimas, jiems rūpi šita šalis. Jie ir yra Mokytojai Didžiąja Raide. Jie puikiai žino, kad pralaimės – bet jiems rūpi. Jiems rūpi, kas bus rytoj, kas bus po dešimties ar dvidešimties metų. Dar daugiau – jiems rūpi jūsų vaikai ir jų ateitis.
Radau žiniasklaidoje aprašytą tokį paprastą mūsų Seimūnų (o cholera, didžiąja raide?!) džiaugsmelį. Malonumėlį tokį. Nuo jo, beje, net mokesčių Valstybei nereikia mokėti. Dvigubai malonu. Akivaizdu – aiškiau negu aišku, kad mūsų Valstybės prioritetas yra joks ne švietimas, jokia ne kultūra. Mūsų Valstybės tikrasis prioritetas yra BIUROKRATIJA.
Žinote, kiek gauna mūsų išrinktieji Tautos tarnai kanceliarijos išlaidoms? Taip taip, teisingai supratote – pieštukams, trintukams, sąvaržėlėms ir kitokiai biurokratinei bižuterijai. Gauna daugiau nei 6000 litų. Kas mėnesį. Kiekvienas. Į rankas.
Irgi, beje, biudžetininkai – kaip ir tie blogieji mokytojai, kurie kažkodėl drįsta streikuoti. Tik seimūnai daug ramesni – neteko girdėti, kad nors vienas staiga būtų pareiškęs, jog kanceliarinėms išlaidoms jam Valstybė moka per daug. Tikrieji piliečiai, ištikimi patriotai - tie tai jau tikrai niekada nestreikuos.
Na, suprantama. Labai jau nemažai už tą sumą išeina visokios kanceliarijos. Tų trintukų – galima trinti ir trinti, į valias. Ką ten trintukų – kas mėnesį galima nusipirkti po du galingus kompiuterius. Kas dvi savaites vieną išmesti per langą ir nusipirkti kitą, jei nervai nelaiko.
Gerai pagalvojus, mūsų seimūnų net alga yra mažesnė už kanceliarines išlaidas. Tai bent. Absoliutus skurdas.
O štai ir kitas biurokratinis raštas – apie tas pačias kanceliarines išlaidas. Palyginimui. Iš vienos mokyklos, autentiškas. Beje, apmokama visa tai iš tų dviejų procentų, kuriuos sumoka – jei nori ir netingi – geranoriški rėmėjai. Mokinių tėvai, žinoma, kas daugiau. Cituoju:
PRAŠYMAS
Metodinės grupės nariai (5 mokytojai) pageidautų, kad būtų nupirktos šios priemonės darbui:
15 pakuočių balto popieriaus.
5 pakuotės plėšomų spalvotų lapelių.
20 storų segtuvų (spalva nesvarbi).
200 permatomų įmaučių.
5 ritinėliai plačios lipnios juostos.
25 juodi ir 25 raudoni rašikliai.
5 trintukai, 5 pieštukai.
5 pieštukai klijų popieriui.
10 vnt. įrašomų diskų.
4 vnt. plastmasinių horizontalių dėklų popieriui.
2 popieriaus segikliai („krokodilai"), 2 pakuotės sąsagų.
10 tekstų žymeklių (skirtingų spalvų).
5 skylamušiai.
Po penkis rašiklius kiekvienam, juodą ir raudoną. Nieko sau, kokia nedovanotina prabanga. Tiesa – ne mėnesiui. Metams.
Neregėtas įžūlumas tų baudžiauninkų.

Gintaras GRAJAUSKAS „Klaipėda“ 2008 03 10

ĮSTRIGĘ KASDIENYBĖJE (kūrinys - konkurso laimėtojas)

2008-01-04T05:19:00.000-08:00

4.25 – telefono ekrane ryškiai šviečia kasdieniai magiški skaičiai ir iki skausmo pažįstama melodija garsiai virpa tarp mano užsimiegojusių rankų, niekaip nesugraibančių išjungimo mygtuko... Pagaliau garsas nutyla ir užgęsta ekranas... Reikia keltis, o pagalvė, rodos, pati priglunda prie skruosto ir švelniai, švelniai jį pabučiuoja, žadėdama viso pasaulio stebuklus per vieną trumpą akimirką... 4.35... įspėja nenuilstantis mobilusis, dar kartą priversdamas pažvelgti į eilinę kasdienybę... Dabar jau tikrai reikia keltis... Pavydėdama viso pasaulio dykaduoniams ir tinginiams, rituosi iš lovos, panirdama į ankstyvo rytmečio tamsą ir šaltį... Brr... Greit įžiebiu visas įmanomas elektros ir dujų instaliacijas, tikėdama, kad skaisčiai plieskianti šviesa privers mano akis patikėti, kad jau patekėjo saulė... Deja, pro langą ilgesingai žvelgia vienišas mėnulis, apšviesdamas tamsius ir vis dar snaudžiančius kaimyninius namus. Aplink karaliauja tyla ir ramybė, tik mano langai išdidžiai šviečia šimtavatėm elektros lemputėm, didžiuodamiesi, kad įsižiebė pirmieji... Nekreipdama dėmesio į pasipūtusius langus, plikausi žolelių arbatą, kepu blynus, verdu košę, prausiuosi, šukuojuosi ir darau dar begalę smulkių ir ne tokių smulkių darbelių praktiškai vienu metu...
Nedrąsiai ima žiebtis užsimiegoję langai, o aš jau aplink namą vedžioju šunį, kuris uostinėja kiekvieną krūmelį ir nepaliaujamai žymi savo teritoriją. Turėti šunį – reiškia anksčiau keltis, vėliau gultis, tradiciškai atlikti apėjimo aplink namą ritualą, pažinti visus aplinkinius šunis, kales ir jų šeimininkus, nuspėti nenuspėjamo amžiaus bobučių nuotaikas augintinio atžvilgiu bei vengti vaikų...
Laikrodis negailestingai artėja prie ribos, kurią pasiekus jau reikia eiti į darbą. „Galbūt darbas ir nėra geriausias gyvenimo variantas, bet juk ryte reikia kažkur išeiti...“ – mintyse atgyja seniai perskaityta sentencija, priversdama mano neramią sielą pagaliau imtis atsakomybės ir kulniuoti dirbti...
Važiuoju per visą miestą, o tuo metu galvoje mintis veja mintį, gerą dienos planą keičia dar geresnis ar patogesnis. Planuoju, ką pirksiu grįždama namo, ką ruošiu vakarienei ir rytdienos pusryčiams, ką sakysiu vaikui, jei gaus blogą pažymį, kaip paskatinsiu, jei gaus dešimtuką, nusipurtau prisiminusi visą krūvą nelygintų skalbinių ir keletą dienų neplautas grindis, galvoju ką rengsiuosi rytoj eidama į spektaklį, kokį sveikinimą šiandien pasakysiu bendradarbei vardo dienos proga ir ar rasiu nupirkti nuostabią gėlių puokštę...
Netikėtai planus nutraukia eilinis gatvių „šumacheris“, kirtęs kelias eismo juostas, ir atsidūręs prieš mano mašinos nosį staigiai stabdantis ir sukantis į dešinę... Stabdau, keikiuosi ir rodau visokius nepadorius ženklus, kurių nei kas mato, nei girdi... Mintis užsikabina už likimo, kuriam dėkoju, kad nevažiavau pernelyg greitai, kad nebuvo slidu, kad suspėjau sustabdyti...
O laikas nepaliaujamai tiksi, vis imdamas iš gyvenimo kiekvieną akimirką ir it akmenėlį dėdamas į jau nugyventų dienų krūvą, paversdamas jas neįkainojama patirtimi, branda ir prisiminimais... Džiugu, kai į sąžinės sąskaitą pereina pamokančios, naudingos gyvenimo pamokos ir patirtys, liūdna, kai tegaliu beviltiškai stebėti mažėjančią kitą likimo akmenėlių piramidę, kuri dar liko... kažkuriam laikui... O ar ilgam? Nežinau... Nežinau ką atneš rytojus, ką Kalėdų rytą rasiu po egle, ką susapnuosiu šią naktį, koks žmogus po kelių minučių pažvelgs į akis, bandydamas pamatyti sielą... Nežinau...
O kasdienybės karusėlė sukasi ir sukasi, sugriebdama į savo glėbį metų laikus, mėnesius ir kasdienes minutes, už lango pavasaris keičia vasarą, galvoje praskrieja vaikystės prisiminimai, o akyse suspindi ašara, kai pamatai į jūrą besileidžiančią saulę... Akimirkai sustoji, užsimerki, nenustembi, kad dar nepraradai likimo dovanos pastebėti grožį ir išgirsti tylą.... Akimirkai...
... Vėl spaudžiu greičio pedalą, klausydamasi Europos radijo topų planuoju, ką gaminsiu vakarienei, eilinį kartą bandau susikaupti darbui, galvoje rikiuoju žodžius vardo dienos atvirutei ir tiksliai žinau, kad 4.25 rytoj ryte vėl skambės žadintuvas, keptuvėje vartysis blynai, aplink namą vesiu šunį, kuris nenuilstamai žymės savo teritoriją, vaikams išrėšiu pamokantį monologą, gaminsiu eilinę vakarienę, bet nežinau, ką gausiu Kalėdoms ir ką susapnuosiu šią naktį... Gal ir gerai, kad nežinau, nes taip suteikiu šansą vilčiai imti mane už rankos ir vesti pasitikti svajonės, kuri, tikiuosi, bus gera ir graži...

Jurga JURGULIENĖ

ĮSTRIGĘ KASDIENYBĖJE (konkurse laimėjo II vietą)

2008-01-02T04:43:00.000-08:00

Kiekvieną rytą tyliai suskaičiuojame, kiek ir ko reikia padaryti. Vakare skaičiuojame, kokių darbų neatlikome. Taip prarandame dalelę gyvenimo džiaugsmo: po truputį pasimiršta žodis laimė, pilnatvė, šypsena. Gal todėl vis sunkiau žmonėms pajusti dvasinį pakylėjimą prieš šventes?
Niekam ne naujiena, kad laikas bėga vis greičiau. Kartais net keistai pasijunti, kai prisimeni, jog tik ką buvo pirmadienis, o jau - sekmadienis. Mes atprantame skirti dienas, nes jos - tokios pačios. Ryte keliaujame į darbus: tie patys kamščiai tose pačiose vietose. Tokia pati darbo diena su daugybe popierių ar pralekiančių veidų. Greiti pietūs nė nežvilgtelėjus į dangų ir vėl prie darbų.
Tie patys kamščiai tose pačiose vietose ir važiuojant atgal - namo. Žmonės suirzta per visą tą rutiną, skubėjimą, tad važiuojant po darbo ir žvilgtelėjus į kitus „mašinistus“ galima pamatyti išblyškusius, išvargusius, piktus veidus. Pagaliau, grįžus namo atsiranda vėl nauji rūpesčiai. Reikia vaikams pagaminti vakarienę, bet nebėra jėgų nuo tos įkyrios technikos, nesustabdomo tempo, o dar šunį į lauką išvesti. Tačiau tai pati gražiausia dienos dalis. Dažniausiai jau būna sutemę, kai tingiai velkuosi paltą, rakinu namų duris. Atrodo, tai darau tik dėl to, kad reikia, bet ne. Vienišos, tuščios gatvelės pasitinka mane. Jos irgi pavargo. Švelnus vėjelis arba besisukančios snaigės pralekia pro mano plaukus. Lengvai įkvepiu ir iškvepiu. Tai laikas, kai pagalvoju apie save. Grįžusi namo ir nusivilkusi paltą vėl grįžti į žaidimą, kuris turi laiko limitą. Bėgioji pirmyn atgal, staiga prisimeni, jog reikia nueiti į parduotuvę. Vėl greitai apsivelki tą patį paltą, bet dabar jau be jokio jausmo, ir leki ta pačia gatve.
Ar žinai, kas yra teatras? Galvoji, kad neturi laiko ir tai ne tau, tiesa? Bet ten tu gali pasijusti didelis, atsiriboti nuo kasdienybės, gali pakilt nuo žemės ir paklausti: ,,Kokia šiandien diena?“. Ar žinai, kas yra koncertas? Galvoji: na, jau ne, tai gryniausias laiko švaistymas ir ką ypatingo ten gali patirti? Juk gali atsipalaiduoti, sustoti. Jei nori patirti tikrą euforiją – užsimerk. Tada garsai išsisklaido, pradeda dirbti vaizduotė. Ar žinai, kas yra paroda? Manai, kad niekas šiais laikais nebegali tavęs nustebinti? Bet argi nesmagu prisiliesti prie žmogaus gyvenimo, jausmų? Kartais pagalvoju: dabar pasaulyje vyksta tiek nuostabių parodų, koncertų, spektaklių, paskaitų, o manęs ten nėra. Reikia taip gyventi, kad kiekviena diena būtų lyg nauja.
Visi laukiame, kol užbaigsime vienokį ar kitokį gyvenimo etapą, bet po jo ateis naujas. Dauguma laukia išsvajotosios pensijos, bet net ji atneša naujų rūpesčių. Tad neskubėkime, sustokime, išlįskime į dienos šviesą, puoškime įstrigusią kasdienybę kultūra, šypsokimės, ir žemiškasis pasaulis taps lengvesnis. Meskime tą įkyrią kasdienybę ir ji ištirps it ledo luitas.

Gabrielė ANDRIULYTĖ

HOROSKOPAS 2008 – IESIEMS

2007-12-26T10:55:00.000-08:00

Į duris jau beldžiasi 2008 – ieji, o kažkur tarp sienų krebžda žiurkė, vis dar negalinti patikėti, kad tuoj tuoj reikės išlysti į dienos šviesą ir iš nusipenėjusios, viršsvorio priaugusios kiaulės perimti Naujųjų 2008 – tųjų metų vairą...
Šiemet labai nudžiugs tie, kurie laikosi naujų, aukštaičių – dzūkų su žemaitiškais prieskoniais ir suvalkietiškais akcentais, tradicijų, pagal kurias laimę neša namuose laikomas gyvūnas, kuris simbolizuoja tuos metus.. Taigi, tie, kurie 2007 – aisiais namuose laikė kiaulę, gali lengviau atsikvėpti, išsimėžti visą mėšlą ir pagaliau pravėdinti kambarius... Į namus tuoj įžengs žiurkė, turinti neblogą uoslę, beprotiškai mėgstanti sūrį ir mokanti taupyti bei kaupti atsargas...
Kadangi iki dar kitų – jaučio metų, kai reikės į savo dviejų ar trijų kambarių butą atsiboginti jautį ir laikyti visus metus, dar pakankamai toli, paanalizuosime, ką gi Geltonoji (Oranžinė) žemės žiurkė žada kiekvienam iš mūsų...

AVINAS. – Mes - brolis ir sesė, mes – brolis ir sesė, - mekens Avinas demonstratyviai plaikstydamasis gelsvos vilnos garbanomis ir įnirtingai į artimus gimines piršdamasis Geltonajai žiurkei, kuri pakreipusi savo mažą galvutę keistai nusišypsos ir pasakys:
- Mes panašūs, nes pradedame naują laiko ciklą. Tu – 12-kos zodiako ženklų, o aš – naują 12-kos metų gyvūną ratą.. Bet Avinams šie metai bus pilni netikėtų susitikimų, pažinčių ir flirto...

JAUTIS. Kaip ir kasmet, nepakeldamas galvos, savo vagą ars Jautis, visiškai abejingai žvelgdamas į bėgančius metus, artėjančią žiurkę ar tolstančią kiaulę.. Juk, jei sąžiningai dirbsi, tai ir turėsi, - mintyse sau pasakys tiesmukiškasis Jautis ir kibs į eilinę juodą vagą....

DVYNIAI. Perbėgdama Dvyniams skersai kelio, šiokios tokios sumaišties į nusistovėjusį jų pasaulį įneš Geltonoji žiurkė, smailia savo uodega perbraukusi per kairiąją – jausmingąją ir dešiniąją – realiąją Dvynių pusę, taip paversdama ateinančius metus kovos ringu tarp jausmų ir realybės..

VĖŽYS. Kaip ir dera nepataisomam romantikui, Vėžį aplankys sentimentalūs, romantiški jausmai, linkę peraugti į didelę meilę, jei tik Geltonoji žiurkė sugebės nepaversti viso didingumo mažais, smulkiais trupinėliais... Kaip ir dera romantikui, Vėžys bus linkęs tikėtis, kad žiurkė meilės trupinių pasiieškos kažkur kitur, prisišliejusi ne prie tokio romantiško zodiako ženklo....

LIŪTAS. – Per smulkus grobis, - pamatęs atskubančią žiurkę, pagalvos Liūtas, tingiu žvilgsniu apžvelgdamas kelių hektarų teritoriją, ieškodamas kažko nepaprasto ir svaraus, net nenutuokdamas, kad netikėti ir lemtingi įvykiai laukia už artimiausios kalvos, priešais drėgną ir šiltą žvėrių karaliaus nosį...

MERGELĖ. Geltonosios žiurkės metais ypatingai seksis Mergelėms, kurios sužibės nerealia išmone, taupumu ir nepriekaištingu žavesiu, kuris it magnetas trauks priešingos lyties atstovus ir atstoves, dovanodamas nepakartojamas meilės minutes... Deja, tik minutes...

SVARSTYKLĖS. Svarstyklės – vienas mėgstamiausių žiurkės prietaisų, kadangi ji mėgsta skrupulingai viską sverti, pasverti, matuoti, pamatuoti... Tad 2008 –aisiais Svarstyklės nepritrūks energijos, jėgų ir apsukrumo...

SKORPIONAS. Kaip žinia aistringiausias iš visų zodiako ženklų Skorpionas – niekada pirmas neprabils apie meilę. Dėl jo Geltonoji žiurkė taps Oranžine, kad tik Skorpiono pasaulis nusidažytų ryškia oranžine spalva ir jis pagaliau išdrįstų prabilti apie savo jausmus ir išgyvenimus... Kam tai bus skirta? Tai sužinosime 2008 – aisiais....

ŠAULYS. Pats metas Šauliui pasiraitoti rankoves, užsitaisyti visas įmanomas šaudymo priemones ir išeiti į metų medžioklę, kuri šiemet, kaip niekad bus dosni, kadangi tai, ką Šaulys sumedžios - jam ir jo šeimai užteks mažiausiai 12- kai metų. Tai galėtų būti – nemenkas nekilnojamas turtas, naujas automobilis, sėkmingo verslo pradžia bei nauja meilė, kuri tęsis ne vienerius metus...

OŽIARAGIS. – Esi vertas daug daugiau, - į ausį nepaliaujamai kuždės Geltonoji žiurkė, siūlydama Ožiaragiui keisti darbą ir pareigas... Jei Ožiaragis jos paklausys, tai pats turės susirasti tikrai daug žadantį darbą ir viliojantį atlygį, jei nuspręs nieko nekeisti – tai liks dirbti toje pačioje vietoje, kas irgi dar nėra pats blogiausias variantas... Beje, jausmų srityje lauks dideli netikėtumai...

VANDENIS. Šie metai Vandeniui bus kupini stebuklų ir svajonių. Pinigai kris tarsi iš oro, tereiks ištiesti ranką ir juos sugauti, ypatingai seksis tiems, kurie mokosi, 10- tukai augs kaip ant mielių. Dirbantys Vandeniai sulauks palankių įvertinimų, naujų pareigų ir premijos... Ak, kad tas 2008- tųjų sapnas niekada nesibaigtų....

ŽUVYS. Geltonoji žiurkė Žuvis apipils gana žemiškais dalykais – raudonas rūšinis vynas, jūros gėrybės ir nepakartojamas kietasis sūris vakarienei žvakių šviesoje, skambant klasikinei muzikai.. Ir taip kiekvieną dieną visus 2008 - tuosius... Na, argi gali pabosti subtili ir žemiška romantika?

Su pagarba, Jurga Jurgaitytė MOLMER

PRISIMINIMŲ PYRAGAS

2007-12-04T00:03:00.000-08:00

Važiuoju į tėviškę... Pakelės nusėtos prisiminimais. Mielais širdžiai, keliančiais ilgesį, kai kurie - net verčiančiais parausti. Atrodo, kad tai buvo seniai ir ten buvau ne aš. Tiksliau - gal kita aš. Nepažįstanti pasaulio (o ar pažįstu j į dabar?), naivi, droviai atlapaširdė ir... tokia kvailelė. Šypseną jau dabar kelia net ir patys dramatiškiausi epizodai, kurie tuomet panėšėjo į pasaulio pabaigą.
Kaip keistai žmogus transformuojasi: rodos kažkas ima ir vis nupjauna pyrago sluoksnį, o po juo – kitokia kokybė. Rodos ir šitas skanus, bet po juo esantis vis pasirodo skanesnis. Niekada nenorėčiau grįžti nė žingsnio atgal. Ir bijau sustoti, kai jau kitas pyrago sluoksnis pasirodys tokio pat skonio, kaip ankstesnysis.

Mergaitė.RAUDONAIS.BATELIAIS

SKĘSTANČIŲJŲ GELBĖJIMAS – PAČIŲ SKĘSTANČIŲJŲ REIKALAS

2007-10-09T04:03:00.000-07:00

Reformų vajus Lietuvoje, atrodo, tampa politine mada. Nesėkmės įgyvendinant anksčiau sumąstytas reformas reformatorių entuziazmo neatšaldo. Dar tebelūžinėja ir moksleivių, ir mokytojų dantys dėl sunkiai įkandamų ir dar sunkiau kramtomų viduriniojo mokslo reformos pusžalių vaisių, o jau visu smagumu atrieda aukštojo mokslo reformos buldozeris. Kyla klausimas: kur gimsta tie lietuviškųjų reformų vajai? Ar pirma jie įsisuka ministerijų krėslus nutūpusių biurokratų, mėginančių kažkaip pateisinti savo pareigybes, galvose, o po to ieškoma „palaikymo grupių“ tarp politikų, ar pirma politikai sumąsto „kažką tokio“, paskui ieško dirvos savo fantazijai išsiskleisti, konkrečių detalių formavimą ir išdėstymą permesdami valdininkams-biurokratams?
Kol mes tik svajojom apie demokratiją, demokratines reformas įsivaizdavom kiek kitaip: neva jos bręsta nacionalinį produktą (mėsą, duoną, mašinas, pėdkelnes, mokslą, meną...) gaminančiųjų ar kuriančiųjų galvose, kurios suformuluoja reformų poreikius, tikslus bei numato jų vaisius, o jau po to reformų įdiegimo į lietuvišką dirvą, finansavimo etapų ir kitų biurokratinių niuansų imasi biurokratai.
O sancta simplicitas! O šventasis naivume!
Kol kas matome, jog reformų idėjos gimsta kažkur toli, valdžios piramidės politinėse-biurokratinėse viršūnėse, ir iš ten su Sizifo akmens sunkumu jos užgula „apačias“ – tuos piliečius, kurie turi dirbti ir gyventi „reformuotai“.
Aplink planuojamą aukštojo mokslo reformą iki šiol – daugiau gandų ir ažiotažo nei dalykiškų diskusijų, aptarimo, suinteresuotų reformos „objektų“ ir „subjektų“ tarpusavio konsultacijų. Reformos projektas, užgimęs aukštai susodintose galvose, „apačių“ nedžiugina.
Būsimieji studentai netiki, jog už savo pinigus jie gaus tikrai naują produktą – kokybiškas žinias, leisiančias konkuruoti tarptautinėje darbo rinkoje. Dėstytojai gi nemato to konkretaus materialinio ir teisinio pagrindo, ant kurio turėtų būti statomas reformuoto, kokybiško mokslo rūmas. Bet į jų klausimus ar abejones kol kas dėmesio nekreipiama ir tai gimdo visuomenės apatiją, nenorą veltis į „tuščias“ diskusijas.
Tačiau profsąjungos, tas „priešakinis darbo liaudies būrys“, negali sau leisti ilsėtis apatijoje, nes tai reikštų jų nereikalingumą. Todėl jos mažiausiai jaudinasi dėl einamojo momento politinių madų ir reformų projektais domisi dėl to, jog patirtis liudija: kokia politinė grupuotė besėdėtų valdžios kėdėse, politikų ambicijos, įkūnijamos įvairiausiose reformose – tik naujas galvos skausmas „darbo liaudžiai“.

Jūratė LAUČIŪTĖ

SUVAŽINĖTA, SUŠAUDYTA IR SUPJAUSTYTA LIETUVA

2007-10-02T05:49:00.000-07:00

Nusikaltėliai lietuviai šiurpiną ne vieną Europos ir ne tik Europos šalį. Statistika tokia kraupi, kad pagal nusikaltusių mūsų tautiečių skaičių atrodo, jog šalis Lietuva yra mažiausiai Vokietijos dydžio. O toj pačioj Vokietijoj iš visų kalėjimuose esančių užsieniečių lietuviai užima antrąja vietą. Po turkų.
Šiurpsta užsieniečiai ir atvažiavę į Lietuvą. Štai Norvegijos nacionalinė televizija ir laikraščiai Kauną vadina vagių lizdu, mafijos sostine. Atrodo, kad tą paneigti skuba „Kauno diena“, lyg ir tarp kitko teigdama, jog Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, Vilniuje per tą patį laikotarpį nusikaltimų užregistruotą 2,5 karto daugiau.
Eiliniai, neturintys garbės vadintis mafijos atstovais ar šiaip nusikaltėliais, „pasižymi“ keliuose. Štai skaitau, jog savaitgalį autostradoj dviratininką pervažiavo automobilis, paskui – dar keli ir dar keli. Kai kurie jų net nesustojo...
Visa paskutinio savaitgalio kelių statistika: per tris dienas avarijose Lietuvoje žuvo 11 žmonių, dar 119 buvo sužeista.
Kol gatvėse siaučiantys kamikadzės žudo ir luošina nekaltus žmones, Seimo nariai pro langus žvilgčioja į sumaitotų automobilių krūvelę, kuri neva turėtų „paprotinti“ tautiečius. Lygiai taip, kaip, atseit, paprotina ir šokiruojančios TV reklamos.
Jeigu jau įvardijom, kad tai karas keliuose, tai gal reikėtų ir priemonių imtis kaip kare, kol dar mūsų šalies neišbraukė iš visų kelionių katalogų.
Dar kelios savaitgalio „pagimdytos“ antraštės: Sekmadienį Lietuvoje konfliktai spręsti šūviais; Vilniuje naktį nudurtas vyriškis; Panevėžyje iš šratinio ginklo apšaudyti jaunuoliai; Ukmergėje nušautas policijai žinomas vyriškis; Klaipėdoje peiliu sužaloti du vyrai.
O kažkada piktinomės, kai vienas amerikiečių rašytojas savo romane Lietuva pavaizdavo laukiniu kraštu, kuriame žmonės vieni į kitus šaudo iš važiuojančių automobilių...

Mergaitė.RAUDONAIS.BATELIAIS

METAS

2007-09-20T07:31:00.000-07:00

„Įvaizdis. Reikia gero!“ skalambija reklaminės užsklandos žinomiausiuose elektroniniuose naujienų vartuose, pristatydamos seminarą su garsiais ir autoritetingais pranešėjais.
Sutikite, kad toks seminaras „mirtinai“ reikalingas profsąjungų įvaizdžio specialistams. Posėdžiuose čiauškėdami, kad reikia stiprinti pozicijas visuomenėje ir gerinti įvaizdį pasitelkus viešųjų ryšių agentūras, profsąjungininkų gvardija pati „naikina“ tuos menkus visuomenės pasitikėjimo procentus.
Ar dar surasime jėgų reitingų svarstykles persverti profsąjungoms naudingesne linkme? Gal metas kilti į kovą prieš stagnaciją profsąjungose!?

Jonas ŪLIUKAS

EVOLIUCIJA

2007-09-18T03:27:00.000-07:00

Net neįtikėtina, kokie skirtingi žmonės gali būti net ir dirbdami tą patį darbą arba vienijami vienos idėjos. Skirtingi interesai, skirtingi požiūriai, net kalba jie skirtingom kalbom ir barasi vienu metu dėl skirtingų dalykų.
Kuo toliau, tuo vis sunkiau suprantame vieni kitus, įsijaučiame į kitų padėtį, susikuriame kažkokias savo tiesas, pagaliau jomis įtikime ir aršiai už jas kovojame. Kovojame taip aršiai, kad atsitokėję su siaubu pamatome aplink griuvėsius... Blogiausia, jog per vėlai suvokiame ir tos kovos absurdiškumą.
Kartais galvoju, kad žmonėse yra užkoduotas žmonijos naikinimo mechanizmas, kuris pasireiškia labai įvairiai, pastaruoju metu labai dažnai ir padėtis, sakyčiau, gana beviltiška. Jeigu ne ginkluotas karas (kurio irgi yra pakankamai pasaulyje), tai ideologinis karas, ambicijų karas, karas vardan kažkokios tiesos (kas tas yr?), karas šiaip, iš principo...
O gal viskas daug paprasčiau – visi karai kyla tik dėl pinigų ir kapitalo? Net jeigu ir taip, man visai nepalengvėjo...
Gal išties žmonėms reikalingi masiški bendri sukrėtimai, kad išsijungtų tas žmonijos naikinimo mechanizmas?

Mergaitė.RAUDONAIS.BATELIAIS

AR ILGAI LANKSTYSIMĖS KAPITALUI

2007-09-14T07:28:00.000-07:00

Dabar labai madinga ką nors pasmerkti: Ispanijos režimą, „praliejusį lietuvių krepšinio aistruolių kraują“ („Ūkininko patarėjas“, rugsėjo 13 d.) ir kad Sėklą leido pasodinti į cypę, Rusijos režimą, kad imituoja demokratiją, Baltarusijos režimą, kad demokratijos net neimituoja, t.t., ir pan. O man tokiam fone noris pasmerkti kapitalizmą. Kapitalo viešpatavimas jau peržengė visas ribas. Žinoma, gražu, blizga, didesnės galimybės. Bet kam? Tiems, kas turi ir gali. Bet ir tai neilgai, nes išorinis blizgesys, deja, devalvuoja tikrąsias vertybes. Ir ne todėl, kad tai dėsnis, o todėl, kad mums taip patogiau.
Absoliutus kapitalo kultas baigia sunaikinti paskutinius padorumo, pagarbos, mandagumo likučius. Nei mokyklos, nei tėvai nepajėgūs auklėti vaikų, nes šie, naudodamiesi kapitalo iškovota laisve daryti ką nori bei, prie viso to, puikiai išmanydami savo teises, auga draskydami akis visiems aplinkui ir vieni kitiems. Atrodo, ginklai jiems dar neprieinami, bet ar ilgam?
Tiesa, yra ir kitų būdų naikinti vieni kitiems – pavyzdžiui, karas keliuose. Nuo kalbų apie tai jau koktu, juk reikia pagaliu kažką daryti! Griežtai, drastiškai ir nekreipiant dėmesio į komentarus. Bet ne, čia plačia krūtine išnyra kapitalas ir prabyla apie mažėsiančius pelnus. Be abejo, mielasis, visa kita nesvarbu, žemai tau lenkiamės...
Lenkiamės visur ir nuolat. Didybe žaižaruojantiems monstrams miesto centre, kiekvienai besišypsančiai reklamai, didžiulėms blizgančioms mašinoms, vairuojamoms aplinkoje nesiorientuojantiems padarams... Beje, reklamomis nenukabinėtos liko bene tik bažnyčios. Neseniai atsirado dar viena reklamų rūšis – automobilio gatvėmis tąsomas stendas. Įsivaizduoju, kaip trūksta papildomų transporto priemonių mieste ypač per kamščius! Ir kas sakė, kad paklausa formuoja pasiūlą? Pasiūla pati taip braunasi į tavo gyvenimą, kad jau nebežinai, kokių poreikių pats turi. Kodėl kapitalui atrodo, kad jis esąs pajėgus nuspręsti, ko žmonėms reikia?
Nežinau, kiek dar tylės skurdas. Tik žinau, kad alkanas, pažemintas ir piktas žmogus yra penkis kartus stipresnis (adrenalinas). Nepadės nei aukštos sienos, nei apsauginiai.

Mergaite.RAUDONAIS.BATELIAIS